Stephen King - Zalės Valda

Jis sugriebė ją už chalato apykaklės ir truktelėjo aukštyn, minutėlei užmiršęs kryžių. Mardžerės galva pasisuko į jį gąsdinančiu staigumu. Plačiai pramerktos akys liepsnojo, lūpos ir smakras blizgėjo nuo kraujo, kuris tamsoje atrodė juodos spalvos. Jo veidą pasiekė neapsakomai dvokiantis alsavimas — rūsio smarsas. Benas išvydo nenatūraliai lėtai laižantį dantis misis Glik liežuvį.

Ji truktelėjo jauną vyriškį artyn į savo glėbį, ir tą pat akimirką Benas iškėlė kryžių. Užapvalintas mentelės galas, iš kurios buvo padarytas skersinis, pataikė jai į pasmakrę, o paskui be jokio kūniško pasipriešinimo pajudėjo toliau aukštyn. Nuo tvyksnio, plykstelėjusio prieš jo akis ir, sakytum, galvos viduje, Benas apako — bet tai buvo ne šviesa. Pakvipo svylančia mėsa. Šįsyk ji sušuko iš visų jėgų, o riksmas buvo pilnas kančios. Benas greičiau pajuto nei pamatė, kaip Mardžerė atšlijo, užkliuvo už televizoriaus, griuvo ant žemės, atkišo baltą ranką, kad neišsitiestų paslika, ir su vilkės mitrumu vėl pakilo ant kojų. Susiaurėjusios iš skausmo akys kaip ir anksčiau buvo kupinos maniakiško alkio. Apatinio žandikaulio oda pajuodavo ir smilko. Mardžerė urzgė.

— Na, eik šen, kale, — sušniokštė Benas. — Na, eik šen.

Jis vėl iškėlė prieš save kryžių ir įvarė besitraukiančią misis Glik į tolimą kairįjį kambario kampą. Kai tik ten atsidūrė, Benas ketino besti kryžių jai į kaktą. Bet vos tik Mardžerės nugara palietė susieinančias sienas, pasigirdo veriančiai spigus juokas, privertęs Beną suklusti. Juokas priminė brūžavimą šakute per porcelianinę lėkštutę.

— Kai kas ir dabar juokiasi! Ir dabar jūsų darosi vis mažiau!

Tiesiog Beno akyse jos kūnas ūmai išskydo ir tapo permatomas. Dar sekundę atrodė, kad ji vis dar čia, vis dar juokiasi iš jo, bet kitą akimirksnį balta gatvės žibinto šviesa apšvietė pliką sieną — beliko trumpalaikis pojūtis nervų galūnėse, kurie, regis, pranešė, kad priešininkas nelyginant dūmas prasismelkė kiaurai poras sienoje.

Mardžerė Glik pranyko.

O Džimis klykė.

11

Benas įjungė fluorescencines lempas palubėje ir pasisuko į draugą, bet tasai jau stovėjo ant kojų. Jis laikėsi susiėmęs už kaklo, o pirštai buvo žėruojančiai raudoni.

— Ji man įkando! — staugė Džimis. — Jėzau Kristau, ji man įkando!

Benas prisiartino prie jo ir pamėgino apkabinti, bet Džimis, klaikiai vartaliodamas akis, bičiulį atstūmė.

— Neliesk manęs. Aš nešvarus.

— Džimi...

— Paduok mano lagaminėlį, Benai. Jaučiu, kad tai yra ten. Tai yra manyje — ir daro savo darbą. Dėl Dievo, paduok man lagaminėlį!

Benas atnešė kampe stovėjusį lagaminėlį. Ištraukęs jį iš Beno rankų, Džimis priėjo prie skrodimo stalo ir užkėlė ant jo savo nešulį. Miruoliškai perbalęs veidas blizgėjo nuo prakaito. Iš plėštinės žaizdos ant kaklo negailestingai sruvo kraujas. Konvulsiškai, su švilpesiu šnopštuodamas plačiai praverta burna, Džimis prisėdo ant stalo, atidarė lagaminėlį ir jame pasirausė.

— Ji man įkando , — sumurmėjo jis į atidarytą lagaminėlį. — Jos burna... O Dieve, jos purvini šlykštūs nasrai...

Džimis išsitraukė flakonėlį antiseptiko, ir nuimtas kamštukas besisukaliodamas nulėkė koklinėmis grindimis. Pasirėmęs ranka, Džimis atsilošė atgalios, apvertė buteliuką virš kaklo, ir ant žaizdos, kelnių, stalo liejosi dezinfekuojantis skystis, srovelėmis plaudamas kraują. Jis užmerkė akis, šūktelėjo kartą, paskui dar vieną. Flakonėlį laikiusi ranka nesudrebėjo.

— Džimi, kuo galėčiau...

— Minutėlę, — sumurmėjo Džimis. — Luktelėk. Manau, kad jau geriau. Palauk, paprasčiausiai palauk...

Jis švystelėjo šalin flakonėlį, — šis sudužo į grindis. Gerai matėsi nuo krešėjančio kraujo nuplauta žaizda. Benas išvydo dvi žaizdas — du pradūrimus šalia jungo venos, vieną su baisiai sudarkytais kraštais.

Džimis susirado lagaminėlyje ampulę su švirkštu, nuplėšė nuo adatos apsauginę plėvelę ir pradūrė ampulę. Rankos taip virpėjo, kad jam pasisekė tik iš antrojo karto. Pripildęs švirkštą, ištiesė jį Benui.

— Prieš stabligę, — paaiškino jis. — Durk. Štai čia, — jis atstatė ranką, pasukdamas ją taip, kad matytųsi pažasties duobė.

— Džimi, tu atsijungsi.

— Ne, neatsijungsiu. Durk.

Benas paėmė švirkštą ir klausiančiai pažvelgė Džimiui į akis. Tas linktelėjo. Benas įdūrė adatą.

Džimio kūnas susispaudė kaip plieninė spyruoklė, ir jis sekundei pavirto agonizuojančia statula. Visi syvai nuo staigaus palengvėjimo įsitempė, paskui Džimis palengva ėmė atsipalaiduoti. Kūnas, atsakydamas į suleistą senimą, sudrebėjo, ir Benas pastebėjo, kad prakaitas ant Džimio veido susimaišė su ašaromis.

— Priglausk prie manęs kryžių, — paprašė Džimis. — Jeigu aš vis dar neapsišvarinau nuo jos, man... man kažkas atsitiks.

— Taip manai?

— Esu tikras. Kai tu ją nusivijai, aš pasižiūrėjau į tave ir panorau tave vytis. Atleisk, Viešpatie, panorau! Paskui pažvelgiau į šį kryžių ir... vos nesusivėmiau.

Benas priglaudė kryžių prie Kodžio kaklo. Nieko neatsitiko. Švytėjimas— jeigu kryžius apskritai švytėjo — išnyko. Benas atitraukė kryžių.

— Gerai, — tarė Džimis. — Manau, daugiau mes nieko negalime padaryti, — jis pasirausė lagaminėlyje, rado paketėlį su dviem piliulėmis ir jas sukramtė. — Narkotikas, — tarė. — Didis išradimas. Ačiū Dievui, nuėjau į išvietę prieš tai... prieš tai, kas įvyko. Atrodo, apsimyžau, bet išvarvėjo kokie šeši lašai. Gali aptvarstyti man kaklą?

Džimis davėjam marlės, pleistro ir chirurgines žirkles. Pasilenkęs uždėti tvarstį, Benas pamatė, kad žaizdų pakraščiuose oda pasidarė netikusios tirštai raudonos spalvos. Kai Benas atsargiai priglaudė tvarstį prie kaklo, Džimis suvirpėjo iš skausmo. Jis tarė:

— Pora minučių atrodė, kad aš pakvaišiu. Iš tikrųjų, klinikine šio žodžio prasme. Jos lūpos ant mano kaklo... įkandimas... — jis nurijo seiles. — Kai ji kando, man tai patiko, Benai. Štai kas šlykščiausią. Tiesą sakant, man pasistojo. Tiki, ne? Jei būtum jos nenutempęs, aš... aš būčiau leidęs jai...

— Nusispjauk, — tarė Benas.

— Turėčiau padaryti dar vieną dalyką, kuris man nepatinka.

— Kokį?

— Tuoj. Pasižiūrėk į mane.

Benas baigė tvarstyti ir šiek tiek atšlijo, kad galėtų pasižiūrėti į Džimį.

— Ką...

Ir staiga Džimis jam stipriai smogė. Beno akyse pasipylė žvaigždės, jis atsitraukė kelis žingsnius atatupstas ir sunkiai šleptelėjo ant grindų. Papurtė galvą ir pamatė, kad Džimis atsargiai lipa nuo stalo ir artėja prie jo. Jis kaip paklaikęs įsikibo kryžiaus, o galvoje šmėstelėjo: štai čia ir yra toji „pabaiga pagal O. Henrį“, ech tu kvailas mėšle, idiote, kretine...

— Tau viskas gerai? — paklausė Džimis. — Atleisk, bet kai nežinai, kas laukia, yra lengviau.

— Viešpatie, kas...

Džimis prisėdo ant grindų šalia jo.

— Dabar papasakosiu tau mūsų versiją, — tarė jis. — Versija lėkšta iki bjaurumo, bet aš absoliučiai įsitikinęs, kad Moris Grinas ją patvirtins. Tai išsaugos man darbą ir apgins mus abu nuo kalėjimo arba beprotnamio... Beje, jeigu jau apie tai prakalbome, labiau mane jaudina ne paminėti dalykai, o kaip išsaugoti laisvę ir dar sykį susikauti su šiais... šiais padarais — vadink juos kaip nori. Supranti?

— Esmę — taip, — atsiliepė Benas. Jis palietė žandikaulį ir susiraukė. Kairėje ant smakro iššoko gumbas.