Stephen King - Zalės Valda

Jie nusileido laipteliais, kiekvienas su glėbiu uosinių pliauskų.

Rūsys buvo Henrio Pitrio valda ir puikiai atspindėjo šeimininko asmenybę: virš darbo zonos viena eile kabojo trys lempos su plačiais gaubtais, kurie kreipė stiprią ir ryškią šviesą į varstotą, mašininį pjūklą, tekinimo ir šlifavimo stakles. Benas pamatė, kad Henris meistravo didelį inkilą, tikrus paukščių rūmus, matyt, kitą pavasarį ketindamas pakabinti vidiniame kieme, o mėlyni dažai, kuriais dažė savąjį dirbinį, buvo labai dailiai užtepti, kiekvieną kampą prilaikė staklėmis pagamintas prispaudiklis. Pitris dirbo dalykiškai, išmanydamas reikalą, tačiau be įkvėpimo. Dabar dirbinys taip ir liks nebaigtas. Grindys buvo tvarkingai pašluotos, bet ore tvyrojo malonus, nostalgiškus jausmus žadinantis pjuvenų kvapas.

— Nieko iš šito neišeis, — tarė Džimis.

— Žinau.

— Malkos, — šnarpštelėjo Džimis ir paleido pliauskas, kurios su trenksmu pabiro ir netvarkingai pasklido ant grindų. Džimis plonai isteriškai nusikvatojo.

— Džimi...

Bet juokas, nelyginant plaktukėliai ant pianino stygų, sutrukdė Benui pasisakyti.

— Mes ketiname išeiti ir susidoroti su šia neganda, naudodamiesi glėbiu malkų iš vidinio Henrio Pitrio kiemo! O kaip dėl kėdžių kojelių arba beisbolo lazdų?

— Džimi, bet ką dar mes galime padaryti?

Džimis pažvelgė į jį ir sutelkęs jėgas pamėgino susitvardyti.

— Irgi mat lobių ieškotojai, — tarė jis. — Nueik keturiasdešimt žingsnių šiaurine Čarlzo Grifeno ganykla ir žvilgtelėk po didžiuoju akmeniu. Cha! Viešpatie, juk galima iš miestelio išvažiuoti. Galima.

— Tu nori viską mesti? Tu šito nori?

— Ne, bet šiandien vienos dienos neužteks, Benai. Kol mes su visais susidorosime — jei apskritai sugebėsime — praeis kelios savaitės... Ar atlaikysi? Pajėgsi tūkstantį kartų padaryti tai, ką padarei Suzanai? Traukti juos inkščiančius ir besipriešinančius iš spintų ir dvokiančių skylių tik tam, kad įkaltumei į krūtinę baslį ir sutraiškytum širdį? Tu atlaikysi iki lapkričio ir nekvaištelėsi?

Apie tai susimąstęs, Benas tarsi atsimušė į aklą sieną: visiškai neaišku.

— Nežinau, — tarė jis.

— Na, o kaip dėl berniūkščio? Tu manai, kad jis atlaikys? Juk jis dešimt kartų kuoktelės, velniai rautų! O Metas nukeliaus į aną pasaulį, galiu tau garantuoti. Ir ką darysime, kai faraonai iš valstijos ims visur kaišioti nosį, norėdami išsiaiškinti, kokia velniava darosi Zalės Valdoje? Ką jiems pasakysime? „Prašau atleisti, aš tuoj pat — štai tik įgrūsiu mietą šitam kraujo siurbikui?“ Kaip manai, Benai?

— Iš kur galiu žinoti, po paraliais? Manai, reiktų stabtelėti ir dar kartą viską gerai apmąstyti?

Abu ūmai suvokė, kad stovi veidas į veidą ir šaukia vienas ant kito.

— Ei, — įspėjo Džimis. — Ei!

Benas nuleido akis.

— Atleisk.

— Na, tai aš kaltas. Mus slegia... Barlou, be abejonės, pavadintų tai endšpiliu, — Džimis perbraukė delnu per savo morkų spalvos ševeliūrą ir be tikslo apsižvalgė. Staiga daktaro akys sužibo, ir jis pakėlė kažin ką gulėjusį prie Pitrio dėžių. Tai buvo juodas vaškinis pieštukas. — Galbūt tai geresnė išeitis.

— Kokia?

— Pasilik čia, Benai. Pradėk daryti tašelius. Jeigu mes nusprendėme susidoroti su šiais nelabaisiais, be mokslinio požiūrio neišsiversime. Tu — gamybos sektorius. Mudu su Marku — paieška. Apeisime miestą, paieškosime jų — ir rasime, kaip radome Maiką. Galiu pažymėti jų slėptuves pieštuku. Gi rytoj — kuoliukai.

— O jeigu jie pastebės atžymas ir persikels dar kur nors.

— Nemanau. Apie misis Glik nepasakytum, kad ji labai gerai sugebėtų vieną su kitu susieti. Man atrodo, juos valdo instinktas, o ne protas. Po kurio laiko jie galbūt taps protingesni, ims slėptis geriau, bet, manau, pradžioje vyks žuvies gaudymas statinėje.

— Kodėl neinu aš?

— Todėl, kad aš pažįstu miestelį, o miestelis — mane, kaip pažinojo mano tėvą. Šiandien gyvieji slapstosi namuose. Jeigu pasibelsi tu, jie neatidarys durų. Be to, žinau vietų, kuriose galima slėptis. Žinau, kokiose Pelkių vietose mėgsta prisnūsti girtuokliai ir kur veda kaimo keliūkščiai. O tu nežinai. Ar moki dirbti tekinimo staklėmis?

— Taip.

Žinoma, Džimis buvo teisus. Tačiau Benas pasijuto kaltas dėl palengvėjimo, kurį patyrė dėl to, jog nereikės išeiti laukan, pas juos.

— Gerai. Pradėk. Jau po pusiaudienio.

Benas grįžtelėjo į tekinimo stakles, paskui luktelėjęs tarė:

— Jeigu pusvalandį palauktum, galėtum paimti su savimi pustuzinį tašelių.

Po trumpos pauzės Džimis nuleido akis:

— E-e... manau, rytoj... rytoj būtų...

— Gerai, — tarė Benas. — Eik. Klausyk, o kodėl tau negrįžti kokią trečią valandą? Tuo laiku mokykloje ganėtinai tylu, ir mes galėtume sužinoti, kas ten yra.

— Gerai.

Džimis patraukė iš Pitrio dirbtuvių ir pasuko laiptų link. Kažkas — minties nuotrupa ar galbūt nuojauta — privertė jį atsigręžti. Kitame rūsio gale jis matė Beną, besidarbuojantį ryškioje tvarkinga eile išrikiuotoje lempų šviesoje.

Kažkas... Bet tasai kažkas pranyko.

Džimis grįžo.

Benas išjungė stakles ir pažvelgė į bičiulį.

— Dar kas nors?

— Taip, — tarė Džimis. — Sukasi ant liežuvio galo, o toliau — niekaip.

Benas kilstelėjo antakius.

— Atsisukau nuo laiptų, pasižiūrėjau į tave, kažkas dingtelėjo į galvą... o dabar pranyko.

— Kas nors svarbaus?

— Nežinau, — Džimis beprasmiškai pajudino kojas; jis troško, kad mintis grįžtų, — ji buvo kažin kaip susijusi su paveikslu, kurį įkūnijo Benas, ryškioje lempų šviesoje pasilenkęs virš tekinimo staklių, — tačiau tuščiai. Kuo daugiau jis apie tai galvojo, tuo labiau jinai tolo.

Džimis ėmė kilti laiptais, bet dar sykį stabtelėjo ir atsigręžė. Vaizdas atrodė kankinančiai pažįstamas, bet nesileido perprantamas. Jis perkirto virtuvę, išėjo iš namų ir patraukė mašinos link. Jau nelijo, o tik dulkė.

37

Rojaus Makdugalo automobilis stovėjo ties įvažiavimu į vilkikų aikštelę Vingio kelyje. Pamatęs jį ten šiokiadienį, Džimis noromis nenoromis įtarė patį blogiausią dalyką.

Jiedu su Marku išlipo iš „Biuiko“. Džimis nešėsi juodąjį lagaminėlį. Jie pakilo laipteliais, ir daktaras paspaudė skambučio mygtuką, bet tasai neveikė. Džimis pasibeldė. Į beldimą niekas neatsakė nei Makdugalų vagonėlyje, nei pas kaimynus, už dvidešimties jardų keliu žemyn. Ten, ant įvažiuojamojo keliuko, irgi stovėjo automobilis.

Džimis pamėgino atidaryti avarinį išėjimą. Užrakintas.

— Ant užpakalinės sėdynės guli plaktukas, — tarė.

Markas jį atnešė, Džimis išmušė avarinio išėjimo stiklą šalia rankenos, įkišo ranką vidun ir čekštelėjo skląstį. Vidinės durys pasirodė neužrakintos, ir jiedu įėjo.

Akimirksniu atpažinęs kvapą, Džimis pajuto, kaip susispaudžia šnervės, mėgindamos neįsileisti šio smarso, ne tokio stipraus kaip Marsteno namo rūsyje, bet vis tiek šlykštaus — puvimo ir mirusio kūno kvapo. Dvokė drėgme ir dvėseliena. Džimis patyrė, jog prisimena, kaip vaikystėje per pavasario atostogas dviračiais išvažiavo su draugu rinkti iš po tirpstančio sniego lendančių alaus ir limonado butelių. Viename butelyje (nuo putojančio apelsinų gėrimo) jis pastebėjo suirusį pelėno lavonėlį: gyvūnėlis susigundė saldumu ir vėliau nepajėgė išsikapanoti. Netyčia pauostęs, Džimis bematant atšlijo ir jį supykino. Čionykštis dvokas buvo toks pat pribloškiantis — dusinančio saldumo ir pašvinkusio rūgštumo mišinys pasiutiškai fermentavosi. Jis pajuto, kad skrandis kyla aukštyn prie gerklės.