Stephen King - Zalės Valda

Misteris Lebris po vakarienės irgi nesugrįžo, nors čia nebuvo nieko keisto. Misteris Lebris, našlys, didelio namo ant Mokyklos kalvos netoli Grifenų savininkas, vakarieniauti į namus neidavo, ir mis Kugen tai puikiai žinojo. Jis važiuodavo pas Delą valgyti hamburgerių ir gerti alų, ir jeigu iki vienuoliktos nesugrįždavo (o dabar jau buvo be penkiolikos minučių vienuolikta), ji paimdavo raktą iš dėžutės po kasa ir pati užrakindavo vaistinę. Taip pasitaikė ne kartą. Bet jeigu ateis toks, kuriam iš tiesų būtini vaistai, nemalonumų neišvengsi.

Kartais mis Kugen ilgėdavosi anos iš kino teatro plūstančios minios, kuri neišvengiamai pasirodydavo maždaug šiuo laiku, kol nenugriovė anapus gatvės stovėjusio „Nordiko“. Žmonės prašydavo ledų su sodos vandeniu, plaktos grietinėlės, alaus, porelės laikėsi susiėmusios už rankų ir šnekučiavosi apie namų ruošą. Buvo nelengva, bet viskas ėjo į naudą. Tuometinis jaunimas nebuvo panašus į Rutą Kroket su jos komanda, kuri prislopintai kikeno, atkišinėdavo pasirodymui biustus, ir mūvėdavo tokiais ankštais džinsais, kad išryškėdavo apatinių kelnaičių kraštai (jeigu jos apskritai jas dėvėdavo). Natūralius mis Kugen jausmus praėjusių dienų klientams (kurie ją erzino nė kiek ne mažiau, nors ji apie tai užmiršo) apgaubė nostalgija, taigi durims prasivėrus, ji ryžtingai pakėlė akis, tarytum ten galėjo būti šešiasdešimt ketvirtųjų metų moksleivis su savo mergina, iš anksto besigardžiuojantys šokoladu glaistytais ledais su dviguba riešutų porcija.

Bet įėjusysis pasirodė esąs vyras — suaugęs vyras, kurį jinai pažinojo, bet negalėjo prisiminti. Su lagaminu rankoje jis prisiartino prie prekystalio, ir ūmai kažin kas eisenoje, ar galvos judesyje mis Kugen padėjo suvokti, kas jis.

— Tėvas Kalahenas! — pratarė, nepajėgdama sulaikyti nusistebėjimo — ji pirmą kartą regėjo jį be kunigo sutanos. Tėvas Kalahenas buvo apsirengęs paprastomis juodomis kelnėmis ir mėlynais marškiniais kaip fabriko darbininkas. Ji staiga išsigando — Kalaheno drabužiai buvo paprasti, plaukai tvarkingai sušukuoti, bet veide atsispindėjo kažkas... kažkas...

Mis Kugen netikėtai prisiminė dvidešimties metų senumo dieną, kai grįžo iš ligoninės, kur nuo insulto nelauktai numirė jos motina — anais laikais sakydavo „nuo smūgio“. Dabar Kalahenas kažin kuo priminė jai brolį, kuriam ji pranešė apie motinos mirtį: sukritęs pasmerktojo veidas, tuščias, nieko nesuvokiantis išdegintų akių žvilgsnis. Jai pasidarė nejauku. Kunigo oda aplink burną paraudonavo, atrodė tarytum sudirginta — lyg būtų persistengęs besiskusdamas, lyg įtrynęs rankšluosčiu, kai stengėsi atsikratyti sunkiai nuvalomos dėmės.

— Norėčiau nusipirkti autobuso bilietą, — tarė jis.

„Štai koks reikalas, — pamanė mis Kugen. — Vargšelis, kažkas numirė, ir jam ką tik paskambino į direktoriją... ar kaip ten vadinasi jo butas?“

— Prašom, — atsakė ji. — Kur?

— Kada pirmas autobusas?

— Kur?

— Bet kur, — atsiliepė jis, visiškai sugriaudamas jos teoriją.

— Na... nežinau... tuoj pažiūrėsiu... — ji iškapstė tvarkaraštį ir jaudindamasi ėmė jį tyrinėti. — Yra autobusas dešimt minučių po vienuoliktos. Jis sustoja Portlende, Bostone, Hartforde ir Niujor...

— Į šį, — pertraukė jis. — Kiek?

— Ilgam... norėjau pasakyti, iki kur? — dabar moteris visiškai sutriko.

— Iki galo, — dusliai atsakė kunigas ir nusišypsojo. Mis Kugen, žmogaus veide niekuomet nemačiusi tokios baisios šypsenos, net atsilošė. „ Jeigu jis mane palies, — pamanė, — imsiu rėkti. Klyksiu iki pamėlynavimo“.

— Vadinasi, iki Niujorko, — pratarė. — Dvidešimt devyni doleriai septyniasdešimt penki centai.

Su šiokiomis tokiomis pastangomis iš užpakalinės kišenės išsitraukė piniginę, ir mis Kugen ant dešinės rankos pamatė tvarstį. Kalahenas paklojo priešais ją dvidešimtinę ir du vieno dolerio banknotus, o ji, siekdama bilieto nuo pačios neužpildytų blankų viršūnės, viską nužėrė ant grindų. Kol mis Kugen juos rankiojo, Kalahenas pridėjo dar penkis dolerius ir krūvelę smulkių. Pildydama bilietą, ji skubėjo kaip išgalėdama, bet po jo mirtinai nejudriu žvilgsniu bet kokia skuba atrodė per lėta. Užantspaudavusi bilietą, mis Kugen stumtelėjo jį per prekystalį, kad netektų prisiliesti Kalaheno rankos.

— Jums teks palaukti lauke, tėve Kalahenai. Po penkių minučių turiu uždaryti, — nė netikrindama, subraukė banknotus ir smulkius į kasos stalčių.

— Nieko baisaus, — atsakė jis, kišdamas bilietą į kišenę prie krūtinės ir nė nepažvelgdamas į mis Kugen tarė: — Ir pažymėjo Viešpats Kainą lemties ženklu, kad niekas, su kuo susitiktų, nenužudytų jo. Ir išėjo Kainas nuo Viešpaties atvaizdo, ir apsistojo žemėje į rytus nuo Edeno... Šventasis Raštas, mis Kugen. Pats sunkiausias tekstas Biblijoje.

— Iš tiesų? — tarė ji. — Bijau, kad jums teks išeiti gatvėn, tėve Kalahenai. Aš... po minutėlės grįš misteris Lebris, o jis nemėgsta... nemėgsta, kai aš... aš....

— Taip taip, — linktelėjo jis ir apsisuko išeiti. Paskui stabtelėjo ir atsigręžė. Ji virptelėjo nuo jo sustabarėjusio žvilgsnio. — Jūs gyvenate Folmute, tiesa, mis Kugen?

— Taip...

— Turite mašiną?

— Taip, suprantama. Garbės žodis, aš privalau jūsų paprašyti palaukti autobuso lauke...

— Šiandien važiuokite į namus greičiau, mis Kugen. Užsirakinkite visas mašinos dureles ir pakeliui nieko neimkite. Nieko. Net jeigu tai būtų kuris nors iš jūsų pažįstamų.

— Aš niekuomet nieko neimu, — dorybingai tarė ji.

— O kai nusigausite į namus, laikykitės kuo toliau nuo Jeruzalės Valdos, — toliau kalbėjo Kalahenas. Jis nenuleido nuo jos akių. — Nuo šiol Valdoje dedasi bjaurūs dalykai.

Mis Kugen silpnu balseliu pratarė:

— Nežinau, apie ką kalbate, bet autobuso jums teks palaukti lauke.

— Taip. Gerai.

Jis išėjo.

Mis Kugen ūmai suvokė, kaip vaistinėje tylu — absoliučiai tylu. Kaipgi iki tamsos niekas neužėjo — niekas — išskyrus tėvą Kalaheną? Ir iš tiesų — nė gyvos dvasios.

Nuo šiol Valdoje dedasi bjaurūs dalykai.

Mis Kugen apėjo vaistinę ir užgesino šviesas.

27

Tamsa Valdoje laikėsi kibiai.

Be dešimties minučių dvyliktą Čarlį Roudsą pažadino ilgas nenutrūkstantis signalas. Prabudęs staigiai atsisėdo lovoje. Mano autobusas! Ir išsyk: Bjaurybės!

Vaikai ir anksčiau mėgino krėsti tokius pokštus. Šiuos mažus niekšelius Čarlis matė kiaurai. Sykį jie degtukais nuleido jam padangas. Kas tai padarė, jis nesusekė, bet puikiai numanė. Nuėjo pas jų skystaklynį direktorių, tebūnie jis prakeiktas, ir paminėjo Maiko Filbruko ir Odžio Džeimso pavardes. Čarlis žinojo, kad tai jie — kam dar matyti? „Roudsai, jūs įsitikinęs, kad tai jų darbas?“ „Juk aš pasakiau, ar ne?“

Ir tasai sumautas skystablauzdis nieko negalėjo padaryti, teko jam pašalinti berniūkščius iš užsiėmimų. Paskui, po savaitės, išsikviečia šitas kiaulė Čarlį pas save į kabinetą:

„Roudsai, šiandien mes pašalinome iš užsiėmimų Endį Garvį „Ta-aip? Ką gi jis iškrėtė?“

„Bobas Tomas sučiupo jį nuleidinėjant jo autobuso padangas Ir apdovanoja Čarlį ilgu šaltu tyrinėjančiu žvilgsniu. Na ir kas, kad tai buvo Garvis, o ne Filbrukas su Džeimsu? Visi jie šlaistosi drauge, visi krečia kvailystes, visiems jiems reikia kiaušus nutraukti.

Dabar iš gatvės, vesdamas į pasiutimą, sklido pratisas jo garsinio signalo pypsėjimas — sodina akumuliatorių, gal pilvu įsirėmė!