Stephen King - Zalės Valda

1976 m. sausio 4 d. (1 psl.)

JERUZALĖS VALDA

Šiandien ryte Meino valstijos pietuose, mažame Jeruzalės Valdos miestelyje, įvyko keista avarija. Autoįvykio vietoje rasti slydimo pėdsakai leidžia policijai daryti prielaidą, kad mašina, paskutinio modelio sedanas, važiavo viršydama leistiną greitį, išlėkė į kelkraštį ir atsimušė į Centrinės Energokompanijos bokštelį. Automobilis smarkiai sudaužytas, bet nors ant prietaisų skydelio ir priekinės sėdynės buvo kraujo, keleiviai iki šio laiko nesurasti. Pagal policijos duomenis, automobilis užregistruotas misterio Gordono Filipso iš Skarboro vardu. Pasak kaimynų, Filipsas su šeima išvyko į Jarmutą aplankyti giminaičių. Policijos versija tokia: ko gero, Filipsas su žmona ir dviem vaikais, apsvaiginti autokatastrofos metu, pasitraukė iš įvykio vietos ir pasiklydo. Paieškos planai...

1976 m. vasario 14 d. (4 psl)

KAMBERLENDAS

Šiandien ryte Kamberlendo apygardos policijos skyrius gavo misis Gertrūdos Gersi pareiškimą, kad pradingo jos teta misis Fiona Kogins, vieniša našlė, gyvenanti vakariniame Kamberlende, Smito kelyje. Misis Gersi policijos pareigūnams pranešė, jog misis Kogins buvo namisėda, o paskutiniuoju metu sirguliavo. Šerifo atstovai atlieka tyrimą, tačiau pareiškė, kad dabartiniu metu neįmanoma pasakyti, kas gi...

1976 m. vasario 27 d. (6psl)

FOLMUTAS

Šiandien anksti ryte savo sandėlyje rastas negyvas senas Folmuto gyventojas fermeris Džonas Faringtonas. Kūną rado velionio žentas Frenkas Vikeris. Pasak Vikerio, Faringtonas su šakėmis rankoje gulėjo kniūbsčias prie šienapjovės. Apskrities medicinos ekspertas Deividas Raisas pareiškė: Faringtonas aiškiai numirė nuo didelio nukraujavimo arba vidinės kraujosrūvos...

1976 m. gegužės 20 d. (17psl.)

PORTLENDAS

Kamberlendo apygardos eiguliai iš Meino laukinės gamtos apsaugos tarnybos gavo instrukciją saugotis laukinių šunų rujos, kuri naršo apytiksliai Jeruzalės Valdos — Kamberlendo — Folmuto zonoje. Praėjusį mėnesį buvo rasta keletas avių sudraskytomis gerklėmis ir pilvais. Vyriausiasis eigulys Aptonas Priuitas pasakė: „Kaip jūs žinote, reikalai Meino pietuose pastebimai pablogėjo...“

1976 m. gegužės 29 d. (1 psl.)

JERUZALES VALDA

Esama įtarimų, kad Danijelo Holovėjaus šeimynos dingimas, kuri neseniai atsikėlė į nediduką Tegart Strymo kelio namelį, — nešvarus reikalas. Policiją ant kojų pakėlė Danijelo Holovėjaus senelis, sunerimęs, kad niekaip negali prisiskambinti anūkui — Danijelo namuose niekas neprieina prie telefono. Balandžio mėnesį su dviem vaikais persikraustę į Tegart Strymo kelią, Holovėjai jau seniai skundėsi giminaičiams ir draugams, kad po saulėlydžio girdi „keistus garsus“. Per paskutiniuosius kelis mėnesius Jeruzalės Valda jau buvo tapusi keistų nutikimų centru, ir daugeliui šeimų teko...

1976 m. birželio 4 d. (2 psl)

KAMBERLENDAS

Misis Elainė Tremont, našlė, gyvenanti nuosavame name Bek Steidžo kelyje, nedidelėje Kamberlendo apygardos gyvenvietėje, šiandien anksti rytą buvo atvežta į Kamberlendo ligoninės priėmimo skyrių po širdies priepuolio. Ji mūsų korespondentui papasakojo, kad už miegamojo lango išgirdo braižymąsi (pati tuo laiku žiūrėjo televizorių), pakėlė akis ir pamatė, kad kažkas žiūri į vidų.

„Jis šypsojosi, — pasakė misis Tremont. — Toks šiurpus veidas... Gyvenime nesu taip išsigandusi. O nuo to laiko, kai už mylios nuo mano namų, Tegart Strymo kelyje nužudė tą šeimą, aš gyvenu nuolat bijodama“.

Misis Tremont turėjo omeny Danijelo Holovėjaus šeimą, kuri pradingo iš savo namų Jeruzalės Valdoje prieš savaitę. Kaip praneša policija, ryšys tarp įvykių tiriamas, bet...

2

Aukštasis vyriškis su berniuku atvyko į Portlendą rugsėjo viduryje ir trims savaitėms apsistojo vietiniame viešbutyje. Prie karščio jie buvo pripratę, bet po sauso Los Sapatoso klimato pajuto, kad didelė drėgmė veikia nervus. Abudu daug plaukiodavo baseine ir dažnai stebėdavo dangų. Vyriškis kasdien pirkdavo Portlendo „Press-Herald“ — dabar laikraštis būdavo naujas, nepažymėtas nei laiko žymėmis, nei šuns šlapimu. Jis skaitė oro prognozes ir ieškojo žinučių apie Jeruzalės Valdą. Devintą jų buvimo Portlende dieną Folmute pradingo kažkoks vyras. Jo šunį rado kieme negyvą. Įvykį pradėjo tirti policija.

Spalio šeštą atsikėlęs dar prieš aušrą vyriškis stovėjo motelio kieme. Beveik visi turistai jau išsivažinėjo po savo Niujorkus, Niū Džersius, Floridas, Ontarijus ir Naująsias Škotijas, po Pensilvanijas ir Kalifornijas. Po jų liko šiukšlės, atostoginiai pinigai ir vietiniai gyventojai — mėgautis pačiu nuostabiausiu valstijoje metų laiku.

Šį rytą ore atsirado kažin kas nauja. Nuo plento ne taip stipriai dvelkė išmetamosiomis dujomis. Horizontas apsivalė nuo ūkanų, o reklaminis skydas lauke už kelio jau nestovėjo iki pusės tirštame it pienas rūke. Rytmečio dangus buvo labai vaiskus, oras — šaltas. Iš visko sprendžiant, naktį iš šių vietų bobų vasara pasitraukė.

Iš viešbučio išėjo berniukas ir atsistojo šalia.

Vyriškis tarė:

— Šiandien.

3

Iki posūkio į Zalės Valdą jiedu nukako beveik apie pusiaudienį, ir Benas su skausmu prisiminė tą dieną, kai atvyko čia, ketindamas atsikratyti visais jį persekiojančiais demonais ir nė kiek neabejodamas sėkme. Toji diena buvo šiltesnė, vakarų vėjas pūtė ne taip smarkiai, o bobų vasara tik prasidėjo. Benas prisiminė du berniukus su meškerėmis. Šiandien dangus buvo mėlynas, šaltas.

Radijas paskelbė, kad gaisringumo indeksas — 5, antras pagal reikšmingumą. Nuo pirmos rugsėjo savaitės pietinėje Meino dalyje nebuvo kiek didesnio lietaus. Diktorius patarė vairuotojams užgesinti cigaretes, o paskui paleido dainelės įrašą apie subjektą, kuris susiruošė iš meilės nušokti nuo vandentiekio bokšto.

Jie 12-uoju keliu pravažiavo pro „Elks“ skydą ir atsidūrė Džointnerio aveniu. Benas išsyk atkreipė dėmesį, kad mirksintis žiburėlis nedega. Dabar įspėjančios šviesos pasidarė nereikalingos.

Paskui jie įvažiavo į miestelio ribas. Riedėjo lėtai, ir Benas pajuto ankstesnę baimę, kuri apgaubė jį, nelyginant ant aukšto rasta sena striukė, kiek ankštoka, bet dar tinkama dėvėti. Markas sustingęs sėdėjo greta ir laikė stiklainį su švęstu vandeniu, atsivežtu iš Los Sapatoso. Jį atsisveikindamas padovanojo tėvas Grakonas.

Drauge su baime grįžo širdį draskantys prisiminimai.

„Įvairios Spenserio smulkmenos“ pavirto į „Visokias Laverdjė smulkmenas“, bet dėl to geriau netapo — tušti nešvarūs uždaryti langai, „Greihaundo“ autobusų stotelės iškaba dingo. Kavinės „Ekselent“ vitrinoje kabojo pakrypęs užrašas „Parduodama“, o visas kėdes prie baro išrovė su šaknimis ir pervežė į kokią nors labiau klestinčią užkandinę. Gatvės gale, virš buvusios skalbyklos vis dar kybojo iškaba „Barlou ir Streikeris“, tik dabar paauksuotos raidės buvo išmuštos dėmėmis ir žvelgė į ištuštėjusius šaligatvius. Vitrina irgi buvo ištuštėjusi, o dekoratyvinis kilimas pridulkėjęs. Benas pagalvojo: o ką, Maikas Rajersonas taip ir guli dėžėje parduotuvės užkulisiuose? Nuo šios minties jam perdžiūvo burna.

Ties sankryža Benas dar labiau sulėtino greitį. Iš čia kalvos viršūnėje matėsi Nortonų namas. Ir priešais į į, ir vidiniame kieme, kur kažkada stovėjo Bilo Nortono krosnelė, išbujojo aukšta, dabar jau pageltusi žolė. Kai kurie langai buvo išdaužyti.

Pavažiavęs kiek tolėliau, jis pristabdė prie šaligatvio krašto ir peržvelgė parką. Virš panašių į džiungles krūmų bei žolės sąžalynų kilo Karinis memorialas. Nusekusį tvenkinį uždusino vasariniai vandens augalai. Nuo suolelių draiskalais luposi žali dažai. Sūpuoklių grandinės aprūdijo, ir jeigu kas būtų sumanęs pasisupti, bjauriu girgždėjimu būtų sugadinęs visą malonumą. Apversta etažerė riogsojo kaip nustipusi antilopė, atkišusi sustingusias kojeles, o smėlio dėžės kampe kyšojo į žolę įkritusios kažkokio vaiko pamirštos lėlės rankelė. Lėlės akys-sagos, atrodė, atspindi buką siaubą, tarytum per ilgą laiką, praleistą smėlio duobėje, jos pamatė visas tamsos paslaptis. Gal taip ir buvo.