Stephen King - Zalės Valda

Ūmai berniukas ėmė rėkti.

Garsas su kriokimu pakilo iš pilvo tamsiu gerklės tuneliu, prasisunkė tarp įtemptų žandikaulių. Markas rėkė, kol pajuto, kad smegenys iš dalies išsilaisvino nuo beprotybės. Šaukė, pakol užkimo, kol balso stygose kaulų skeveldromis nusėdo baisus skausmas. Ir net išklykęs visą siaubą, visą siutą ir nusivylimą, berniukas neišsivadavo nuo baisaus slėgio, kuris bangomis kilo iš rūsio, nuo suvokimo, kad Barlou kažkur ten, apačioje, ir iki saulėlydžio beveik neliko laiko.

Markas išėjo priebutin, plačiai pražiota burna gaudydamas vėjo košiamą orą. Benas. Reikia atsivesti Beną. Bet dėl kažkokio keisto letargo berniuko kojos tarytum prisipildė švino. Kas iš to? Nugalės Barlou. Jie turbūt buvo išprotėję, kai stojo prieš jį. O dabar Džimis užsimokėjo su kaupu. Ir Suzana. Ir šventasis tėvas.

Jame kilo įtūžis. Ne. Ne. Ne.

Virpančiomis kojomis nusileidęs nuo priebučio, vaikinukas įsėdo į Džimio „Biuiką“. Degimo rakteliai kabojo savo vietoje.

Atsivesk Beną. Pamėgink dar kartą.

Kojos nesiekė pedalų, jis pakilo ir pasuko raktelį. Variklis suriaumojo. Markas įjungė pavarą ir padėjo koją ant greičio pedalo. Mašina šoko pirmyn.

Berniukas spustelėjo stabdį ir skaudžiai trenkėsi į vairą. Sutrimitavo garso signalas.

Negaliu vairuoti!

Ūmai jam pasirodė, kad girdi tėvo balsą. Jis logiškai ir pedantiškai paaiškino: mokytis vairuoti, Markai, reikia atsargiai. Važiavimas automobiliu — vienintelis judėjimo būdas, kurį nepilnai reguliuoja federalinė teisėtvarka. Todėl tarp vairuotojų nėra profesionalų. O tarp mėgėjų nemažai pasitaiko savižudžių. Vadinasi, privalai būti ypatingai atsargus. Greičio pedalą valdyk taip, tarsi tarp jo ir tavo pėdos būtų padėtas kiaušinis; kai vairuoji automobilį su automatine pavara, tokį kaip mūsiškis, kaire koja apskritai nesinaudok. Tik dešine. Pradžioje stabdis, paskui akceleratorius.

Markas nukėlė koją nuo stabdžio. Mašina ėmė čiuožti žemyn įvažiuojamąja alėja, atsidūrė ant šaligatvio krašto, ir Markas ją staigiai sustabdė. Priekinis stiklas aprasojo. Patrynė jį rankove, bet tik dar labiau ištepliojo.

— Šūdas, — sumurmėjo berniukas.

Jis trūktelėjo iš vietos ir laikydamasis šaligatvio krašto nubrėžė platų, vinguriuojntį U pavidalo posūkį, paskui nuvažiavo namų kryptimi. Kad vairas neužstotų vaizdo, Markui teko ištempti kaklą. Dešine ranka apčiuopė radiją ir įsijungė, vėliau pagarsino. Jis verkė.

43

Benas žygiavo Džointnerio aveniu į miestelio centrą, kai staiga, lyg girtas vinguriuodamas, judėdamas konvulsiškais trūkčiojimais, keliu prariedėjo rusvas Džimio „Biuikas“ Benas pamojavo. Mašina privažiavo prie šaligatvio. Kairysis priešakinis ratas šoktelėjo ant jo krašto, ir automobilis sustojo.

Tekindamas kuolelius, Benas prarado laiko nuovoką ir dirstelėjęs į laikrodį su nuostaba ir baime pamatė, kad jau dešimt minučių po ketvirtos. Jis uždengė stakles, pasiėmė pora kuolelių, užsikišo už diržo ir užlipo aukštyn paskambinti. Tik palietęs telefono ragelį, prisiminė, kad jis neveikia.

Smarkiai sunerimęs, Benas išbėgo iš namo ir pažvelgė į abi mašinas — ir Kalaheno, ir Pitrio. Raktelių nebuvo nė vienoje. Grįžti ir apieškoti Henrio Pitrio kišenes? Ne, to jau būtų pernelyg... Ir Benas skubiu žingsniu patraukė į miestelį, pastatęs ausis ir akis, kad nepražiopsotų Džimio „Biuiko“. Kai automobilis pasirodė jo akiratyje, Benas jau ketino skuosti tiesiai į mokyklą Broko gatvėje.

Jis bėgte apibėgo mašiną. Pasirodė, kad už vairo sėdi Markas Pitris... vienas. Berniukas dėbsojo į Beną ir tylėjo. Lūpos sukrutėjo, bet nepasigirdo nė garso.

— Kas atsitiko? Kur Džimis?

— Džimis žuvo, — sustabarėjusiu balsu atsiliepė Markas. — Barlou vėl pasirodė gudresnis už mus. Jis kažkur misis Miler pansiono rūsyje. Ir Džimis ten pat. Aš nusileidau jam pagelbėti ir negalėjau išsiropšti. Galų gale pasiguldžiau lentą, kuria galima būtų iššliaužti viršun, bet pradžioje maniau, kad iš tų spąstų neišsikapanosiu iki s-s-saulėlydžio...

— Kas atsitiko? Apie ką kalbi?

— Suprantat, Džimis perprato, iš kur mėlyna kreida. Kai mudu buvome viename name Vingyje. Mėlyna kreida. Biliardo stalai. Rūsyje pas misis Miler yra senas jos vyro biliardo stalas. Džimis paskambino į pansioną, niekas neatsiliepė, na, mes ten ir nuvažiavome, — vaikas pakėlė į Beną veidą, ant kurio ašarų jau nesimatė. — Jis liepė man paieškoti prožektoriaus, kadangi rūsio jungiklis buvo sulaužytas kaip ir Marsteno name. Aš ir pradėjau ieškoti. Aš... aš pastebėjau, kad nuo kabyklos virš kriauklės pradingo visi peiliai, ir visai apie tai nepagalvojau. Todėl, galima sakyti, Džimį nužudžiau aš. Aš kaltas, dėl visko kaltas tiktai aš, aš vienas kai...

Benas dusyk trumpai papurtė berniuką.

— Liaukis, Markai. Liaukis!

Markas užspaudė rankomis burną, tarytum norėdamas sulaikyti isterišką veblenimą ir neleisti jam išsiveržti lauk. Virš delnų į Beną įsmigo didelės akys. Pagaliau vaikinukas pratęsė:

— Prožektorių radau koridoriuje. Komodoje. Štai. Staiga Džimis nuvirto ir pradėjo šaukti. Jis... aš irgi būčiau nusivertęs, bet jis mane perspėjo. Paskutinis dalykas, ką jis pasakė, tai „ Atsargiai, Markai!“

— Kas ten buvo? — mygė Benas.

— Tiesiog Barlou su saviškiais nuėmė laiptus, — miruoliškai lygiu balsu atsakė Markas. — Nupjovė iškart po antrosios pakopos. Ir paliko kiek ilgesnius turėklus, kad atrodytų... atrodytų.... — jis pakratė galvą. — Ir Džimis tamsoje paprasčiausiai pamanė, kad laiptai vietoje. Suprantate?

— Taip, — linktelėjo Benas. Jis viską suprato, ir nuo šito pasidarė bloga. — O peiliai?..

— Buvo po laiptais, — sušnabždėjo Markas. — Jie pradūrė jais tokius plonus faneros kvadratėlius, paskui aplaužė rankenas, kad jie stovėtų ant grindų, nutaikyti... nutaikyti ašmenimis.

— A, — bejėgiškai atsiduso Benas. — O, Viešpatie, — jis siektelėjo ir suėmė Marko pečius. — Markai, ar tu įsitikinęs, kad Džimis nebegyvas?

— Taip. Jis... jį pradūrė dešimtyje vietų. Kraujas.

Benas žvilgtelėjo į laikrodį. Be dešimties minučių penkios. Vėl pajuto, kad laiko liko labai mažai ir jis pavėluos.

— Ką darysim dabar? — paklausė Markas.

— Važiuojam į miestelį. Paskambinsime Metui, paskui — Parkinsui Džilespiui. Iki sutemstant mes pribaigsime Barlou. Mes privalome.

Markas vos pastebimai liguistai nusišypsojo.

— Džimis irgi taip sakė: „Sustabdysim jo varikliuką“. Bet visąlaik jis suriečia mus į ožio ragą. Ko gero, ir kietesni už mus vyrukai yra bandę.

Benas iš viršaus pasižiūrėjo į vaikinuką ir pasiruošė padaryti niekšybę.

— Lyg ir išsigandai, — tarė.

— Taip , aš bijau, — atsakė Markas, nepasiduodamas gundymui. — O jus — ne?

— Bijau, — prisipažino Benas. — Bet dar ir nirštu — aš praradau merginą, kuri man nepaprastai patiko. Tikriausiai ją mylėjau. Mudu abu praradome Džimį. Tu likai be tėvo ir motinos, jie guli pas jus svetainėje po lovos užtiesalu, — Benas ryžosi paskutiniam žiaurumui. — Nori sugrįžti pažiūrėti?

Markas sudrebėjo ir atšlijo. Sukrėstas, išgąsčio kupinas veidas prisipildė skausmo.

— Norėčiau, kad būtum šalia manęs, — jau švelniau, viduriuose jausdamas kirbantį pasibjaurėjimą savimi, pasakė Benas. Jis kalbėjo kaip futbolo treneris prieš svarbias rungtynes. — Man nusispjaut, kas prieš tai bandė sulaikyti Barlou. Man nusispjaut, kad hunas Atila ėmėsi su juo žaisti ir pralošė. Aš atliksiu savąjį šūvį. Ir norėčiau, kad būtum šalia manęs. Tu man reikalingas, — tai buvo gryna, niekuo nepridengta tiesa.