Stephen King - Zalės Valda

— PALEISK! — sušuko Barlou.

— Štai tau, bjaurybe, — sugaikščiojo Benas. — Štai tau, kraugery, štai tau.

Jis vėl trenkė plaktuku. Akimirkai jį apakindama, šovė aukštyn šalto kraujo srovė. Barlou galva ant šilkinės pagalvėlės maskatavo į šonus.

— Paleisk, tu neišdrįsi, neišdrįsi, neišdrįsi, neišdrįsi taip padaryti...

Benas daužė ir daužė plaktuku. Iš Barlou šnervių pliūptelėjo kraujas.

Vampyras ėmė blaškytis karste kaip žeberklu perverta žuvis. Susukti pirštai įsikibo į Beno skruostus, palikdami ant odos ilgus įdrėskimus.

— PALEISK MANEEEEEEEEEEEEEE...

Mirsas dar sykį tvojo plaktuku per kuolelį. Kraujas papliūpomis sruvo iš Barlou krūtinės ir darėsi juodas. Tada prasidėjo irimas.

Jis vyko kokias dvi sekundes, pernelyg greitai, kad nors kartą, bėgant metams, patikėtum juo dienos šviesoje, ir vis dėlto pakankamai lėtai, kad kaskart sugrįžtų sapnų košmaruose kaip kraupus sulėtintas filmas.

Oda pageltonavo, sušiurkštėjo, susiraitė kaip sena drobinė paklodė. Akys išbluko, užsitraukė balta plėvele ir įkrito. Pražilę plaukai nuslinko kaip krūvelė plunksnų. Kūnas po tamsiu kostiumu sudrebėjo, įdubo, lūpos suiro, mėšlungiškai prasižiojusi atsivėrė burnos kiaurymė, nosis pasislinko žemyn ir pagaliau visa tai pradingo išsišovusių dantų rate. Nagai pajuodavo, nuslinko, ir liko tiktai kaulai, vis dar padabinti žiedais, kurie skimbčiojo ir spragsėjo kaip kastanjetės. Pro marškinių liną skverbėsi dulkės. Pilka susiraukšlėjusi galva pavirto į kaukolę. Kelnės, kurioms nebeliko ant ko laikytis, sukrito, tarytum į juodą šilką būtų įvynioti keli basliai. Per dalį sekundės po Benu teliko besiranganti, klaikiu būdu atgijusi baidyklė, ir Mirsas, slopindamas siaubo klyksmą, atšoko nuo karsto į šalį. Bet atsiplėšti nuo paskutiniojo Barlou pavidalo buvo neįmanoma, jis tarytum kerėjo. Ant šilkinės pagalvėlės blaškėsi plika kaukolė, žiodama apnuogintus žandikaulius bebalsiam šauksmui, kuriam niekas negalėjo suteikti jėgos — balso stygų Barlou jau nebeturėjo. Skeleto pirštai šokčiojo ir barškėjo tamsoje kaip marionetės.

Į nosį, bematant pranykdami, mušė tankūs kvapų dvelktelėjimai: dujos, klaikiai tiršta dvėselienos smarvė, bibliotekos pelėsių kvapas, aitrios dulkės... viskas. Besiraitantys, protestuojantys kaulėti pirštai išsisklaidė į falangas, ir jos pabiro kaip pieštukai. Nosies ertmė praplatėjo ir susiliejo su burnos kiauryme. Tuščios akiduobės didėjo, veltui rodydamos nusistebėjimą, o paskui susitiko ir liovėsi egzistavusios. Kaukolė įgriuvo vidun kaip Mingų epochos senovinė vaza. Drabužiai sukrito abejingai, nelyginant nešvarūs skalbiniai.

Bet šitas padaras kibiai kaip aštuonkojis dar vis laikėsi už gyvenimo — karste plaikstėsi ir sukosi mažyčiai dūlėsių uraganai. O paskui Benas netikėtai pajuto į stiprų vėjo šuorą panašų dvelktelėjimą, kuris privertė jį sudrebėti. Ir tą pat akimirką išlėkė visi Evos Miler pansiono langai.

— Atsargiai, Benai! — veriančiai suklykė Markas. — Atsargiai!

Mirsas staigiai atsisuko ir išvydo, kad iš pogrindžio ima lįsti jie — Eva, Landūnas, Mebas, Groveris ir likusieji. Išmušė jų valanda.

Marko klyksmai Beno ausyse skambėjo kaip aliarmas. Jis pagriebė berniuką už pečių ir išrėkė į iškankintą veidą.

— Švęstas vanduo! Jie negali mūsų paliesti!

Marko klyksmas pavirto į stūgavimą.

— Lipk lenta aukštyn, — įsakė Benas. — Greičiau, — norint priversti vaikinuką lipti aukštyn, teko jį apgręžti veidu į lentą ir trinktelėti per užpakalį. Įsitikinęs, kad berniukas keberiojasi, Benas atsisuko ir pasižiūrėjo į juos. Į nelabuosius.

— Tu nužudei Seimininką, — tarė Eva, ir Benas buvo linkęs manyti, jog jos balse nuskambėjo liūdesys. — Kaip tu galėjai nužudyti Seimininką?

— Aš grįšiu, — pažadėjo Mirsas. — Jūsų visų.

Jis pasilenkė ir traukdamasis rankomis ėmė ropštis lenta. Ji suvaitojo nuo jo kūno svorio, tačiau atlaikė. Pasiekęs duris, Benas metė žemyn vieną vienintelį žvilgsnį. Dabar negyvėliai stovėjo susibūrę prie karsto ir smaksojo jo vidun. Priminė jam žmones, apsupusius Mirandos kūną po susidūrimo su sunkvežimiu.

Apsižvalgė ieškodamas Marko ir pamatė, kad tasai guli kniūbsčias prie durų, vedančių į priebutį.

50

Benas tarė sau: berniukas paprasčiausiai nualpo, štai ir viskas. Tai galėjo būti ir tiesa. Vaikinuko pulsas tvinkčiojo stipriai ir lygiai. Pakėlęs Marką ant rankų, Benas nunešė jį į „Sitroeną“.

Atsisėdo už vairo, užvedė automobilį, išvažiavo į Reilroudo gatvę, ir čia jam tarsi kas basliu per galvą trinktelėjo — prasidėjo pavėluota reakcija. Teko slopinti riksmą.

Zombiai išėjo į gatves.

Beną mušė tai karštis, tai šaltis. Galvoje aidėjo laukinis staugsmas. Jis pasuko kairėn, į Džointnerio aveniu, ir išvažiavo iš Zalės Valdos.

Penkioliktas skyrius

BENAS IR MARKAS

1

Markas trumpam atsigavo, lygus „Sitroeno“ gausmas grąžino jį — nerūpestingą ir užmaršų — tikrovėn. Bet berniukas dirstelėjo pro langą ir pasijuto esąs ledinės baimės letenose. Buvo tamsu. Medžiai šalikelėje panėšėjo į neryškias dėmes, o sutiktos mašinos važiavo su įjungtais žibintais ir gabaritinėmis šviesomis. Jam išsiveržė neaiški prislopinta dejonė, ir vaikas nusičiupo vis dar kybančio ant kaklo kryžiaus.

— Atsipalaiduok, — tarė Benas, — mes už miesto. Iki jo dvidešimt mylių.

Siektelėjęs pro jo petį (dėl to mašina vos nekryptelėjo), berniukas

užspaudė vairuotojo durelių spyną, staigiai pasisuko ir užspaudė greta esančių. Paskui lėtai susirangė ant sėdynės. Troško vėl pasinerti nebūtin. Nebūtis atrodė maloni. Maloni nebūtis be visokių bjaurių vaizdų.

Lygus variklio garsas ramino. Mmmmmm . Kaip gerai. Berniukas užsimerkė.

— Markai?

Saugiau neatsiliepti.

— Markai, tau viskas gerai?

Mmmmmmmmmm.

— ...Markai...

Iš tolo... Pavojaus dėl to nebuvo. Grįžo maloni nebūtis, ir berniuką prarijo pilki šešėliai.

2

Tuoj už Niū Hempšyro valstijos sienos Benas išnuomojo kambarį motelyje, neįskaitomai užsirašęs registracijos knygoje kaip „Benas Kodis su sūnumi“. Markas įžengė kambarin, ištiesęs prieš save ranką su kryžiumi. Akys šmirinėjo iš šono į šoną kaip mažo užguito žvėrelio. Kryžių paleido iš rankų tik tuomet, kai Benas uždarė ir užrakino duris, pakabinęs ant rankenos savo kryžių su nukryžiuotoju. Numeryje stovėjo spalvotas televizorius, ir Benas truputį jį pažiūrėjo. Dvi afrikiečių gentys pradėjo karą. Prezidentas persišaldė, bet rimto pavojaus nebuvo. Los Andžele vienas vyriškis išsikraustė iš proto ir iššaudė keturiolika žmonių. Oro tarnyba žadėjo lietų, o Meino šiaurėje — nedidelį sniegą.

3

Zalės Valda niauriai miegojo, o jo gatvėmis ir pakraščių keliūtėmis kaip blogio šmėklos klajojo vampyrai. Kai kurie iš jų taip atsikratė mirties šešėlių, kad beveik niekuo nesiskyrė nuo gyvųjų. Lorensas Kroketas paskambino Rojalui Snou ir pasikvietė jį pas save į kontorą sulošti kribidžą. Kai Rojalas sustabdė savo mašiną prie kontoros ir įžengė vidun, jį užpuolė Lorensas su žmona.

Glinisė Meiberi paskambino Meiblei Verts, pasiguodė, neva bijanti ir paklausė, ar negalėtų užeiti prastumti vakaro, kol iš Votervilio sugrįš Glinisės vyras. Meiblė su geraširdišku palengvėjimu sutiko, o kai po dešimties minučių atidarė duris, Glinisė stovėjo už jų kaip motina pagimdė, tik su rankinuku per petį, ir šypsojosi, rodydama stambias plėšrūniškas iltis. Meiblė suspėjo spygtelėti tik vieną kartą.