Stephen King - Zalės Valda

Iš Portlendo meteorologijos centro pranešimo:

Aukščiausia oro temperatūra tamsiu paros metu buvo užregistruota 19:05 — 17 laipsnių. Žemiausia, aštuoni laipsniai, pažymėta 4:06 ryte. Besikeičiantis debesuotumas, be kritulių. Šiaurės vakarų vėjas, nuo penkių iki dešimties mylių per valandą.

Iš Kamberlendo apygardos policijos registracijos knygos:

Nieko.

2

Spalio šeštosios rytą niekas nepaskelbė Jeruzalės Valdos mirusia — niekas apie tai nežinojo. Miestelis, kaip ir išvakarėse pasirodę kūnai, buvo labai panašus į gyvą.

Ruta Kroket, kuri visą savaitgalį praleido lovoje liguista ir išblyškusi, pirmadienio rytą pradingo. Dingimas nebuvo užregistruotas. Rūtos motina gulėjo rūsyje šalia lentynų su namuose konservuotais stiklainiais, įsisukusi į brezento skiautę, o Laris Kroketas, pabudęs išties vėlai, paprasčiausiai pamanė, kad dukra išėjo mokyklon. Patsai jis nusprendė į kontorą neiti. Jautė silpnumą, išsekimą ir galvos svaigulį. Gal gripas? Buvo sunku žiūrėti į šviesą. Laris pakilo ir užtraukė užuolaidas, suvaitojęs iš skausmo, kai saulės šviesa paglostė ranką. Lango stiklas su defektu — ne juokai. Taip saulėtą dieną, grįžęs namo, gali pamatyti, kad tavo būstą sparčiai ryja liepsna, o tie diegai iš draudimo agentūros prie Vidaus reikalų ministerijos palaikys tai sąmoningu padegimu ir nesumokės nė cento. Bet kai Laris pasijuto geriau, jau buvo gana vėlu. Į mintį apie puodelį kavos pilvas atsiliepė pykinimo priepuoliu. Laris tarsi pro miglą negalėjo suprasti, kur dingo žmona, bet neilgai trukus ši mintis jį paliko. Kroketas grįžo lovon, čiupinėdamas po smakru (tikriausiai neatsargiai nusiskuto), užsitraukė iki ausų antklodę ir vėl užmigo.

Lario dukra tuo laiku miegojo balkšvame išmesto šaldytuvo šešėlyje, netoliese Dado Rodžerso — naktiniame savo naujosios būties pasaulyje, šalia krūvomis suversto šlamšto, kuproto šiukšlininko draugiją laikydama visiškai malonia.

Loreta Starčer, miestelio bibliotekininkė, irgi pradingo, nors dėl jos atsiskyrėliško senmergės gyvenimo būdo to pastebėti nebuvo kam. Dabar ji įsikūrė dumsiame priplėkusiame Jeruzalės Valdos viešosios bibliotekos trečiajame aukšte. Trečiasis aukštas visuomet buvo užrakintas (vienintelį raktą ant grandinėlės po kaklu nenusiimdama nešiojosi pati Loreta). Išimtys buvo daromos tik tada, kai kokiam nors ypatingam prašytojui pavykdavo įtikinti bibliotekininkę, jog jis — pakankamai ryžtingas, inteligentiškas ir dorovingas , kad galėtų būti apdovanotas ypatingu palankumu.

Dabar ten tūnojo ji pati — visai kitokio pobūdžio pirmasis leidimas, tokia pat naujutėlė, kaip pasirodymo pasaulyje momentu. Jos įrišimas, kaip sakoma, dar nesuskeldėjo.

Virdžilo Ratbano dingimas irgi buvo nepastebėtas. Pabudęs devintą valandą jų lūšnelėje, Franklinas Bodinas miglotai suvokė, kad Virdžilo gultas tuščias, bet dėl to nė kiek nesusirūpino ir ėmė keltis iš lovos, ketindamas pasižiūrėti, ar neliko šiek tiek alaus. Ir parvirto atbulas — sukosi galva, nelaikė kojos.

„Viešpatie, — pamanė, vėl panirdamas į miegą. — Kas gi vakar mums atsitiko?“

O po lūšna, vėsumoj, ant per dvidešimtį metų kritusių rudens lapų, apsuptas aprūdijusių alaus skardinių galaktikos, patenkančių čia per plyšius grindyse, laukdamas nakties, gulėjo Virdžilas. Ko gero, pilkame jo smegenų molyje kirbėjo vaizdiniai skysčio, labiau deginančio nei pats puikiausias škotiškasis ir malšinančio troškulį stipriau už geriausią vyną.

Eva Miler griebėsi gaminti pusryčius Landūnui Kreigui, bet greitai jį pamiršo. Buvo labai užimta — reikėjo reguliuoti nuomininkų eilę prie viryklės. Gyventojai rijo pusryčius ir klupdami skubėjo pažvelgti eilinei darbo savaitei į akis. Paskui Evą pasiglemžė namų tvarkymas ir lėkščių plovimas už Groverį Verilą, tebūnie jis prakeiktas, ir už niekam tikusį Mikį Silvesterį — abu atkakliai ignoravo virš kriauklės prilipdytą skelbimą „Prašome susiplauti savo indus“, kuris ten kabojo ne pirmi metai.

Tačiau kai dieną vėl įsivyravo tyla, o pašėlęs pusryčių gaminimo liūnas susiliejo su lygia įprastų namų ruošos rūpesčių tėkme, Eva vėl prisiminė Landūną. Pirmadieniais Reilroudo gatvėje surinkdavo šiukšles, ir Landūnas visuomet išnešdavo didelius žalius paketus su šlamštu prie šaligatvio krašto — Rojalui Snou, kuris surinkdavo juos į savo pusiau suirusį sunkvežimį. Šiandien žali paketai vis dar tebestovėjo ant užpakalinio priebučio laiptelių.

Eva prisiartino prie Landūno kambario durų ir lengvai pasibeldė.

— Edai?

Atsakymo nesulaukė. Kitą dieną, nusprendusi, kad Landūnas nusigėrė, ji būtų paprasčiausiai suspaudusi lūpas kiek tvirčiau nei įprasta ir išnešusi paketus pati. Bet šįryt Evos sieloje sukirbėjo nerimo kirminas, todėl pasukusi durų rankeną įkišo galvą į kambarį.

— Edai? — negarsiai pašaukė.

Kambarys buvo tuščias. Pasiduodamos lengvo vėjelio valiai, užuolaidėlės tai išsprūsdavo, tai grįždavo atgalios. Eva ėmė kloti sujauktą lovą — rankos mechaniškai darė savo darbą. Kai Eva suko prie kitos pusės, po dešine koja kažkas sugirgždėjo. Pasižiūrėjusi žemyn, ant grindų pamatė į smulkias šukeles sukultą Landūno veidrodėlį raginiais rėmeliais. Suraukdama antakius, jį pakėlė, pavartė rankose. Kažkada šis veidrodėlis priklausė Landūno motinai, ir sykį Kreigas atsisakė parduoti jį antikvarui, kuris siūlė už veidrodėlį dešimtį dolerių — o juk tai buvo po to, kai Landūnas pradėjo gerti.

Eva atsinešė iš spintos koridoriuje šluotelę ir sušlavė šukes — jos judesiai buvo lėti ir mąslūs. Ji žinojo, kad vakar vakare Landūnas nuėjo miegoti blaivus ir nusipirkti alaus dešimtą valandą vakaro neturėjo kur — nebent pakeleivinga mašina būtų nuvažiavęs pas Delą arba į Kamberlendą.

Sudaužyto veidrodėlio šukes supylė į Landūno šiukšlių kibirą — žvilgtelėjusi į jį pamatė daugybę savo atvaizdų. Dirstelėjusi į kibirą, jokio tuščio butelio neaptiko. Kad ir kaip ten būtų, prisigerti paslapčia — ne Edo Kreigo stilius.

Tiek to. Parsiras.

Ir vis dėlto besileisdama laiptais, Eva tebejuto nerimą. Neprisipažindama pati sau, ji suprato, kad jos jausmai Landūnui kiek gilesni negu draugiški santykiai.

— Mem?

Suvirpėjusi Eva atitrūko nuo savo minčių ir įsistebeilijo į virtuvėje stovintį nepažįstamąjį. Pasirodė, jog tai nedidelis berniukas, apsirengęs tvarkingomis velvetinėmis kelnėmis ir švariais mėlynais sportiniais marškinėliais. „ Galima pamanyti, jis nuvirto nuo dviračio “. Kažkur Eva jį buvo mačiusi, bet tiksliai pasakyti, kas jis toks, negalėjo. Greičiausiai iš kokios nors naujos Džointnerio aveniu šeimos.

— Ar čia gyvena misteris Benas Mirsas?

Eva jau ketino klausti, kodėl berniukas ne mokykloje, bet nepaklausė. Vaiko veidas buvo labai rimtas, netgi rūškanas. Po akimis — mėlyni ratilai.

— Jis miega.

— Galima palaukti?..

Iš Morio Grino laidotuvių biuro Homeras Makaslinas patraukė tiesiai į Broko gatvę, pas Nortonus. Juos pasiekė vienuoliktą. Misis Norton verkė, o Bilas Nortonas, nors atrodė ir ramus, vis dėlto be perstojo rūkė, jo veidas buvo iškamuotas.

Makaslinas sutiko išsiuntinėti merginos išvaizdos aprašymą. Taip, vos tik ką nors išgirdęs, bematant paskambins. Taip, jis patikrins apskrities ligonines, tai įeina į nustatytą tvarką (kaip ir morgai). Širdyje Makaslinas manė, kad Suzana galėjo pabėgti po kivirčo — motina prisipažino, kad jos susipyko ir kad mergina minėjo ketinanti persikraustyti.