Stephen King - Zalės Valda

— Jie kažkur netoliese, — tarė Markas.

Juodu ėmė metodiškai šukuoti namą, — virtuvė, valgomasis, svetainė, abu miegamieji, — pakeliui atidarinėdami spintas. Džimis tikėjosi, kad jie ką nors ras didžiojo miegamojo spintoje, bet ten buvo tik krūva neskalbtų drabužių.

— Rūsio nėra? — paklausė Markas.

— Ne, bet galbūt yra kur įlįsti.

Jie apėjo furgoną ir lengvame betoniniame vagonėlio pamate pamatė įrengtas nedideles dureles, kurios darinėjosi į vidinę pusę. Ant jų kabojo sena sandėlio spyna. Džimis numušė ją penkiais stipriais plaktuko smūgiais, stumtelėjo šį pusiau liuką, tas prasivėrė ir juos užgriuvo sunki smarvės banga.

— Jie čia, — pasakė Markas.

Dirstelėjęs vidun, Džimis įžiūrėjo tris poras padų, primenančias mūšio lauke gulinčius lavonus. Viena pora kojų buvo apauta darbiniais batais, kita — megztomis naminėmis šlepetėmis, o trečioji visiškai mažų kojyčių pora buvo basa. „Šeimyninis portretas, — Džimiui šmėstelėjo beprotiška mintis. — „Reader's Digest“, kur gi tu, kai esi mums reikalingas?“ Jį užplūdo nerealumo banga. „Kūdikis, — pamanė jis. — Kaipgi galime šitaip pasielgti su mažyliu?“

Pažymėjęs liuką juodu vaškiniu pieštuku, Džimis pakėlė sulaužytą spyną.

— Eime prie kitų durų, — tarė jis.

— Palaukite, — paprašė Markas. — Pamėginsiu vieną ištraukti laukan.

— Ištraukti?.. Kodėl?

— Gal dienos šviesa juos pribaigs, — paaiškino berniukas. — Ir nereikės to daryti su kuoleliais.

Tai suteikė Džimui vilties.

— Aha, gerai. Kurį?

— Tiktai ne mažylį, — bematant atsakė Markas. — Vyrą. Pačiupkite jį už kojos.

— Gerai, — sutiko Džimis. Burna perdžiūvo. Jis nurijo seiles, ir gerklėje čirptelėjo.

Tai, kas įvyko paskui, pasirodė tiesiog nepakeliama. Vos tik visas Rojaus Makdugalo kūnas atsidūrė šviesoje, jis ėmė vartytis kaip per miegus sutrikdytas žmogus. Oda pageltonavo, suglebo, pasidengė prakaitu. Po plona suvertų vokų oda sujudėjo akių obuoliai. Drėgnuose nukritusiuose lapuose lėtai, mieguistai sutrūkčiojo kojos. Viršutinė lūpa pasislinko, atverdama iltis, kurios savo dydžiu nenusileido stambaus šuns — vokiečių aviganio ar koli — iltims. Rankos neskubriai supleveno ore, viena užkabino Marko marškinius, ir berniukas, klyktelėjęs iš pasibjaurėjimo, metėsi šalin.

Rojus persivertė ant pilvo ir lėtai, kūprindamasis ėmė šliaužti atgalios. Rankos, keliai, veidas minkštose nuo lietaus puvenose paliko šliūžes. Džimis pastebėjo, kad trūkčiojantis Čeino-Stokso tipo alsavimas, kuris prasidėjo, vos tik kūną nutvieskė dienos šviesa, bematant nurimo, kai Makdugalas atsidūrė šešėlyje. Taip pat ir išsiskirianti drėgmė. Nusigavęs iki ankstesnio savo guolio, Makdugalas persivertė ir apmirė.

— Uždarykite, — pridususiu balsu tarė Markas. — Prašau uždaryti. Džimis užstūmė liuką ir kiek pavyko priderino plaktuku numuštą spyną į vietą. Iš akių nenyko vaizdas: Makdugalo kūnas sunkiai šliaužia drėgnais apipuvusiais lapais kaip mieguista gyvatė. Džimiui atrodė, kad niekuomet nesulauks tokio laiko, kai šis vaizdas pasitrauks į jo atminties užkaborius. Nors iki šimto metų gyventų.

38

Virpėdami stovėjo po lietumi ir žvelgė vienas į kitą.

— Pas kaimynus? — paklausė Markas.

— Taip. Logiškai galvojant, Makdugalai pirmiausiai turėjo užpulti juos. Jie perėjo kelią, ir šįsyk iškalbingas puvimo kvapas pripildė jų šnerves dar kieme. Po skambučiu buvo parašyta Ivensų pavardė. Džimis linktelėjo. Deividas Ivensas su šeima. Deividas dirbo mechaniku Sirso autoskyriuje, Geits Folse. Prieš porą metų Džimis jį gydė, regis, turėjo cistą.

Šįsyk skambutis džirgžtelėjo, bet niekas neatsiliepė. Misis Ivens jie rado lovoje. Du vaikučiai vienodomis, su animacinių filmų personažais išmargintomis pižamomis, miegojo lovelėse tame pačiame miegamajame. Deivido Ivenso paieškai laiko prireikė daugiau. Jis tūnojo nebaigtame statyti sandėliuke virš nedidelio garažo.

Namų ir garažo duris Džimis pažymėjo apskritimais su kryželiu viduje.

— Neblogai, — tarė jis. — Iš dviejų — du. Markas nedrąsiai paklausė:

— Ar galėtumėt pora minučių palūkėti? Nusiplaučiau rankas.

— Žinoma, — atsakė Džimis. — Aš ir pats nusiprausčiau. Ivensai neturės pretenzijų, jeigu mes pasinaudosime jų vonia.

Jiedu įėjo į namus. Džimis prisėdo svetainėje ir rankomis užsidengė akis. Neilgai trukus išgirdo, kaip Markas paleido vonioje vandenį.

Užtemdęs akis Džimis išvydo skrodimo stalą, pamatė, kaip suvirpėjo Mardžerę Glik dengianti paklodė, kaip iš po jos išslydo ranka ir pirštai pradėjo subtilų, grakštų šokį ore... Jis atsimerkė.

Ivensai savo vagonėlyje tvarkėsi geriau nei Makdugalai — jis buvo daug švaresnis ir jaukesnis. Džimis niekuomet nebuvo sutikęs misis Ivens, bet ji, regis, didžiavosi savo namais. Negyvų vaikučių žaislai buvo tvarkingai sukrauti mažame sandėliukyje — ko gero, prekeivių judamais namais originaliame reklaminiame bukletėlyje ši patalpa buvo pavadinta „skalbykla“. Vargšai vaikai. Džimiui atrodė, kad kai jie dar galėjo mėgautis vaiskiomis dienomis ir saulės šviesa, žaislai juos džiugino. Podėlyje stovėjo vaikiškas triratukas, keli dideli plastmasiniai sunkvežimiai su žaisline degaline, ratinis traktorius (dėl kurio greičiausiai vykdavo solidžios muštynės), žaislinis biliardas...

Džimis buvo benusukąs žvilgsnį ir staiga sukrėstas vėl pažvelgė į žaisliukus.

Mėlyna kreida.

Trys viena eile kybančios lempos su gaubtais.

Ryškioje jų šviesoje aplink žalios spalvos stalą vaikščioja vyrai su biliardo lazdomis ir trina nuo pirštų galiukų mėlynos kreidos kruopeles...

— Markai! — šūktelėjo Džimis, akimirksniu pakildamas nuo kėdės. — Markai!

Ir Markas, nė neapsivilkęs marškinių, bėgte atskuodė sužinoti, kas atsitiko.

39

Apie pusę trijų Metą aplankyti užbėgo buvęs jo mokinys (šešiasdešimt ketvirtųjų metų laida, literatūra — labai gerai, rašiniai — patenkinamai). Jis atkreipė dėmesį į literatūros apie kerėjimą šūsnis, pasidomėjo, ar tik Metas nerašąs mokslinio darbo apie okultizmą. Metas stengėsi prisiminti, koks gi jo vardas — Herbertas ar Heroldas.

Kai Herbertas-Heroldas užėjo į palatą, Metas, tuo metu skaitęs knygą, pavadintą „Keisti dingimai“, tokia pertraukėle buvo visiškai patenkintas. Jis jau lūkuriavo telefono skambučio, nors suprato, kad iki trečios valandos drąsiai įeiti mokyklon Broko gatvėje jo bičiuliams nepavyks. Senajam mokytojui be galo knietėjo sužinoti, kas gi atsitiko tėvui Kalahenui. O dienos valandos bėgo nerimą keliančiu greičiu, nors Metas visuomet girdėdavo, neva ligoninėje laikas teka labai lėtai. Štai kada jis pagaliau pasijuto tikru seniu — nepaslankiu ir lėtos orientacijos.

Jis pradėjo pasakoti Herbertui-Heroldui apie Vermonto miestelį Momsoną, kurio istoriją ką tik perskaitė ir palaikė itin įdomia — Metui atrodė, kad jeigu jinai nenusikalsta tiesai, tai gali pasirodyti esanti Valdos likimo pranašė.

— Neliko nė dvasios, — pasakojo jis Herbertui-Heroldui, kuris klausėsi mandagiai, bet ne itin gerai paslėpęs nuobodulį. — Įprastas nedidelis atkampus miestelis, kurį galima pasiekti 2-uoju keliu, jungiančiu dvi valstijas, taip pat 19-uoju Vermonto keliu. Pagal 1920-ųjų metų gyventojų surašymą ten gyveno trys šimtai dvylika sielų. 1923-ųjų rugpjūtyje viena moteris Niujorke, du mėnesius negaudama sesers laiškų, sunerimo. Ten nuvykę, jiedu su vyru pirmiausiai atsargiai apie šią istoriją pranešė laikraščiams, nors neabejojo, kad aplinkiniai gyventojai jau kurį laiką apie dingimus žinojo. Sesuo bei jos vyras irgi pradingo drauge su kitais Momsono gyventojais. Visi namai, net sandėliai išliko, o viename name — netgi vakarienei padengtas stalas. Anuomet šis atsitikimas tapo sensacija. Ko gero, nenorėčiau praleisti nakties Momsone. Knygos autorius tvirtina, kad kaimyninėse gyvenvietėse pasakoja keistas istorijas... Piktosios dvasios ir panašiai. Keletas nuošaliau stovinčių sandėlių iki šios dienos pažymėti ženklais nuo piktos akies, dideliais nupieštais kryžiais. Štai, žiūrėk — čia universalinės parduotuvės, degalinės ir maisto produktų parduotuvės — visa tai buvo laikoma Momsono centru — nuotrauka. Kaip manai, kas ten nutiko?