Stephen King - Zalės Valda

— Dar du žingsniai, ir aš sutrupinsiu tavo suknistą makaulę, — tvirtai ir sausai ištarė Redžis. Vaikinas nebuvo girtas — dar blogiau, jam pasimaišė protas. Redžis netikėtai aiškiai suvokė, kad teks jį nušauti. — Stok, — pakartojo jis, tačiau šįsyk netvirtai, lyg tarp kitko.

Koris Brajantas nesustojo. Jis nenuleido nuo Redžio veido negyvu raudonumu kibirkščiuojančių, tarytum briedžio iškamšos akių. Puspadžiai grėsmingai stuksėjo į grindis.

Už Redžio nugaros cyptelėjo Bonė.

— Mauk į miegamąjį, — įsakė Redžis ir žingtelėjo koridoriun, kad atsidurtų tarp jų. Dabar juodu su Brajantu skyrė vos keli žingsniai. Vangi išbalusi ranka siektelėjo „Stivenso“ vamzdžio.

Redžis nuleido abu gaidukus.

Siaurame koridorėlyje kaip griaustinis driokstelėjo šūvis. Iš abiejų vamzdžių išsiveržė liepsnos liežuvėliai — ir pranyko. Oras pritvinko sudegusio parako kvapo. Bonė vėl veriančiai suklykė. Korio marškiniai pajuodavo ir pavirto į skiautes, kurios nulakstė į šalis. Ir vis dėlto, kai praardę sagas jie apnuogino žuvies baltumo krūtinę ir pilvą, šie neįtikėtinu būdu pasirodė nesužeisti. Redžio žvilgsnis sustingo — jam pasivaideno, kad kūnas iš tiesų buvo ne kūnas, o tarytum kažin kas nematerialaus, ar panašaus į perregimą užuolaidą.

Paskui iš Redžio rankų, tarytum šis būtų vaikas, išmušė šautuvą, o jį patį pačiupo ir bloškė į sieną tokia jėga, kad subarškėjo dantys. Kojos atsisakė Redžį laikyti, ir jis apsvaigintas parvirto ant grindų. Brajantas praėjo pro jį prie Bonės. Pašiurpusi prie staktos, ji vis tiek negalėjo atplėšti nuo Korio veido akių, kuriose Redžis spėjo įžiūrėti karštį.

Koris atsisuko ir nusišypsojo Redžiui ta plačia pusmėnuliška šypsena, kuria dykumoje turistus pasitinka karvių kaukolės. Bonė tiesė į jį virpančias rankas. Keisdami vienas kitą, kaip saulės šviesą keičia šešėliai, jos veide mainėsi siaubo ir gašlumo pliūpsniai.

— Mielasis, — pratarė ji.

Redžis suriko.

32

— Ei, — tarė autobuso vairuotojas, — Hartfordas.

Kalahenas pasižiūrėjo pro didelį langą į nepažįstamą vietovę. Iš dangaus besisunkiančioje pirmojoje ryto brėkšmoje peizažas atrodė dar labiau svetimas. Ko gero, Valdoje dabar jie grįžta į savo landas.

— Žinau, — atsakė jis.

— Stovėsime dvidešimt minučių. Gal norite nueiti suvalgyti sumuštinį arba dar ką nors?

Sutvarstyta ranka Kalahenas iškapstė iš kišenės piniginę ir vos jos neišmetė ant žemės. Keistas dalykas — dabar apdeginta ranka beveik neskaudėjo, tik prarado jautrumą. Geriau jau skaudėtų. Skausmas — bent jau realus dalykas. Burnoje laikėsi mirties skonis — idiotiškas kamuojantis skonis tarsi nuo supuvusio obuolio. Ir viskas? Taip. Ganėtinai šlykštu.

Jis kyštelėjo vairuotojui dvidešimtinę:

— Ar neatneštumėt man buteliuko?

— Misteri, taisyklės...

— O grąžą, suprantama, pasiturėkite. Pinta bus kaip tik.

— Misteri, neturiu jokio noro, kad mano autobuse kas nors krėstų pokštus. Po dviejų valandų būsime Niujorke. Ko norite, galite gauti ten. Ko tik širdis geidžia.

„Man regis, drauge, tu neteisus“, — pamanė Kalahenas. Jis vėl dirstelėjo piniginėn, kas ten darosi. Dešimtinė, du banknotai po penkis dolerius ir doleris. Jis pridėjo prie dvidešimtinės dar dešimtį ir sutvarstyta ranka ištiesė vairuotojui.

— Pintos užteks, — tarė. — O grąžą, suprantama, pasilikite sau.

Vairuotojas pakėlė žvilgsnį nuo trisdešimties dolerių į blausias įkritusias akis ir vieną baisią akimirką pamanė, jog kalba su gyva kaukole. Su kaukole, kuri kažkodėl pamiršo, kaip reikia šypsotis.

— Trisdešimt dolerių už pintą? Misteri, betgi jūs išprotėjote, — tačiau pinigus paėmė, nuėjo per tuščią autobusą prie vairuotojo kabinos, paskui atsisuko. Pinigai pranyko. — Tik be pokštų. Nenoriu, kad mano autobuse kvailiotų.

„Ko nors pigaus, — pamanė Kalahenas. — Kad nudegintų liežuvį ir apsvilintų gerklę. Kad nuvyčiau šį bjaurų salstelėjusį skonį... arba bent jau sumažinčiau, kol neradau vietos, kur galima bus prisigerti rimčiau. Gerti, gerti, gerti...“ — ūmai jis pamanė, jog palūš ir pravirks. Bet ašarų nebuvo. Jis jautė klaikią sausrą ir visišką tuštumą. Beliko tik... šitas skonis.

Greičiau, vairuotojau.

Kalahenas neatplėšė akių nuo lango. Anapus gatvės, padėjęs galvą ant rankų, namo prieangyje sėdėjo paauglys. Kalahenas spoksojo į jį, kol autobusas pajudėjo iš vietos, tačiau vaikinukas taip ir nesukrutėjo.

33

Ant Beno rankos nusileido delnas, ir jis ėmė nerti iš miego aukštyn, į realybę. Prie dešinės ausies suskambo Marko balsas.

— Rytas.

Jis pravėrė akis, dusyk mirktelėjo, nuvydamas miegą, ir pažvelgė pro langą į pasaulį. Per postiprio rudeniško lietučio uždangą vogčiomis veržėsi aušra. Medžiai, žiedu supantys žole apaugusią aikštelę prie ligoninės korpuso šiaurinės sienos, jau perpus apsinuogino. Juodos šakos pilkame dangaus fone priminė gigantiškus nežinomos abėcėlės rašmenis. 30-asis kelias, kuris už miesto ribos suko į rytus, blizgėjo kaip ruonio kailis. Neužgesinti pro šalį pravažiavusios mašinos užpakaliniai žibintai grėsliai atsispindėjo dangoje raudonais blyksniais.

Benas atsistojo ir apsižvalgė. Metas miegojo, krūtinė kilnojosi nuo lygaus, bet negilaus alsavimo. Džimis irgi miegojo išsitiesęs vienintelėje palatos kėdėje. Skruostai apžėlė visiškai nedaktariškais šeriais, ir Benas persibraukė delnu per savąjį veidą. Dygu.

— Laikas eiti, ar ne? — paklausė Markas.

Benas linktelėjo. Pamanęs, kas šiandien jų laukia, kokia bjauri gali būti diena, vyriškis nuo šių minčių net atšlijo. Vienintelis būdas ją išgyventi — apgalvoti ne daugiau kaip dešimtį minučių į priekį. Jis dirstelėjo berniukui į veidą, ir nuo akmeninio pasiryžimo, kurį ten išvydo, supyko širdis. Benas prisiartino prie Džimio ir jį papurtė.

— А?! — šūktelėjo Džimis, pašokdamas kėdėje kaip iš gelmės iškylantis naras. Veidas ištįso, akys išsprogo, ir vieną sekundės dalelę jose atsispindėjo beprasmiškas siaubas. Džimis nužvelgė bičiulius, nesuprasdamas ir jų nepažindamas. Pagaliau suvokęs, kas yra šalia jo, atsipalaidavo.

— Ak, kad tave kur. Sapnas.

Markas supratingai linktelėjo.

Džimis pažvelgė pro langą ir ištarė „Švinta!“ taip, kaip šykštuolis ištartų „Pinigėliai! “ Pakilo, priėjo prie Meto ir apglėbė pirštais mokytojo riešą.

— Viskas gerai? — paklausė Markas.

— Manau, jau geriau negu praėjusią naktį, — atsakė Džimis. — Benai, norėčiau, kad mes išeitume per tarnybinį liftą. Visi trys. Vakar vakare berniuką galėjo kas nors pastebėti. Kuo mažesnė rizika, tuo geriau.

— Ar nieko, kad misteris Berkas liks vienas? — pasidomėjo Markas.

— Gal nieko baisaus, — atsiliepė Benas. — Teks pasikliauti jo išradingumu. Jeigu uždelstume dar vieną dieną, Barlou būtų labai laimingas.

Jie pirštų galais nutipeno koridoriumi ir pasinaudojo tarnybiniu liftu. Šią ankstyvą valandą (penkiolika minučių po septynių) virtuvė dar tik pradėjo šurmuliuoti. Vienas iš virėjų pakėlė akis, pamojo ir tarė: „Sveikas, daktare“.

Daugiau niekas jais nesidomėjo.

— Kur iš pradžių? — paklausė Džimis. — Į mokyklą Broko gatvėje?

— Ne, — tarė Benas. — Prieš pietus ten pernelyg daug žmonių. Ar mažyliai anksti baigia, Markai?

— Jie mokosi iki antros.

— Taigi iki saulėlydžio dar lieka nemažai laiko, — apibendrino Benas. — Pirmiausiai — į Marko namus. Kuolelių.