Stephen King - Zalės Valda

— Kol apžiūrinėjau misis Glik, kažkas čia įsiveržė ir mus užpuolė, — paaiškino Džimis. — Iš pradžių pokštelėjo tau, paskiau bokso kriaušę padarė iš manęs. Besigrumiant kažkas man įkando, kad jį paleisčiau. Štai ir viskas, ką mudu prisimename. Viskas. Aišku?

Benas linktelėjo.

— Tas niekšas vilkėjo tamsia striuke — galbūt mėlyna, gal juoda — ir tarsi pilka, tarsi žalia megzta kepuraite. Daugiau tu nieko nematei. Tvarka?

— Tu niekuomet negalvojai mesti gydytojo darbą ir pakeisti jį rašytojo karjera?

Džimis nusišypsojo.

— Kūrybingu darausi tik tokiomis minutėmis, kai neišvengiamai tenka ginti savo interesus. Sugebėsi prisiminti mūsų istoriją?

— Be abejo. Man regis, ji ne tokia jau lėkšta, kaip tau atrodo. Galų gale pastaruoju metu tai ne pirmasis dingęs lavonas.

— Tikiuosi, jie sugebės prie dviejų pridėti du? Bet apskrities šerifas kur kas nuovokesnis, nei kada nors svajojo tapti Parkinsas Džilespis. Reikėtų pasisaugoti. Nesistenk mūsų pasakėlės pagražinti.

— Manai, valdžia pastebės šių įvykių sąryšį?

Džimis pakratė galvą.

— Šansų — nulis. Mums teks tąsytis patiems. Ir prisimink, kad nuo šiol mes esame nusikaltėliai.

Kiek vėliau jis paskambino Moriui Grinui, o po to — apskrities šerifui Homerui Makaslinui.

12

Į Evos pansioną Benas sugrįžo penkiolika minučių po vidurnakčio. Tuščioje pirmojo aukšto virtuvėje išsiviręs puodelį kavos, jis lėtai ją išgėrė, iš naujo pergalvodamas vakarykščius įvykius ir atgamindamas juos atmintyje su kruopštumu žmogaus, ką tik išvengusio kritimo nuo aukštų kopėčių.

Apskrities šerifas pasirodė esąs aukštas plinkantis vyriškis, kuris kramtė tabaką. Judėjo jis neskubėdamas, bet protingos akys atidžiai sekė įvykius. Iš kelnių kišenės Makaslinas išsitraukė didelį nušiurusį bloknotą, o iš žalios megztos liemenės gelmių iškrapštė seną storą plunksnakotį. Kol du jo pagalbininkai barstė patalpą milteliais, ieškodami pirštų atspaudų, ir fotografavo, jis uždavinėjo Džimiui ir Benui klausimus. Antrajame plane stovėjo tylus Moris Grinas, retsykiais dėbčiodamas į Džimį susirūpinusiu žvilgsniu.

Kodėl jie atsidūrė Grino laidojimo biure?

Į šį klausimą ėmėsi atsakyti Džimis, išpyškindamas istoriją apie encefalitą..

Senasis daktaras Rirdonas apie tai žino?

Na... ne. Džimis manė, kad geriau pradžioje patyliukais patikrinti, o tik vėliau papasakoti apie tai. Savo ruožtu seniai žinoma, kad daktaras Rirdonas būna... e... pernelyg plepus.

O kaip dėl encefa... kaip jį ten? Mirusioji iš tiesų užsikrėtusi?

Ne, beveik tikrai — ne. Džimis baigė apžiūrą prieš tai, kai įsiveržė tas niekšas su striuke. Jis (Džimis) nenorėtų — netgi negalėtų — daryti pareiškimų apie tikrąsias šios moters mirties priežastis. Bet encefalitas čia tikrai niekuo dėtas.

Ar jie galėtų apibūdinti to tipo išvaizdą?

Vyrai atsakė, neperžengdami jųdviejų sutartos versijos rėmų. Benas pridūrė apie porą rudų darbinių batų — dėl to, kad jiedu su Džimiu ne itin primintų susimokėlius.

Makaslinas uždavė dar keletą klausimų, ir vos tik Benas ėmė jausti, kad jie išneš sveiką kailį, šerifas grįžtelėjo į jį ir paklausė:

— O jūs, Mirsai, ką čia veikiate? Juk jūs — ne gydytojas.

Ir geraširdiškai mirktelėjo sargiomis akimis. Džimis pravėrė burną atsakyti, bet šerifas sulaikė jį vieninteliu rankos mostelėjimu.

Jeigu Makaslinas nusprendė pamėginti netikėtai Beną išgąsdinti, kad šis kaltai perkreiptų veidą arba atliktų kokį nors demaskuojantį gestą, tai jam nepavyko. Benas buvo pernelyg emocionaliai išsekęs, kad sureaguotų. Po viso to, kas atsitiko, jam neatrodė, kad sugavęs jį meluojant, šerifas galėtų suduoti tokį pat triuškinantį smūgį.

— Ne, ne gydytojas. Rašau romanus. Knygoje, prie kurios dabar dirbu, vienas iš svarbių antraeilių personažų — graboriaus sūnus. Tiesiog norėjau pažvelgti už kulisų. Todėl įsiprašiau atvykti čia drauge su Džimiu. Jis pasakė, kad nenorėtų savo reikalų kelti viešumon, taigi aš nekamantinėjau, — Benas pasitrynė smakrą, ant kurio buvo iššokęs nedidelis sukietėjęs gumbas. — Užtat gavau daugiau negu siekiau.

Matyt, Beno atsakymas Makaslino nenudžiugino, bet ir nenuvylė.

— Kur jau ten. Tai jūs parašėte „Konvėjaus dukterį“, ar ne?

— Taip.

— Mano žmona skaitė gabalėlį kažkokiame moterų žurnale. Man regis, „Cosmopolitan“. Juokėsi iki nukritimo. Perskaičiau ir pats, bet nepajutau nieko juokinga, kad kažkokia mergiotė ėmė vartoti narkotikus.

— Taip, — sutiko Benas, žiūrėdamas Makaslinui į akis. — Aš irgi čia nematau nieko juokinga.

— Sako, naujoji knyga — toji, prie kurios dabar dirbate — apie Valdą?

— Taip.

— Štai čia yra Mo Grinas — gal norėtumėt, kad jis ją perskaityti)? — paklausė Makaslinas. — Peržiūrėtų, ar teisingai pavaizdavote laidojimo momentus?

— Apie tai kol kas dar nerašiau, — tarė Benas. — Pirmiau objektą išstudijuoju, o tik po to rašau. Šitaip lengviau.

Makaslinas stebėdamasis pakratė galvą.

— Žinote ką? Tai, ką jūs man čia papasakojote, panašu į vieną iš knygelių apie Fu Mančiu. Kažkoks bernelis įsiveržia, sudoroja du tvirtus vyrukus ir nusiplauna su nelaimingos moteriškės kūnu, kuri nežinia nuo ko numirė.

— Paklausykite, Homerai... — kreipėsi Džimis.

— Aš tau ne Homeras, — atkirto Makaslinas. — Man tai nepatinka. Man tai nepatinka nuo pradžios iki galo. Encefalitas — užkrečiamas dalykas, ar ne?

— Taip, tai infekcinis susirgimas, — atsargiai atsakė Džimis.

— Ir tu vis tiek atsitempi su savimi rašytoją? Žinodamas, kad ji gali būti užsikrėtusi tokia bjaurastimi?

Džimis piktai gūžtelėjo pečiais.

— Šerife, aš neklausiu jūsų, kaip profesionalo, nuomonės. Jums paprasčiausiai teks prisitaikyti prie manosios. Encefalitas — infekcija su gan ilgu inkubaciniu laikotarpiu ir per žmogaus kraują plinta lėtai. Aš nemačiau jokio pavojaus — nei man, nei misteriui Mirsui. Ir ar nebūtų geriau, jeigu dabar mus paliktumėte ir pamėgintumėte sužinoti, kas gi nusitempė misis Glik kūną — Fu Mančiu ar ne. O gal taip smaginatės — tardydamas?

Iš kažkokių įspūdingo Makaslino krūtinės gelmių išsiveržė gilus atodūsis. Šerifas užvertė bloknotą ir įsikišo jį atgal į kišenę.

— Gerai, Džimi, mes pagarsinsime pranešimą. Abejoju, kad iš jo būtų naudos — nebent tas keistuolis vėl apsireikštų... jeigu jis apskritai egzistuoja, — tuo aš asmeniškai labai abejoju.

Džimis kilstelėjo antakius.

— Tu man meluoji, — kantriai paaiškino Makaslinas. — Tai suprantu iras, ir mano padėjėjai... kas gali žinoti, galbūt ir senis Mo taip pat. Kiek tu primelavai — daug ar mažai — aš nežinau, užtat žinau šit ką: kadangi judu abu laikotės to paties, įrodyti , kad tu meluoji, aš negaliu. Galima būtų uždaryti judu daboklėn, bet pagal įstatymą privalau leisti jums po vieną kartą paskambinti. Net žaliausias vaikėzas, ką tik baigęs teisės mokyklą, sugebėtų ištraukti jus iš už grotų, kadangi mano turimus įkalčius prieš jus geriausiu atveju galima įvardyti kaip „įtarimą neaiškia machinacija“. Ko gero, taviškis juristas savo diplomą gavo ne vakar, a?

— Ne, — atsakė Džimis. — Ne vakar.

— Aš vis tiek jus būčiau uždaręs ir pridirbęs nemalonumų, tačiau man atrodo, jog meluojate ne todėl, kad būtumėt nusikaltę prieš įstatymą, — Makaslinas nuspaudė šalia skrodimo stalo stovėjusio nerūdijančios skardos šiukšlių bakelio pedalą. Dangtis su trenksmu atšoko, ir Makaslinas ruda srove iššovė bakelin tabako seiles. Moris Grinas suvirpėjo. — Ar niekas nenorėtų pakeisti savo parodymų? — paklausė šerifas, ir sniaukrojanti provinciali tarsena pranyko. — Tai rimtas reikalas. Valdoje keturios mirtys, ir visi keturi kūnai dingo. Aš noriu žinoti, kas dedasi.