Stephen King - Zalės Valda

Kai Delbertas Markis devintą valandą paliko ištuštėjusią kavinę, iš šešėlio išniro Karlas Formenas su besišypsančiu Homeru Makaslinu ir pareiškė, kad atėjo išgerti.

Miltą Kroseną iškart po parduotuvės uždarymo aplankė keletas pačių ištikimiausių pirkėjų ir senų neperskiriamų draugužių.

Džordžas Midleris užsuko pas tuos aukštesniųjų klasių mokinius, kurie pirkdami žiūrėdavo į jį su pašaipa, ir patenkino savo pačias tamsiausias ir fantastiškiausias užgaidas.

12-uoju keliu kaip ir anksčiau pravažiuodavo turistai ir tranzitiniai keliautojai, bet jie Valdos nematė — tik reklaminį skydą „Elks“ ir greičio apribojimo iki trisdešimt penkių mylių per valandą ženklą. Už miesto ribos, vėl spausdami šešiasdešimt, jie, ko gero, visiškai pamiršdavo gyvenvietę, teskirdami jai vienintelę mintį: „Dieve, koks išmiręs miesteliūkštis!“

Miestelis saugojo savo paslaptis, o virš jo kaip nuvainikuotas karalius kybojo Marsteno namas.

4

Išaušus kitos dienos rytui, Benas išvažiavo atgalios, palikęs Marką motelio numeryje. Vestbruke jis sustojo, užėjo į žemės ūkio padargais prekiaujančią parduotuvę ir nusipirko kastuvą su kirtikliu.

Po apsiniaukusiu dangumi, iš kurio dar nepasipylė lietus, driekėsi apgaubta tylos Zalės Valda. Gatvėmis retai pravažiuodavo vienas kitas automobilis. Pas Spenserį buvo atidaryta, bet užsidarė kavinė „Ekselent“ — visos žalios užuolaidos nuleistos, iš vitrinų išimti meniu, o nedidelė lentelė, ant kurios kiekvieną dieną kreida užrašydavo firminį patiekalą, švariai nutrinta.

Nuo ištuštėjusių gatvių vaizdo Beną iki kaulų nupurtė šiurpas, o prieš akis iškilo senas rokenrolo albumas, ant kurio viršelio buvo pavaizduotas transvestitas, o antrame plane — jis pats profiliu: keistas, kraujuojantis raudoniu, nugrimuotas vyro veidas. Albumas vadinosi „Jie išeina tik naktį“.

Pirmiausia Benas nukako į pansioną, užkopė į antrąjį aukštą ir stumtelėjo savo kambario duris. Viskas buvo kaip jo palikta: nepaklota lova, atidaryta konservų dėžutė ant stalo, po juo — tuščia skardinė šiukšliadėžė. Benas ištraukė ją į vidurį kambario, paėmęs įmetė rankraštį ir iš titulinio puslapio susuko popierinį dagtį. Prikišo prie jo žiebtuvėlį, ir kai ritinėlis užsiliepsnojo, numetė jį ant šūsnies mašinėle prirašytų puslapių. Ugnis lyžtelėjo juos, liko patenkinta skoniu ir žvitriai nušliaužė popieriumi. Kampučiai anglėjo, raitėsi į viršų, juodavo. Virš šiukšliadėžės ėmė kilti balkšvų dūmų kamuoliai, ir Benas automatiškai persilenkė per stalą atidaryti langą.

Po ranka pakliuvo prespapjė — stiklinis rutulys, su kuriuo Benas nesiskyrė nuo vaikystės metų, prabėgusių šiame tamson nugrimzdusiame miestelyje, rutulys, kurį, nė patsai nenutuokdamas kodėl, pasičiupo į sapną panašaus vizito pabaisos namuose metu. Papurtyk ir žiūrėk, kaip krinta sniegas.

Štai ir dabar Benas papurtė rutulį, laikydamas jį prie akių — lygiai taip pat, kaip darydavo būdamas mažas, ir rutulys parodė savo seną seną fokusą. Pro lėtai krintantį sniegą matėsi namelis iš imbierinių meduolių, į jį vedė takelis. Meduolių langinės buvo uždarytos, bet būdamas lakios fantazijos (kaip dabar — Markas Pitris), Benas įsivaizdavo, tarytum vieną jų traukia balta ranka (iš tiesų, viena langinė dabar lyg prasivėrė), ir išlenda labai išbalęs veidas. Šypsodamasis rodo ilgus dantis ir kviečia tave į šį namuką, už mūsų pasaulio ribos, į tą bekraštę fantastinę šalį, kur sninga dirbtiniu sniegu, o skubėti nėra kur, kadangi laikas čia — mitas. Dabar šis veidas irgi žvelgė į Beną: išbalęs, alkanas veidas, kuris daugiau niekuomet neregės nei dienos šviesos, nei žydro dangaus.

Jo paties veidas.

Benas šveitė prespapjė į kampą, ir ji subyrėjo į druzgus.

Net nepasižiūrėjęs, kas ten galėtų būti viduje, jis išėjo iš kambario.

5

Benas nusileido į rūsį paimti Džimio kūną, ir tai pasirodė už viską sunkiau. Karstas riogsojo toje pat vietoje, kaip ir praėjusį vakarą, jame neliko net dulkių. Ir vis dėlto... jis buvo ne visiškai tuščias. Viduje gulėjo kuolelis ir dar kažkas. Benas su pasišlykštėjimu išvydo, kad tai dantys. Barlou dantys — viskas, kas beliko iš vampyro. Benas siektelėjo, paėmė juos, ir šie pradėjo suktis delne kaip mažyčiai balti žvėreliai, mėgindami susijungti ir įkąsti.

Riktelėjęs iš pasibjaurėjimo, Benas nusviedė juos į šalį, ir dantys išsilakstė kur pakliuvo.

— Viešpatie, — sušnabždėjo Mirsas, šluostydamas ranką į marškinius. — Dieve maloningas, prašau tavęs, tegu viskas tuo pasibaigia. Tegu jis niekuomet nesugrįžta.

6

Vargais negalais jam vis dėlto pavyko ištempti iš rūsio kaip ir anksčiau į užuolaidas įsuktą Džimio kūną. Paguldęs ryšulį į daktaro „Biuiko“ bagažinę, nuvažiavo į Pitrių namus. Ant užpakalinės sėdynės, šalia Džimio juodo lagaminėlio, gulėjo kirtiklis ir kastuvas. Likusią ryto dalį ir pusę dienos Benas praleido miško aikštelėje už Pitrių namų, kasdamas platų keturių pėdų gylio kapą. Į jį nuleido Džimio ir sutuoktinių Pitrių kūnus, susuktus į lovos užtiesalą.

Užkasinėti šių tyrų būtybių kapą pradėjo pusę trečios. Kai šviesa ėmė pamažu trauktis iš apniukusio dangaus, Benas suskubo. Visas permirko nuo prakaito, bet priežastis buvo ne vien įtampa.

Ketvirtą valandą duobė prisipildė. Benas kaip įmanydamas sumynė velėną ir nuvažiavo atgal į miestą, bagažinėn padėjęs žemėmis išpurvintą kirtiklį bei kastuvą. Mašiną paliko prieš kavinę „Ekselent“, raktelių neištraukė. Minutėlę dairydamasis delsė. Apleistos kontoros su dirbtiniais fasadais girgždėdamos ir traškėdamos tarsi palinko virš gatvės. Apie pusiaudienį prasidėjęs lietus krapnojo tyliai ir lėtai — rasi apverkė miestelį. Mažytis parkas, kur jis susitiko su Suzana Norton, buvo ištuštėjęs ir apleistas. Lario Kroketo draudimo ir prekybos nekilnojamuoju turtu kontoros lange kabojo nenuoširdžiai paikas užrašas „Greitai grįšiu“. Ramybę trikdė tik tylus lietus. Aidžiai stuksėdamas puspadžiais, Benas nuėjo į Reilroudo gatvę. Pasiekęs Evos pansioną, sustojo prie automobilio ir paskutinį kartą peržvelgė apmirusį miestelį.

Miestelis buvo negyvas. Tai ūmai paaiškėjo ir nekėlė abejonių — Benas išgyveno panašų pojūtį, kai pamatęs ant grindinio Mirandos batelį akimirksniu suvokė žmonos žūtį. Benas pravirko. Ašaros riedėjo skruostais, kai važiavo pro skydą „Elks“ su užrašu: „Dabar jūs paliekate nuostabų miestą Jeruzalės Valdą. Atvažiuokite dar kartą!“ Atsidūręs autostradoje, Benas nuriedėjo šlaitu lygiagrečiai su geležinkelio atšaka, ir Marsteno namą užstojo medžiai. Jis judėjo pietų kryptimi — pas Marką, į savo gyvenimą.

Epilogas

Tarp šių skurdžių kaimelių

Ir ant pliko rago prieš pietinį vėją,

Prieš virtinę kalnų, paslėpusių tave,

Kas pasikliaus mūs sprendimu pamiršti

Ir tuo, ką siūlysim šio rudenio pabaigoje?

Georgas Seferis

Dabar akla ji.

Namuos gyvenusios gyvatės

Nugraužė jai rankas.

Georgas Seferis

1

Iš Beno Mirso iškarpų segtuvo (visos iškarpos — iš Portlendo „Press-Herald“).

1975 m. lapkričio 19 d. (27psl.)

JERUZALĖS VALDA

Čarlso V. Pritčeto šeima, kuris tik prieš mėnesį nusipirko fermą Kamberlendo apskrities Jeruzalės Valdos gyvenvietėje, išvažiuoja, kadangi, pasak Čarlso ir Amandos Pritčetų, atsikrausčiusių čia iš Portlendo, naktimis girdisi keisti garsai. Ferma ant Mokyklos kalvos (vietinė įžymybė) anksčiau priklausė Carlsui Grifenui, kurio tėvas buvo firmos „Saulėtasis pienas“ savininkas; ją 1962-aisias prarijo korporacija „Sliufuto pieno produktai“. Pasiekti Čarlsą Grifeną, pardavusį fermą, Pritčeto žodžiais tariant, „pusvelčiui“, ir gauti komentarą neįmanoma. Amanda Pritčet pirmą kartą papasakojo vyrui apie keistą triukšmą ant šieno šalinės tuoj po...