Stephen King - Zalės Valda

Markas ištraukė kyšančias išmušto stiklo šukes, perėmė mietą į kitą ranką, o laisvąją įkišo į angą ir atšovė langą. Pakėlė aukštyn, langas tyliai sudejavo — ir kelias tapo atviras.

Suzana nuleido Marką, ir abu tylėdami sužiuro į langą. Paskui Suzana žingtelėjo pirmyn, stumtelėjo dešiniąją langinę, ir kai ši atsivėrė, užsikabino rankomis išsikišusios palangės ir pasiruošė prisitraukti. Joje tūnanti baimė buvo tokia didžiulė, kad net kėlė pykinimą, tarsi koks baisus vaisius, kurį Suzana nešiojosi savo įsčiose. Pagaliau ji suprato, ką reiškė Metui Berkui pakilti laiptais į susitikimą su tąja nežinia, laukusia jo svečių kambaryje.

Sąmoningai ar nesąmoningai Suzana visuomet baimę pertvarkydavo į paprastą palyginimą: baimės = nežinomybė. Ir problema išsispręsdavo supaprastinus ją iki elementarių algebros veiksmų, kaip antai: nežinomybė = girgždanti lenta (ar dar kas nors), girgždanti lenta = nėra ko baimintis. Visus šiuolaikinio pasaulio siaubus galima buvo sudoroti pritaikant tranzityvinę lygybės aksiomą. Kai kurios baimės, suprantama, buvo pateisinamos (nesėsk už vairo smarkiai sningant, esant blogam matomumui, netiesk draugiškos rankos urzgiantiems šunims, neik į parką su nepažįstamais vaikinais — kaip ten sakoma sename anekdote? „Pasidulkinsim, ar pasivaikštinėsim?“), betiki šios dienos Suzana netikėjo, kad esti baimių, nesuvokiamų, apokalipsinių ir mažne paralyžiuojančių. Minėta lygybė sprendimo neturėjo. Pats judėjimo priekin procesas pavirto žygdarbiu.

Suzana tvirtai prisitraukė, permetė per palangę koją, nušoko ant dulkėtų svetainės grindų ir apsidairė. Kambaryje dvokė. Smarvė sunkėsi iš sienų beveik matomomis miazmomis. Ji pamėgino sau įteigti, kad dvokia paprasčiausiu pelyjančiu tinku arba susikaupusiomis atidrėkusiomis gyvūnų išmatomis, kurie suko lizdus už čionykščių aplaužytų grebėstų — švilpikai, žiurkės, gali būti, netgi meškėnas ar du. Bet reikalas buvo kur kas rimtesnis. Gyvūnų dvokas nebūna toks tirštas, stiprus ir įsismelkiantis. Šis smarsas privertė Suzaną pagalvoti apie ašaras, vėmimą, tamsą.

— Ei, — tyliai pašaukė Markas. Virš palangės suvirpėjo jo rankos. — Truputį pagelbėk.

Ji išlindo pro langą, sugriebė berniuką už pažastų ir traukė aukštyn, kol jis persisvėrė per palangę. Paskui Markas įsiropštė vidun. Sportiniais bateliais apautos kojos dusliai dunktelėjo į kilimą, ir kambaryje vėl įsiviešpatavo tyla.

Jiedu pajuto, kad užburti tylos mėgina į ją įsiklausyti. Atrodė, nėra netgi to silpno aukšto spengimo, visuomet skambančio absoliučioje tyloje — garso, kuriam aidint tingiai nurimsta nervų galūnės. Tik didelė mirtina tylybė bei kraujas, pulsuojantis smilkiniuose.

Ir vis tiek abu suvokė. Žinoma. Jie buvo ne vieni.

2

— Eime, — tarė Markas. — Apsižvalgysim, — jis tvirtai suspaudė tašelį ir dvilktelėjo lango link trumpu ilgesingu žvilgsniu.

Suzana lėtai pasuko į koridorių, berniukas žengė įkandin. Tuoj pat už durų stovėjo nedidukas stalelis, o ant jo gulėjo knyga. Markas paėmė ją į rankas.

— Klausyk, — paklausė jis, — tu moki lotyniškai?

— Truputį. Mokiausi koledže.

— Ką tai reiškia? — jis parodė jai viršelį.

Suzana perskaitė balsu, kaktoje įsirėžė raukšlelė. Paskui mergina pakratė galvą:

— Nežinau.

Markas atvertė knygą kur pakliuvo. Paveikslėlyje apsinuoginęs vyras laikė išmėsinėtą vaiko kūnelį virš kažin ko, ko nesimatė. Berniukas grąžino knygą vieton, patenkintas, kad ja atsikrato (knygos forma liečiant atrodė bauginančiai pažįstama), ir jiedu drauge patraukė koridoriumi į virtuvę. Ten šešėliai buvo dar ryškesni. Saulė pakrypo į kitą namo pusę.

— Jauti kaip smirda? — paklausė Markas.

— Taip.

— Čia dvokia dar labiau, tiesa?

— Aha.

Markas prisiminė tamsųjį mamos sandėliuką buvusiame jų name. Sykį ten sugedo trys bušeliai [* Biralų saikas JAV. Vienas bušelis — 35,2 litro]pomidorų. Čia tvyrantis tvaikas kaip du vandens lašai priminė pūvančių, yrančių daržovių smarsą.

Suzana sušnabždėjo:

— Viešpatie, kaip man baisu.

Marko ranka susirado Suzanos ranką ir tvirtai į ją įsikibo.

Linoleumas virtuvėje buvo senas, grūdėtas, suplyšęs, o po sena porcelianine kriaukle — sutrintas iki juodumo. Viduryje virtuvės, ant didelio suraižyto stalo stovėjo geltona lėkštė su nebaigtu valgyti žaliu hamburgeriu. Šalia gulėjo peilis su šakute.

Durys į rūsį buvo praviros.

— Štai ten mums ir reikia, — tarė Markas.

— Oi, — vos girdimai atsiliepė Suzana.

Vos pravertos durys į rūsį visiškai nepraleido šviesos. Atrodė, alkani patamsių liežuviai laižo virtuvę ir laukia, kol ateis naktis ir leis praryti ją visą.

Šis ketvirtadalis colio tamsos gąsdino joje paslėptomis neišreiškiamomis galimybėmis. Suzana bejėgiškai ir nejudėdama stovėjo šalia Marko. Paskui berniukas žingtelėjo priekin, truktelėjo prasivėrusias duris ir akimirkai stabtelėjo, stebeilydamas žemyn. Mergina pamatė, kaip virpa raumuo po jo smakru.

— Man atrodo... — prabilo jis, bet Suzana kažką nugirdo už nugaros ir atsigrįžo, ūmai pajusdama, kad jiedu apsikvailino, ir jau pernelyg vėlu ką nors pakeisti. Tai buvo Streikeris. Jis šypsojosi.

Markas atsisuko ir pastebėjęs Streikerį mėgino pranerti jam už nugaros. Streikerio kumštis įsirėžė į vaiko smakrą, ir berniukas daugiau nieko neprisiminė.

3

Markas atsigaivaliojo, kai jį nešė laiptais aukštyn, bet šie laiptai vedė ne į rūsį. Nesijautė, kad iš visų pusių tave suptų mūras, ir dvokė ne taip stipriai. Markas vos ne vos įstengė pakelti vokus, nors galva kaip ir anksčiau glebiai karojo ant kaklo. Artėjo laiptų aikštelė... antrasis aukštas. Markas tai įžiūrėjo pakankamai aiškiai. Saulė dar nebuvo nusileidusi. Vadinasi, liko viltis išlikti gyvam.

Jie pasiekė aikštelę, ir staiga berniuką laikiusios rankos išnyko. Jis sunkiai dunktelėjo ant grindų, susitrenkdamas galvą.

— Ar tau nešovė į galvą, kad aš suprantu, kai mane vedžioja už nosies, jaunuoli? — paklausė Streikeris. Žvelgiant nuo grindų, jis atrodė dešimties pėdų aukščio. Plika galva blizgėjo tirštėjančiose sutemose ir atrodė nerūpestingai elegantiška. Markas su augančiu siaubu suprato, kad pečius veržia virvė.

Jis čiuptelėjo kišenę, kurioje anksčiau gulėjo raketinis pistoletas.

Streikeris užvertęs galvą nusikvatojo.

— Turėjau drąsos pistoletą iš tavęs atimti, jaunuoli. Berniukų nevalia prileisti prie ginklų, su kuriais jie nemoka elgtis... Ir lygiai taip pat nevalia vedžioti merginų į namus, kur jūsų nekvietė.

— Ką jūs padarėte su Suzana Norton?

Streikeris nusišypsojo.

— Pristačiau ją ten, kur pati troško atsidurti, mano berniuk. Į rūsį. vėliau, kai nusileis saulė, ji susitiks su tuo, dėl kurio čia atėjo. Tu ir patsai su juo susipažinsi — galbūt šiandien vakare, vėliau, arba rytojaus naktį. Žinoma, jis gali atiduoti tave merginai... bet, man regis, norės užsiimti tavimi pats. Merginai rasis savi draugai, tarp kurių, berods, esama ir tokių kaip tu — mėgėjų lįsti ne į savo reikalus.

Markas švystelėjo priekin abi kojas, taikydamas Streikeriui į tarpukojį, bet tasai baleto šokėjo judesiu pasitraukė į šalį ir tuo pat metu pats spyrė Markui, pataikydamas tiksliai į kepenis.

Prikandęs lūpą, Markas susirietė ant grindų.

Streikeris šaipėsi:

— Na, jaunuoli, kojytėmis.

— Aš... aš negaliu.