Stephen King - Zalės Valda

— Todėl, kad jis blogas, misteri. Iš tiesų blogas. Štai ir viskas.

— Šit kaip? — nutęsė Parkinsas. Jis linktelėjo ir paptelėjo cigaretę. — Na, gerai, — ir pažvelgė į suvienytą vidurinę mokyklą. — Papjautinai mažai žmonių... Ypač gyvenančių pačioje Valdoje. Autobusai vėluoja, vaikai neina mokyklon — susirgo, kanceliarija skambinėja į namus, bet niekas jai neatsako. Pas mane buvo užbėgęs mokymo dalies vedėjas, aš jį truputį nuraminau. Įdomus plikas tipelis — jam atrodo, tarytum žinotų, ką darąs. Ką gi. Šiaip ar taip, o mokytojai savo vietose. Daugiausia jų gyvena už miesto. Galės vienas kitą mokyti.

Galvodamas apie Metą, Benas tarė:

— Ne visi gyvena už miesto.

— Tas pat velnias, — atsiliepė Parkinsas. Tik dabar jis pastebėjo už Beno diržo užkištus kuolelius. — Susirengėte nugalabyti tą tipą šitokiu daikčiuku?

— Taip.

— Jei norite, galite paimti mano patranką. Nolis apie ją svajojo. Ta-aip, Nolis mėgo vaikščioti su ginklu, tik vargšelis negalėjo tikėtis, kad kas nors apiplėš banką — Valdoje banko nėra. Tiesa, vampyras iš Nolio išeis geras — kai vaikinas perpras reikalą.

Markas žvelgė į Parkinsą su didėjančiu siaubu, ir Benas suprato, kad berniuką reikia vežti šalin. Jam šis pokalbis buvo blogiau už viską.

— Eime, — pasakė Markui. — Iš jo žmogaus nebėra.

— Ko gero, jūs teisus, — sutiko Parkinsas. Išblukusios, raukšlelių sieteliu apgaubtos akys peržvelgė miestą. — Kad ramu, tai ramu. Mačiau Meiblę Verts su žiūronais... Bet į ką šiuo metu spoksoti? Štai naktį, regis, bus į ką.

Benas su Marku grįžo prie mašinos. Buvo beveik 17:30.

46

O be penkiolikos šeštą jie privažiavo prie Šventojo Andriejaus bažnyčios. Šventykla metė ilgus šešėlius, kurie pranašingai buvo užkloję kitoje gatvės pusėje stovintį kunigo namą. Paėmęs nuo užpakalinės sėdynės Džimio lagaminėlį, Benas iškratė jo turinį. Ten rado kelias mažas ampules. Benas išliejo pro langą jų skystį, o pačias ampules pasiliko.

— Ką jūs darote?

— Pripildysim jas švęstu vandeniu, — paaiškino Benas. — Eime.

Jie nuėjo šaligatviu prie bažnyčios ir pakilo laipteliais. Kai susiruošė atidaryti centrines duris, Markas staiga stabtelėjo ir dūrė pirštu:

— Žiūrėkit.

Rankena buvo pajuodavusi ir šiek tiek apsilydžiusi, tarytum pro ją būtų perleista galinga elektros iškrova.

— Ar šitai ką nors tau sako? — paklausė Benas.

— Ne. Ne, bet... — Markas krestelėjo galvą, nuvydamas nespėjusią susigulėti mintį, atidarė duris, ir jie įėjo. Bažnyčioje buvo drėgna, vėsu, joje tvyrojo toji begalinė tyla, kuri jungia visų tikėjimų — tiek baltojo, tiek juodojo — altorius. Abiejuose dvi eiles suolų skiriančio plataus praėjimo kraštuose gipsiniai angelai laikė dubenėlius su švęstu vandeniu. Jie buvo nuleidę ramius, kupinus pakilaus tikėjimo veidus, tarsi nejudančiame vandenyje trokštų pamatyti savo atvaizdus.

Benas įsidėjo ampules kišenėn ir paliepė:

— Apsiplauk veidą ir akis.

Markas sunerimęs pažvelgė į jį.

— Juk tai šven... švent...

— Šventvagystė? Šįkart ne. Greičiau.

Jie įmerkė į nejudantį vandenį rankas, paskui apsišlakstė veidus — taip ką tik pabudęs žmogus šlaksto į akis šaltą vandenį, kad jos vėl praregėtų. Išsiėmęs iš kišenės pirmąją ampulę, Benas ėmėją pildyti, kai staiga išgirdo šaižų balsą: „Ei, jūs! Nagi! Ką ten darote?“

Benas atsisuko. Pasirodė, jog tai buvo Rodos Korles, tėvo Kalaheno ekonomės, balsas. Ji sėdėjo ant pirmojo suolo, bejėgiškai sukinėdama rankoje rožančių. Iš po juodos suknelės padurko kyšojo apatinių marškinių kraštas, plaukai buvo susitaršę, šukuojami pirštais.

— Kur šventasis tėvas? Ką jūs darote? — balsas buvo plonas, klykiantis, beveik isteriškas.

— Kas jūs? — paklausė Benas.

— Misis Korles. Tėvo Kalaheno ekonomė. Kur šventasis tėvas? Ką jūs darote? — moteris suspaudė rankas, laužydama pirštus.

— Tėvas Kalahenas mus paliko, — kaip įmanydamas atsargiau tarė Benas.

— O, — ji prisidengė akis. — Jis stojo prieš tą negandą, kuri užgriuvo miestą?

— Taip, — atsakė Benas.

— Ir aš taip maniau, — tarė misis Korles. — Galėjau ir neklausti. Tėvas Kalahenas — geras dvasininkas, tvirtas Viešpaties tarnas. Visuomet atsirasdavo tokių, kurie sakė: jam atseit niekuomet nepavyks įgyti tokios dvasinės jėgos, kad galėtų užimti tėvo Bergerono vietą... Bet jis užėmė. Vadinasi, išeitų, kad tėvas Kalahenas buvo ne tik geras, o ypatingai geras, — misis Korles pažvelgė į juos išplėstomis akimis. Iš kairiosios išsirito ir skruostu nutekėjo ašara. — Juk jis nebegrįš, tiesa?

— Nežinau, — tarė Benas.

— Plepėjo, neva šventasis tėvas girtuokliauja, — tarytum neišgirdusi, toliau kalbėjo Roda Korles. — O ar buvo nors vienas airis kunigas, kuris ne veltui valgė savo duoną, ir prie butelio neprisiliesdavo? Tai tau ne baltarankiai švelnuoliai, pienburniai, bažnytinės žiurkės! Ar jie gali su juo lygintis! — jos balsas pakilo iki skliautuotų lubų kimiu, mažne ekstazės kupinu klyksmu. — Jis buvo dvasininkas , o ne koks nors šventakupris!

Benas su Marku klausėsi tylėdami ir nesistebėjo. Diena buvo persunkta nerealumo, ir jau niekas nekėlė nuostabos — nebuvo tam jėgų. Benas su Marku liovėsi laikyti save kovotojais, keršytojais, išvaduotojais — diena įtraukė juos savin, jie gyveno be jėgų — ir viskas.

— Kai jį matėte paskutinį kartą, jis neprarado dvasios tvirtybės? — skvarbiai įjuos žvelgdama, pareikalavo atsakyti misis Korles. Ašaros stiprino atkaklų žvilgsnį.

— Taip, — atsakė Markas, prisiminęs, kaip tėvas Kalahenas stovėjo jų virtuvėje su pakeltu kryžiumi.

— O dabar jūs tęsiate jo darbą?

— Taip, — vėl tarė Markas.

— Na, tuomet ruoškitės, — paragino Roda, — ko gi jūs laukiate?

Ir nukiūtino praėjimu, palikusi juos vienus — juoda suknia, vieniša raudotoja laidotuvėse, kurios įvyks kitoje vietoje.

47

Vėl pas Evą, paskutinį kartą. Buvo dešimt minučių po šešių. Saulė pakibo virš pušų vakaruose, kruvinomis dėmėmis prasimušdama pro debesų properšas. Benas įvairavo į aikštelę ir smalsiai pasižiūrėjo į savo kambario langus. Pro neužtrauktas užuolaidas matėsi rašomoji mašinėlė, stovinti sargyboje prie rankraščių šūsnies, prispaustos stikliniu prespapjė rutuliu. Benas nustebo, kad iš tokio nuotolio viską įžiūrėjo, ir dar taip aiškiai, tarsi pasaulyje būtų viešpatavusi sveika nuovoka, kasdieniškumas ir tvarka. Nuleido žvilgsnį ties užpakaliniu priebučiu. Ten viena prie kitos stovėjo supamosios kėdės, kuriose jiedu su Suzana pasidalijo pirmuoju bučiniu. Virtuvės durys buvo atidaros, kaip jas paliko Markas.

— Negaliu, — sumurmėjo berniukas. — Tiesiog negaliu, — jo plačiai atmerktos akys išbalo, vaikas susirietė sėdynėje, pritraukdamas kelius prie smakro.

— Mes turime būti dviese, — tarė Benas, ištiesdamas berniukui dvi ampules su švęstu vandeniu. Markas pašiurpęs atsilošė — rasi būgštavo, jog jų prisilietus pro odą prasisunks nuodai.

— Na, — paragino Benas. Jis išnaudojo visus argumentus. — Na, eime.

— Ne.

— Markai?

— Ne!

— Markai, tu man reikalingas. Likome tik mudu abu!

— Aš jau pakankamai padariau! — išrėkė Markas. — Daugiau nebegaliu! Aš negaliu jo matyti, kaip jūs to nesuprantate!

— Markai, mes turime būti dviese, argi tu nežinai?