Stephen King - Zalės Valda

Kitas balsas — Edo:

— Na, širdele. Kelkis. Reikia daryti, kaip jis sako.

— Edai? Edai?

Virš jos palinko Edo veidas, ne ugnimi nupieštas, o labai blyškus ir keistai tuščias. Ir vis dėlto Eva vėl jį mylėjo... Stipriau negu bet kada. Ir trokšdama laukė bučinio.

— Eime, Eva.

— Edai, tai sapnas?

— Ne... ne sapnas.

Akimirką Eva išsigando, bet paskui baimė išnyko be pėdsako. Ją pakeitė supratimas, o drauge su juo — alkis. Pažvelgė į veidrodį ir pamatė, kad ten atsispindi tik tuščias pritilęs miegamasis. Durys, vedančios į palėpę, buvo užrakintos, o raktas gulėjo apatiniame komodos stalčiuje, bet tai neturėjo reikšmės. Dabar raktų nebereikėjo.

Jie kaip šešėliai praslydo tarp durų ir staktos.

30

Trečią valandą nakties kraujas teka lėtai, neskubėdamas, o miegas sunkus. Šią valandą dvasia arba miega palaimingai akla, arba visiškai nusivylusi žiūri pati į save. Vidurio nėra. Trečią valandą nakties gyvenimas kaip sena šliundra nusivalo savo margaspalvius dažus ir paaiškėja, kad neturi nosies, o akis stiklinė. Linksmybės tampa tuščios ir trapios, kaip Raudonąja Mirtimi apsiaustoje Po pilyje. Siaubą suardo nuobodulys. Meilę — sapnas.

Parkinsas Džilespis šiūruodamas vaikštinėja nuo darbo stalo prie kavinuko. Konsteblis primena sulysusią stambią beždžionę, kurią kamuoja sekinanti liga. Už nugaros liko į laikrodį panašus išdėliotas pasiansas „Soliteris“. Kiek anksčiau iš nakties tamsos Parkinsą pasiekė veriantys riksmai, keisti trūkčiojantys automobilio garso signalai, o sykį — bėgančių kojų tipenimas. Bet jis nė karto neišėjo pasidomėti, ką tai galėtų reikšti. Raukšlių išvagotame veide su įkritusiomis akimis atsirado šešėlis to, kas, konsteblio nuomone, dėjosi Valdoje. Ant Parkinso kaklo kabojo kryžius, Šventojo Kristoforo paveikslėlis ir taikos ženklas. Kodėl visa tai pasikabino, Parkinsas ir pats tiksliai nežinojo, bet taip buvo ramiau. Parkinsas galvojo, kad jeigu sugebės išgyventi šią naktį, tai rytoj išvažiuos, kur akys veda, o šerifo ženklą paliks ant lentynėlės šalia raktų ryšulio.

Meiblė Verts sėdėjo virtuvėje už stalo priešais puodelį ataušusios kavos, pirmą kartą per daugelį metų užtraukusi užuolaidas ir uždariusi žiūronų okuliarus. Pirmą kartą per šešiasdešimt metų Meiblė nenorėjo nieko matyti ir girdėti. Naktis buvo kupina mirties šnaresio, kurio Meiblė negeidė klausytis.

Bilas Nortonas nejudriu, sustabarėjusiu veidu važiavo į Kamberlendo ligoninę, iš kurios jam paskambino (Ana tuomet dar buvo gyva). Monotoniškai spragsėjo valytuvai, nuo priekinio stiklo šluostydami nejuokais įsismarkavusį lietų. Bilas stengėsi apie nieką negalvoti.

Valdoje buvo ir kitų nepaliestųjų, kurie miegojo arba būdravo. Dažniausiai išliko vieniši, miestelyje neturintys nei giminių, nei artimų draugų, žmonės. Daugelis nė neįtarė, kad kažkas vyksta.

Tačiau nemiegantys uždegdavo namuose visas šviesas. Jei kam nors pasitaikytų važiuoti pro miestelį (o Portlendo pusėn ir į pietus iš tiesų praūžė keletas automobilių), jis būtų priblokštas to, kad gyvenvietė, tokia panaši į visas kitas pasitaikančias pakeliui, pačią tamsiausią ryto valandą, neaišku kodėl, svidina namuose visas šviesas. Praeivis, ko gero, sulėtintų žingsnį, kad galėtų pažiopsoti į gaisrą arba avariją, bet neišvydęs nei vieno, nei kito, nuskubėtų tolyn, išmetęs visa tai iš galvos.

Štai kur keistas dalykas! Jeruzalės Valdoje niekas iš nemiegančiųjų nežinojo tiesos. Saujelė galbūt ką nors įtarė, bet šie įtarimai buvo nesusiformavę ir neapibrėžti kaip trijų mėnesių embrionas. Bet vis dėlto jie neabejodami eidavo prie stalo stalčių, dėžių palėpėse arba prie papuošalų skrynelių miegamuosiuose ir ieškojo tikėjimo simbolių, kokie tik ten galėjo būti. Tai buvo daroma neapgalvotai — kaip žmogus, ilgai vairavęs automobilį vienas, pradeda dainuoti ir dainuoja nieko apie tai nežinodamas. Lėtai, tarsi jų kūnai būtų stikliniai ir trapūs, žmonės vaikščiojo iš kambario į kambarį, visur užžiebinėdami šviesas ir nežiūrėdami į langus.

Tai svarbiausia. Nežiūrėdami pro langus.

Nesvarbu, kokie garsai aidėjo naktyje, kokias kraupias galimybes jie slėpė savyje, nesvarbu, kaip baugino nežinomybė. Žiūrėti Gorgonai į akis buvo dar blogiau.

31

Triukšmas prasibrovė į sapną panašiai, kaip į storą ąžuolinę lentą kalama vinis: ypač lėtai, sluoksnis po sluoksnio. Pradžioje Redžis Sojeris pamanė, kad miega ir sapne mato dailides. Tai, kas klajojo tarp sapno ir būdravimo esančioje vaiduokliškoje sąmonės karalystėje, bematant atsiliepė prisiminimais, kuriuose jiedu su tėvu kalė lentas prie šoninės vilos sienos — ją šešiasdešimtaisiais pastatė Brajant Ponde.

Sis vaizdas ištirpo, pavirsdamas painia mintimi, kad jis visai nemiega ir tikrai girdi plaktuko kaukšėjimą. Paskui Redžis negalėjo susiorientuoti, o dar vėliau prabudo. Smūgiai krito į paradines duris — kažkas metronomo tolygumu bumpsėjo į duris kumščiu.

Redžis skubiai dirstelėjo į ant šono gulinčią Bonę — S formos kauburėlį po antklode. Paskui į laikrodį: 4:15. Jis pakilo, išniro iš miegamojo ir privėrė paskui save duris. Įjungęs koridoriuje šviesą, Redžis buvo beeinąs atidaryti, bet stabtelėjo. Mintyse pasišiaušęs it gaidys, Sojeris su nebyliu priekabiu smalsumu apžiūrinėjo laukujas duris.

Šešiasdešimt aštuntaisiais Redžis septynis mėnesius praleido Vietname (tie metai papuolusiems į Vietnamą amerikiečių vaikinams pasitaikė labai sunkūs), taigi parako buvo uostęs. Anomis dienomis perėjimas nuo sapno iki realybės trukdavo ne ilgiau, nei pirštų arba jungiklio spragtelėjimas: ką tik riogsojai nelyginant akmuo, o štai jau stovi atsibudęs tamsoje. Beveik iškart, kai juos perkėlė per vandenyną namo, šis Redžio įprotis nuslopo, kuo jis paslapčia didžiavosi. Dievas gali būti liudininkas, jis — ne automatas. Paspausite mygtuką A — Džonis prabus, paspausite mygtuką B — Džonis pribaigs kelis žvairaakius.

Bet dabar mieguistas kvaitulys, iškimšęs galvą vata, nuslinko nuo Redžio kaip gyvatės oda, be jokio perspėjimo. Jis šiurptelėjo ir sumirksėjo.

Anapus kažkas lūkuriavo. Greičiausiai pienburnis Brajantas, girtas kaip pėdas ir su patranka. Pasiryžęs nugalėti arba mirti dėl savo gražiosios širdies damos.

Redžis pasuko į miegamąjį ir prisiartino prie tolimosios sienos, kur virš dekoratyvinio židinio kabojo šautuvas. Šviesos jis nedegė — kelią puikiai žinojo ir apgraibomis. Nukabinęs nuo sienos dvivamzdį, Redžis jį perlenkė, ir ant vario dusliai suspindėjo iš koridoriaus krintanti šviesa. Redžis sugrįžo prie svetainės durų ir iškišo pro slenkstį galvą. Lygus, bet neritmingas, monotoniškas stuksenimas tęsėsi.

— Gerai jau, gali užeiti, — pašaukė Redžis Sojeris.

Dunksėjimas liovėsi.

Įsivyravo ilga pauzė, paskui durų rankena labai lėtai pasviro. Durys atsivėrė. Už jų stovėjo Koris Brajantas.

Redžio širdis akimirkai sustojo. Brajantas buvo apsirengęs tais pačiais skudurais, su kuriais Redžis jį iššveitė iš savo namų, tik dabar smarkiai sulamdytais ir išpurvintais. Kelnės ir marškiniai buvo aplipę lapais. Purvo juostelė skersai kaktos pabrėžė blyškumą.

— Stovėk, kur stovi, — įsakė Redžis, pakeldamas dvivamzdį ir spragtelėdamas saugiklį. — Šįsyk žaisliukas užtaisytas.

Bet Koris sunkiai žingtelėjo pirmyn, nenuleisdamas nuo Redžio veido blausių akių, išreiškiančių kažin ką blogiau už neapykantą, ir apsilaižė lūpas iš burnos išslydusiu liežuviu. Nuo Korio batų ant koridoriaus grindų krito tiršto, praskydusio nuo lietaus, lipnaus purvo gurvuolėliai. Šiame žingsnyje buvo kažin kas neatleidžiamo, negailestingo, stebėtojui paliekančio šalto, baisaus negailestingumo įspūdį. Purvo plutele padengti puspadžiai tapnojo grindimis. Jų nebuvo įmanoma sustabdyti jokiu įsakymu, sulaikyti jokiu maldavimu.