Stephen King - Zalės Valda

Bet jis vis tiek apsuko kelis nuošalesnius keliukus, įdėmiai pasukęs ausį į traškančią nuo elektros iškrovų raciją, pakabintą po prietaisų skydeliu. Keletą minučių po vidurnakčio, kai Makaslinas važiavo Brukso keliu miestelio link, prožektorius, kuriuo jis naršė kelkraštį, apšvietė metalo blykstelėjimą — pamiškėje stovintį automobilį. Šerifas sustojo, pavažiavo atbulas ir išlipo. Tolėliau, ant seno apleisto miško kelelio stovėjo kažkokia mašina „Ševroletas-Vega“, šviesiai ruda, dviejų metų senumo. Makaslinas išsitraukė iš užpakalinės kišenės bloknotą, pervertė iki tuščio puslapio už Beno ir Džimio apklausos ir nukreipė prožektoriaus spindulį į registracijos numerį, kurį jam pasakė misis Norton. Taip, mašina merginos. Situacija darėsi kiek rimtesnė. Šerifas uždėjo ant kapoto ranką. Šaltas. Automobilis čia stovi jau kuris laikas.

— Šerife?

Lengvas nerūpestingas balsas, primenantis varpelių tilindžiavimą. Kodėl gi Makaslino delnas slystelėjo prie pistoleto rankenos?

Jis atsisuko ir pamatė Nortonų merginą, kuri atrodė neįtikėtinai graži. Suzana artėjo prie jo ranka rankon su nepažįstamu jaunuoliu; šio tamsūs plaukai buvo nemadingai sušukuoti aukštyn. Makaslinas pašvietė jam į veidą prožektoriumi, ir susidarė keisčiausias įspūdis: spindulys, neapšviesdamas veido, skrodžia kiaurai. O šios porelės kojos minkštoje, purioje žemėje nepaliko pėdsakų. Pajutęs išgąstį ir įspėjamąjį impulsą nervų galūnėse, šerifas tvirčiau sugniaužė pistoletą... o paskui atpalaidavo pirštus. Jis užgesino prožektorių ir laukė, nieko nedarydamas.

— Šerife, — pakartojo Suzana. Šį kartą jos balsas nuskambėjo žemesniu, glamonėjančiu tonu.

— Kaip gerai, kad jūs atėjote, — prabilo ir nepažįstamasis.

Jiedu pripuolė prie Makaslino.

Dabar patrulinė šerifo mašina stovėjo toli už miesto, provėžomis išrausto, gervuogynais apaugusio Dyp Kat kelio gale. Per tankų kadagių bei paparčių sąžalyną neprasimušė nė vienas chromo žybtelėjimas. Patsai Makaslinas susirangė bagažinėje. Karts nuo karto pasikartojantys iškvietimai per raciją liko be atsako.

Vėliau, paryčiais, Suzana trumpai apsilankė pas motiną, bet didesnės žalos nepadarė — buvo patenkinta kaip dėlė, kuri gerai pasisotino ant lėtai judančio plaukiko. Bet ją pakvietė į namus, taigi dabar galėjo įeiti ir išeiti, kada panorėjus. Naktis atneš naują alkį... kaip ir kiekviena naktis.

Šio pirmadienio rytą Čarlsas Grifenas pažadino žmoną prasidedant šeštai valandai. Įsitempusiame veide pyktis įrėžė sardoniškas raukšles. Girdėjosi storas nemelžtų karvių mūkimas — pienas sprogdino tešmenis. Nakties įvykį Grifenas įvertino trimis žodžiais.

— Prakeikti vaikigaliai pabėgo.

Bet jie nepabėgo. Denis Glikas, susiradęs Džeką Grifeną, jį užpuolė, o pastarasis patraukė į savo brolio Helo kambarį, ir galų gale visam laikui nutraukė jo vargus dėl mokyklos, knygų ir nenuolaidžių tėvų. Dabar broliai vienas prie kito tysojo ant aukštutinės šieno šalinės, pačiame didelės kupetos viduryje — plaukai prisivėlė pelų, o tamsiuose sausuose šnervių tuneliukuose šokinėjo saldžios žiedadulkių dulkelės. Kartkartėmis per berniukų veidus prabėgdavo atsitiktinė pelė.

Štai ant žemės pasklido šviesa, ir visos blogio išperos sumigo. Rudens diena žadėjo būti puiki, ryški, gaivinanti, kupina saulės švytėjimo. Miestelis (nežinodamas, kad yra žuvęs) beveik visas patraukė į darbą, nė neįtardamas apie naktinį triūsą. Jeigu tikėtume „Senuoju fermeriu“, pirmadienį saulė turėjo nusileisti lygiai septintą vakaro.

Dienos trumpėjo, vis labiau artėjo Visų Šventųjų diena, o po jos — žiema.

3

Kai be penkiolikos minučių devintą Benas nusileido žemyn, Eva Miler prie kriauklės tarė:

— Jūsų laukia priebutyje.

Jis linktelėjo ir su šlepetėmis išėjo pro užpakalinį išėjimą, tikėdamasis pamatyti arba Suzaną, arba šerifą Makasliną. Bet lankytojas pasirodė esąs mažas paprastas berniukas. Jis sėdėjo ant viršutinio priebučio laiptelio ir žvelgė į miestelį, kuris lėtai budo — kaip ir kiekvieno pirmadienio rytą.

— Sveikas, — pašaukė Benas, ir berniukas staigiai atsisuko.

Vienas į kitą jiedu žiūrėjo neilgai, bet Benui pasirodė, kad šitas akimirksnis keistu būdu ištįso, ir jaunąjį vyriškį užplūdo nerealaus vyksmo pojūtis. Išoriškai berniukas priminė Benui jį patį, bet svarbiausias dalykas buvo ne vien šis panašumas. Atrodė, Beno pečius užgulė kažkokia našta, tarytum jis nesuprantamu būdu būtų pajutęs: jų gyvenimai susikryžiavo ne dėl paprasto atsitiktinumo. Ūmai Benas prisiminė tą dieną, kai parke sutiko Suzaną, ir pirmąjį jų susipažinimo pokalbį, kuris atrodė keistai sunkus ir kupinas užuominų apie būsimuosius įvykius. Ko gero, kažką panašaus jautė ir berniukas — jo akys šiek tiek išsiplėtė, o ranka susirado priebučio turėklą, tarytum norėdama įgyti atramą.

— Jūs — misteris Mirsas, — berniukas nė neklausė.

— Taip. Bijau, kad esi pranašesnis už mane.

— Vadinuosi Marku Pitriu, — tarė berniukas. — Turiu jums blogų naujienų.

„Kad mane skradžiai, bet taip ir yra — pamanė Benas ir pasistengė susikaupti mintyse prieš jo laukiančią nežinomybę, bet išgirdęs vis tiek nustebo ir buvo sukrėstas iki sielos gelmių.

— Suzana Norton — viena iš tų, — pareiškė berniukas. — Barlou sučiupo ją savo name. Bet aš užmušiau Streikerį. Bent jau man taip atrodo.

Benas pamėgino kažką sakyti, bet nesugebėjo. Užspaudė gerklę.

Berniukas linktelėjo, be pastangų perimdamas iniciatyvą.

— Galbūt galima pavažiuoti jūsų mašina ir pasišnekėti? Nenoriu, kad kas nors mane čia pastebėtų. Pirma, aš praleidinėju pamokas, o antra, jau ir taip susibariau su gimdytojais.

Benas kažką atsakė — jis ir pats nežinojo, ką. Kai įvyko avarija, ir Miranda žuvo, o jis pakilo nuo grindinio sukrėstas, bet nesusižalojęs (neskaitant nedidelio įbrėžimo išorinėje kairiosios plaštakos pusėje; nedera jo pamiršti — Purpurine Širdimi apdovanodavo ir už menkesnius sužeidimus), gatvės šviestuvo ir furgono žibintų šviesoje, mesdamas dvigubą šešėlį, prie jo prisiartino sunkvežimio vairuotojas — stambus plinkantis vyriškis. Iš baltų marškinių kišenėlės kyšojo parkeris, ant kurio galima buvo perskaityti „Franko transagen“, o likusioji dalis slypėjo kišenėje, bet Benas įžvalgiai atspėjo, kad kitos raidės buvo „tora“ (elementaru, mano mielas Vatsonai, elementaru). Sunkvežimio vairuotojas kažką Benui pasakė (jis jau pamiršo, ką), o paskui atsargiai paėmė už rankos, stengdamasis nuvesti šalin. Benas išvydo, kad prie didelių užpakalinių furgono ratų guli Mirandos batelis be kulniuko, krestelėjo vairuotojo ranką ir pasuko jo linkui, o vairuotojas žengė du žingsnius jam įkandin ir tarė: „Tavo vietoje aš to nedaryčiau, vaikine“. Benas pakėlė į jį akis, bet nepajėgė kalbėti — juk šiaip susižalojęs nebuvo, tik per kairiąją plaštaką driekėsi nedidelis įbrėžimas. Jis norėjo įkalbėti vairuotojui, kad prieš penkias minutes nieko neatsitiko, norėjo paaiškinti, kad kažkokiame paraleliniame pasaulyje jiedu su Miranda, neprivažiavę iki šios vietos per vieną namą, ties kampu pasuko kairėn ir nuvažiavo į kažkokią visiškai kitokią ateitį. Pradėjo rinktis minia — žmonės ėjo iš vyno parduotuvės viename kampe ir nedidelio pieno baro kitame. Tuomet Benas ir pajuto tą įspūdį, kurį išgyveno dabar: tą sudėtingą ir baisų sąmonės santykį su fiziologinėmis sistemomis, nuo kurio prasideda pripažinimas ir suvokimas fakto, labai panašaus į išprievartavimą. Pilvas tarytum grimzta bedugnėn. Medėja lūpos. Gomurys apsitraukia plona putų plėvele. Ausyse spengia. Atrodo, kad genitalijų oda susitraukia ir pašiurpsta. Išgyveni tokį sąmonės posūkį, tarsi ji gręžtų veidą nuo nepakeliamai ryškios šviesos. Benas nusikratė vairuotojo-geranorio rankų ir priėjo prie batelio. Pakėlė jį. Pasukinėjo. Įkišo vidun ranką — įklotas dar saugojo Mirandos pėdos šilumą. Su bateliu rankose Benas žengė dar pora žingsnių priekin ir pamatė, kad iš po priekinių sunkvežimio ratų kyšo žmonos kojos, glaudžiai aptemptos geltonais džinsais — namuose Miranda juos užsitempdavo taip nerūpestingai juokdamasi... Buvo neįmanoma patikėti, kad tokias kelnes užsitraukusi mergina — nebegyva, bet Benas jau suvokė esamą padėtį — pilvu, lūpomis, kiaušinėliais. Jis garsiai suvaitojo, ir tuo momentu kažkoks reporteris nufotografavo jį Meiblės dievinamam laikraštėliui: viena koja apauta, kita be batelio, žmonės spokso į basą Mirandos pėdą taip, tarytum gyvenime nebūtų nieko panašaus matę. Benas atsitraukė per kelis žingsnius, susilenkė ir...