Stephen King - Zalės Valda

— Aš myliu tave, — tarė Benas.

Jų rankos apglėbė viena kitą.

49

Pogrindis pasirodė esąs nedidukas, panašus į kamerą ir tuščias, išskyrus keletą apdulkėjusių butelių, kažkokias dėžes, labai seną bušelio talpos pridulkėjusią pintinę, iš kurios į visus šonus kyšojo bulvių daigai... ir kūnus. Tolimajame kampe, priglaustas prie sienos, kaip sarkofagas stovėjo Barlou karstas. Jų atsineštoje šviesoje dangčio skiauterė sušvytėjo šalta liepsna, primenančia Šventojo Elmo ugneles.

Prieš karstą kaip geležinkelio pabėgiai tysojo kūnai žmonių, su kuriais Benas dalijosi stalu ir pastoge: Evos Miler, Landūno Kreigo, Mebo Malikeno iš kambario antrojo aukšto koridoriaus gale, Džono Snou — invalido, kuris gyveno iš pensijos ir dėl artrito vos ne vos sugebėjo nusileisti pusryčiauti, Vino Apšo, Groverio Verilo.

Juos peržengę, Benas su Marku sustojo prie karsto. Benas dirstelėjo į laikrodį: be dvidešimties septynios.

— Tuoj mes jį iš čia išnešime, — tarė jis. — Prisiekiu Džimiu.

— Jis greičiausiai sveria visą toną, — atsiliepė Markas.

— Nieko, susidorosime, — Benas ištiesė ranką, tarytum primatuodamas, paskui įsikibo į viršutinį dešinįjį karsto kampą. Dangčio ketera šaltai blizgėjo kaip akis; liečiant medis pasirodė šiurpiai nemalonus, glotnus ir suakmenėjęs nuo laiko. Jame, atrodė, nebuvo nei plyšių, nei nedidelių įdubimų, kad pirštai galėtų juos apčiuopti ir įsikabinti. Nepaisant viso šito, Benas nesunkiai įsupo jį viena ranka ir lengvai stumtelėjo priekin: jautė, tarsi didelį svorį prilaikė nematoma atsvara. Viduje kažkas dusliai dunktelėjo. Benas kilstelėjo karsto galą viena ranka.

— Dabar, — pasakė jis, — tavąją pusę.

Markas kilstelėjo aukštyn, ir karsto apačia nesunkiai pakilo. Berniuko veidu perbėgo džiugi nuostaba.

— Man regis, galėčiau jį pakelti vienu pirštu.

— Ko gero. Pagaliau reikalai pajudėjo. Bet veikti reikia greitai.

Kai jie nešė karstą pro suskaldytas duris, iškilo pavojus, kad plačiausia jo dalis nepralįs, ir Markas, palenkęs galvą, stumtelėjo. Sugirgždėjo medis į medį, karstas šiaip ne taip pralindo, ir jį nunešė ten, kur gulėjo Evos Miler užuolaidomis pridengtas Džimis Kodis.

— Štai jis, Džimi, — tarė Benas. — Štai toji bjaurybė. Statyk, Markai.

Jis vėl dirstelėjo į laikrodį. 18:45. Šviesa, krintanti pro virtuvės duris virš jų galvų, nūn buvo pilka kaip pelenai.

— Dabar? — paklausė Markas.

Jiedu susižvalgė.

— Taip, — atsakė Benas.

Markas apėjo aplink karstą. Kiek pastovėję, abu pasilenkė, čiupo spynas, ir šios prasiskyrė su tokiu garsu, tarytum būtų lūžusi plona lentelė. Pakėlė dangtį. Nukreipęs į lubas blizgančias akis, prieš juos gulėjo Barlou.

Šįsyk tai buvo jaunas žmogus. Juodi, blizgantys, išsidraikę plaukai pasklido ant šilkinės pagalvėlės, paguldytos vampyro siauro būsto galvūgalyje. Oda spindėjo gyvybingumu. Skruostai raudonavo kaip vynas. Iš po putlių lūpų kyšojo panašūs į dramblio kaulą, balti su pageltonavusiais tarpusluoksniais dantų pusračiai.

— Jis... — prabilo Markas, bet taip ir nebaigė.

Didžiausiam jų siaubui, raudonos Barlou akys ėmė vartytis akiduobėse, prisipildydamos gyvybės ir pasityčiojančio triumfo. Vampyro žvilgsnis susikirto su Marko žvilgsniu ir jau nepaleido, berniukas nugrimzdo į jį, vaiko akys pasidarė tuščios ir kažkokios svetimos.

— Nežiūrėk į jį! — sušuko Benas, bet jau buvo pernelyg vėlu. Jis stumtelėjo Marką į šalį. Iš berniuko burnos išsiveržė gerklinis inkštimas, ir staiga jis puolė Beną. Užkluptas iš netyčių, šis šastelėjo atatupstas. Akimirksnis — ir vaiko rankos atsidūrė jo kišenėse, naršydamos ėmė ieškoti Homero Makaslino pistoleto. — Markai! Liaukis...

Tačiau berniukas negirdėjo. Veidas buvo tuščias kaip nuvalyta klasės lenta, iš gerklės be paliovos sklido inkščiantys garsai, į spąstus pakliuvusio labai mažo žvėrelio stūgsmas. Jis abiem rankom įsikibo į pistoletą. Prasidėjo grumtynės — Benas stengėsi išlupti ginklą iš mėšlungiškai sugniaužtų vaikinuko pirštų ir nukreipti nuo jų abiejų vamzdį.

— Markai! — krioktelėjo jis. — Markai, atsipeikėk! Dėl Dievo...

Vamzdis kryptelėjo žemyn, prie Beno galvos, pasigirdo šūvis. Mirsas pajuto, kaip kulka prašvilpė pro pat smilkinį. Jis sugriebė Marką už rankų, spyrė, tasai susverdėjo, ir pistoletas džerkštelėjo ant grindų. Berniukas inkšdamas šoko prie pistoleto, tačiau Benas iš visų jėgų smogė jam į dantis, tuo pat metu sušukdamas, tarytum būtų pats tą smūgį gavęs. Markas parpuolė ant kelių, o Benas paspyrė pistoletą tolyn. Vaikinukas mėgino prie jo šliaužti, bet Benas vėl smogė Markui.

Sunkiai atsidusęs, vaikas prigludo prie grindų.

Dabar jėgos apleido Beną, o kartu su jomis — pasitikėjimas. Jis vėl tapo paprastu Benu Mirsu, ir jam pasidarė baisu. Virtuvės durų kiaurymėje šviesos kvadratas išbluko iki blyškiai purpurinės spalvos, laikrodis rodė 18:51.

Baisi jėga traukė vyriškio galvą, įsakydama pasižiūrėti į rausvą apsirijusį parazitą, kuris gulėjo karste netoli jo.

Žiūrėk, žiūrėk į mane, menkysta. Žiūrėk į Barlou, kuris leidžia šimtmečius taip, kaip tu leidi valandas su knyga prie židinio. Žiūrėk, žiūrėk į didį nakties tvarinį, kurį nori sunaikinti savo apgailėtinu medžio tašeliu. Žiūrėk, rašeiva: aš rašiau žmonių gyvenimais, ir mano rašalas buvo kraujas. Turėk tai omeny ir atsisakyk vilties, pasiduok!

„Džimi, aš negaliu. Vėlu, jis per daug stiprus...“

ŽIŪRĖK Į MANE!

Laikrodis rodė 18:53.

Nuo grindų atsklido Marko dejonė: „Ma? Mam, kur tu? Man skauda galvą... tamsu“.

Jis ateis man tarnauti iškastruotas...

Benas užtruko: traukdamas už juosmens užkištą kuolelį, išleido jį iš rankų ir sielvartingai suriko — tai buvo visiško nusivylimo riksmas. Lauke saulė paliko Jeruzalės Valdą. Paskutinieji spinduliai įkypai krito ant Marsteno namo stogo.

Mirsas skubiai pakėlė nuo grindų tašelį. Bet kurgi plaktukas? Kur tas prakeiktas plaktukas?

Prie pogrindžio durų. Ten jis numušinėjo spyną.

Benas puolė į kitą rūsio galą ir pasičiupo ten gulėjusį plaktuką.

Markas, kurio burna pavirto į kraujuojančią žaizdą, pakilo ant alkūnių, persibraukė veidą delnu, ir bukai sužiuro į kraują.

— Mama! — suklykė jis. — Kur mano mama?

18:55.

Šviesa ir tamsa susilygino.

Rūsys grimzdo į tamsą. Benas nuskuodė atgalios, viena ranka gniauždamas kuolelį, kita — plaktuką.

Pasigirdo aidus triumfuojantis kvatojimas. Barlou sėdėjo karste, raudonos akys žioravo pragarišku džiaugsmu. Jos įsisiurbė į Beno akis, ir šis pajuto, kad valia jį apleidžia. Konvulsyviai beprotiškai suklykęs, jis pakėlė tašelį virš galvos ir iš visų jėgų užsimojo, nubrėždamas ore švilpiantį lanką. Užtašytas smaigalys pradūrė Barlou drabužį, ir Benas pajuto, kaip kuolelis lenda į kūną.

Barlou šiurpiai sušuko — šis klaikus skausmo riksmas buvo panašus į vilko stūgsmą. Jėga, su kuria mietas pasiekė tikslą, nubloškė vampyrą į karstą ir parvertė ant nugaros. Virš karsto kraštų pakilo pasiutiškai maskatuojančios rankos mėšlungiškai susukinėtais pirštais.

Benas stuktelėjo plaktuku, ir Barlou vėl sukaukė. Į kairiąją Mirso ranką, kuria jis laikė suspaudęs kuolelį, įsikibo kapo šalčiu dvelkiantys pirštai. Išsisukęs Benas atsidūrė karste, prispausdamas keliais Barlou kojas. Pažvelgė į neapykantos ir skausmo iškreiptą veidą.