Stephen King - Zalės Valda

Nepaisant viso šito, Markas prisiartino prie rūsio durų, iš tikrųjų nusileido per tris pakopas, ir tik paskui jį apgaubė baimė, apipainiojusi berniuką mažne fiziniais pančiais ir neleidžianti toliau žengti nė vieno žingsnio. Markas verkė, kūną purtė smarkus, sakytum, maliarijos priepuolio drebulys.

— Suzana! — veriančiai suklykė. — Bėgam!

— M-Markai? — Suzanos balsas skambėjo silpnai, mieguistai. — Aš nieko nematau. Taip tamsu...

Netikėtai kažkas driokstelėjo, tartum skardus šautuvo šūvis, paskui pasigirdo žemas beširdiškas kvatojimas.

Suzana suinkštė... Inkštimas virto dejone, o paskui viskas nutilo.

Marko kojos veržėsi lėkti šalin, bet jis vis dėlto delsė.

O iš apačios atsklido bičiuliškas, stebinančiai panašus į jo tėvo, balsas:

— Mano berniuk, nusileisk. Aš didžiuojuosi tavimi.

Balso valdingumas buvo toks didelis, kad vaikas pajuto atslūgstančią baimę ir tarsi švinu prisipildančias kojas. Ir iš tiesų jis jau būtų pradėjęs ieškoti koja kitos pakopos, bet susigriebė ir suėmė save į rankas. Dėl to išnaudojo paskutinius savitvardos likučius.

— Nusileisk, — šįsyk balsas nuskambėjo arčiau. Už bičiuliškos tėviškos intonacijos skambėjo glotnus plieninis įsakymas.

Markas riktelėjo apačion:

— Aš žinau, kaip tave vadinti! Barlou!

Ir puolė galvotrūkčiais šalin.

Tuo laiku, kai pasiekė pirmojo aukšto holą, sugrįžo baimė, ir jei laukujės durys nebūtų atrakintos, Markas būtų pralaužęs jas kiaurai, palikdamas savo kūno kontūrus atkartojančią skylę kaip animaciniame filme. Jis nuskuodė įvažiuojamuoju keliuku (beveik kaip prieš daug metų raitė kulnus iš čia mažasis Bendžaminas Mirsas), o paskui pasileido tiesiog Brukso kelio viduriu. Ir vis dėlto vampyrų karalius galėjo imti vytis netgi dabar, argi ne taip?

Staigiai pasukęs iš kelio, berniukas kaip pakliuvo nėrė į mišką, taškydamas vandenį perbrido Tegart Strymo upeliūkštį, įpuolė į stambių varnalėšų sąžalyną kitame jo krante ir pagaliau atsidūrė vidiniame savo namo kieme.

Įeidamas pro virtuvės duris, jis dirstelėjo pro svetainės arką, kur motina, pasidėjusi ant kelių atverstą telefonų knygą, kalbėjo pakėlusi ragelį. Jos veide buvo stambiomis raidėmis įrašytas nerimas. Motina pakėlė akis, išvydo Marką, ir nerimą nusinešė aiškiai pastebimo palengvėjimo banga.

-... grįžo...

Nelaukdama atsakymo, ji nuleido ragelį ant svirtelių ir priėjo prie sūnaus. Susikrimtęs daug labiau, negu Džunė galėjo patikėti, Markas suprato, motina verkė.

— Ach, Markai... Kur gi tu buvai?

— Grįžo? — iš kabineto šūktelėjo tėvas. Veidas, kurio Markas nematė, darėsi vis niūresnis ir pranašavo audrą.

— Kur tu buvai? — Džunė nustvėrė sūnų už pečių ir papurtė.

— Vaikščiojau, — neišraiškingai atsakė jis. — Bėgau namo ir pargriuvau.

Daugiau nebuvo ką pasakyti. Iš esmės vaikystę charakterizuoja ne mokėjimas lengvai peržengti ribą, skiriančią svajones nuo realybės, o susvetimėjimas — tiktai jis. Nėra žodžių, kuriais galima būtų aprašyti tamsius vaikystės vingius ir pliūpsnius. Protingas vaikas tai supranta ir paklūsta neišvengiamoms pasekmėms. Vaikas, svarstantis, kiek jam kainuos vienas ar kitas dalykas, jau nebe vaikas.

Markas pridūrė:

— Pamiršau apie laiką. Tai...

Ir tuomet jį griebė tėvas.

5

Pirmadienis. Priešaušrio sutemos.

Kažkas braižėsi į langą.

Markas pabudo akimirksniu, be pereinamo snūduriavimo periodo ar mėginimo susiorientuoti. Sapnas ir tikrovė savo beprotybe jau pradėjo dvejintis. Už lango tamsoje baltavo Suzanos veidas.

— Markai... Įsileisk mane.

Berniukas išlipo iš lovos. Grindys šaldė basas kojas. Markas drebėjo.

— Pasitrauk, — neraiškiai pratarė jis. Matėsi, kad Suzana dėvėjo ta pačia bliuzele ir kelnėmis. „Įdomu, ar jos gimdytojai nerimauja? — pamanė jis. — Ar skambino į policiją?“

— Tai ne taip jau blogai, Markai, — tikino Suzana. Tamsiose akyse nebuvo jokios išraiškos. Ji nusišypsojo, ir blyškiose dantenose blykstelėjo aštrus dantų reljefas. — Tai nuostabiai malonu! Įleisk mane, ir aš įrodysiu. Pabučiuosiu tave, Markai. Aš išbučiuosiu tave nuo kojų iki galvos — taip, kaip niekuomet nebučiavo motina.

— Pasitrauk, — pakartojo jis.

— Anksčiau ar vėliau vienas iš mūsiškių vis tiek tave pasieks, — tarė Suzana. — Dabar mūsų gerokai padaugėjo. Jau geriau tebūnu aš, Markai. Aš... aš noriu valgyti, — ji pamėgino nusišypsoti, bet šypsena pavirto nuodinga grimasa, kuri persmelkė Marką iki kaulų smegenų.

Jis pakėlė savo kryžių ir prispaudė prie lango stiklo.

Suzana sušnypštė kaip nuplikyta, paleido lango rėmą ir akimirkai pakibo ore, kūnas darėsi miglotas ir neaiškus. Paskui visai pranyko. Bet Markas spėjo pastebėti (arba pamanyti, kad mato) jos nuliūdusį ir nelaimingą veidą.

Naktis nugrimzdo į tylą ir ramybę.

Dabar mūsų gerokai daugiau.

Markas pamanė apie tėvus, kurie miegojo apačioje ir patys to nenorėdami rizikavo, — ir jį apėmė baimė. Yra tokių, kurie žino, pasakė Suzana, vos jiedu susipažino. Žino — arba įtaria.

Kas gi?

Suprantama, kad rašytojas. Tasai, su kuriuo ji susitikinėdavo. Jį vadina Mirsu. Gyvena Evos pansione. Rašytojai daug ką žino. Aišku, kad jis, kas gi dar! Vadinasi, Markas privalo pasiekti Mirsą anksčiau už Suzaną...

Nepriėjęs iki lovos, berniukas sustojo.

Jeigu Suzana jau ten nepabuvojo.

Tryliktas skyrius

TĖVAS KALAHENAS

1

Tą patį sekmadienio vakarą į ligoninės palatą pas Metą Berką neryžtingai užėjo tėvas Kalahenas. Jeigu tikėtume Meto laikrodžiu, buvo be penkiolikos minučių septynios. Staliukas prie lovos ir net antklodė skendo knygose, tarp kurių pasitaikė pridulkėjusių nuo laiko. Paskambinęs Loretai Starčer įjos viengungišką butą, Metas savo pasiekė: ji ne tik atidarė biblioteką poilsio dieną, bet ir pati asmeniškai pristatė knygas. Pasirodžiusi trijų knygomis apkrautų sanitarų procesijos priešakyje, Loreta Starčer lyg ir supykusi netruko pasišalinti, kadangi į klausimus dėl keisto knygų parinkimo Metas atsakinėti nesiteikė.

Tėvas Kalahenas smalsiai apžiūrinėjo mokyklos mokytoją. Šis atrodė išsekęs, tačiau beveik visi parapijiečiai, kuriuos tėvui Kalahenui teko lankyti panašiomis aplinkybėmis, atrodė daug labiau išsekę ir sukrėsti. Kalahenas buvo pastebėjęs: žmogus, sužinojęs, kad jam vėžys, insultas, širdies priepuolis arba išklero koks nors svarbus organas, visų pirma dažniausiai patiria jausmą, kad jį išdavė. Suvokęs, kad toks artimas (ar iki šio laiko bent jau visiškai suprantamas) draugas — savas kūnas — gali pasidaryti tokiu ištižėliu ir mesti darbą, pacientas didžiai nustemba. Įkandin seka mintis: draugas, kuris taip žiauriai tave apvylė, nevertas draugystės. Iš čia išvada — nesvarbu, ar verta turėti tokį draugą, ar ne. Neįmanoma atsisakyti bendravimo su savo kūnu-išdaviku, neįmanoma jį apskųsti arba apsimesti, neva tavęs nėra namuose, jeigu jis paskambintų. Paskutinioji tokioje apmąstymų grandinėje būdavo pasibaisėtina gulinčiojo ligoninės lovoje mintis: ko gero, žmogaus kūnas jam apskritai nėra draugas, o priešas, pasišventęs nesutaikomam aukščiausios jėgos naikinimui, kuri nuo to laiko, kai ją ištiko svarstymų liga, naudojosi juo, visokiais būdais užgauliodama.

Kartą, išgyvendamas malonų alkoholio sukeltą pakilumą, Kalahenas sėdo rašyti apie tai monografiją „Katalikų žurnalui“. Jis netgi pailiustravo ją žiauriu per visą redaktoriaus skilties dydį piešinėliu: pačioje aukščiausioje dangoraižio terasoje balansavo smegenys. Pastatą (užrašas: „žmogaus kūnas“) rijo ugnies liežuviai (užrašas: „vėžys“ — nors įmanomų variantų buvo visas tuzinas). Piešinėlis buvo pavadintas „Per aukštai — nenušoksi“. Kitą dieną išgyvendamas padidinto blaivumo priepuolį, tėvas Kalahenas suplėšė perspektyvią monografiją į skutelius, o piešinėlį sudegino — nei knygai, nei piešinėliui katalikiškose doktrinose vietos nebuvo... nebent pridėtum malūnsparnį su užrašu „Kristus“ ir po juo kabančiomis virvinėmis kopėčiomis.