Stephen King - Zalės Valda

Markas žvelgė į sieną.

Pagaliau jo riešai pradėjo brėžti pusračius, artindamiesi vienas prie kito. Tolimajame kiekvieno lanko taške didžiųjų pirštų apačios susiliesdavo. Visi kiti apatinėje dilbio dalyje esantys raumenys nejudėjo. Markas neskubėjo. Jis spoksojo į sieną.

Iš odos porų ėmė sunktis prakaitas, ir riešai pradėjo judėti laisviau, vietoje pusračių brėždami po tris ketvirtadalius apskritimo. Dabar tolimuosiuose taškuose lietėsi plaštakų kraštai. Jas varžančios kilpos šiek tiek atsileido.

Berniukas sustojo.

Po sekundę trukusios pauzės jis ėmėsi traukti rankas iš kilpos, prispaudęs didžiuosius pirštus prie delnų, o likusius sudėjęs į žiupsnį. Veidas neturėjo jokios išraiškos, — tarytum gipsinio manekeno iš universalinės.

Praėjo penkios minutės. Dabar rankos prakaitavo nesulaikomai. Ypatingas susitelkimas iki tam tikro laipsnio leido Markui valdyti simpatinę nervų sistemą (dar vienas jogų ir fakyrų triukas), ir pats to nežinodamas berniukas įgavo sugebėjimą kontroliuoti nevalingas kūno funkcijas. Prakaito iš porų sunkėsi daugiau, nei galėjo išspausti atsargūs judesiai. Rankų plaštakos pasidarė slidžios. Nuo krintančių prakaito lašų šviesios grindų dulkės patamsėjo.

Markas, paleidęs į darbą bicepsus ir nugaros raumenis, ėmė judinti rankas kaip stūmoklius: aukštyn-žemyn. Kaklakilpė šiek tiek užsiveržė, užtat berniukas pajuto, kad viena iš riešus veržusių kilpų nuslinko žemyn, ant dešiniojo delno. Dabar ji laikėsi tik ant nykščio galiuko. Berniuką persmelkė jaudulys, ir jis bematant apmirė, lūkuriuodamas, kad susijaudinimas visiškai pranyktų. Nusiraminęs vėl ėmėsi darbo. Aukštyn — žemyn. Aukštyn — žemyn. Kiekvienąsyk laimėdavo aštuntadalį colio. Ir staiga išsilaisvino dešinioji ranka. Markas buvo sukrėstas.

Nekeisdamas rankos padėties, ėmė ją lankstyti. Įsitikinęs, kad jau pramankštino, užkišo pirštus už kitą ranką veržiančios kilpos ir truktelėjo. Kairioji plaštaka išniro laisvėn.

Ištraukęs rankas iš už nugaros, Markas pasirėmė į grindis ir sekundei užsimerkė. Dabar buvo svarbiausia negalvoti apie savo sėkmę ir judėti pirmyn labai neskubant.

Pasiremdamas kairiąja ranka, dešiniąja apčiupinėjo iškilimus ir įlinkius mazgo, patikimai laikančio kaklakilpę. Iškart paaiškėjo: norint išsilaisvinti, jam teks mažne pasismaugti ir dar padidinti spaudimą į genitalijas, kurios ir šiaipjau pulsavo pratisu skausmu.

Giliai įkvėpęs, Markas pradėjo krapštyti mazgą. Virvė užsiveržinėjo vis standžiau, spausdama kaklą ir tarpukojį, aštrūs šiurkščių kanapių plaukeliai smigo į gerklę kaip mažytės tatuiravimo adatėlės. Jam atrodė, kad mazgas nepasiduoda be galo ilgai. Nuo pasiutusio stambių juodų gėlių, kurios be garso išsprogo prieš akis, spaudimo ėmė blogiau matyti. Bet Markas vis tiek stengėsi neskubėti. Jis tolygiai klibino mazgą ir pagaliau pajuto naują jo atsipalaidavimą. Akimirksnį spaudimas į tarpukojį nepakeliamai padidėjo, o paskui berniukas konvulsiškai suspurdėjo, permetė kilpą per galvą, ir skausmas atslūgo.

Markas atsisėdo atlošęs galvą, nelygiai alsuodamas, abiem delnais liūliuodamas nukentėjusias genitalijas. Aštrus skausmas išsilygino, vėrė kiaurai ir dusino. Vos tik jis šiek tiek atslūgo, Markas pažvelgė į langinėmis uždengtą langą. Pro aplūžusias lentas prasimušanti saulės šviesa išbluko iki ochros — saulė netrukus turėjo nusileisti. O durys buvo užrakintos.

Pertraukęs išlaisvintą kilpą per siją, berniukas ėmėsi kojas veržiančių mazgų. Jie buvo tokie tvirti, kad varė į pasiutimą, o susikaupimas pamažu pasidavė augančiam nerimui.

Išlaisvinęs šlaunis, kelius ir (po kovos, kuri pasirodė begalinė) kulkšnis, Markas netvirtai atsistojo ant kojų tarp romiai susirangiusios virvės ir susverdėjo. Paskui pradėjo trinti šlaunis.

Iš apačios pasigirdo žingsniai.

Pūsdamas šnerves, panikuodamas dirstelėjo į viršų. Nuklibinkščiavo iki lango ir pamėgino pakelti rėmą. Pasirodė, kad jis prikaltas. Medinės palangės viduryje kaip stapeliai kyšojo įkypios aprūdijusios vinys po dešimt centų už vienetą.

Kažkas kilo laiptais.

Nusišluostęs ranka lūpas, Markas baugščiomis akimis ėmė naršyti kambarį. Du ryšuliai žurnalų. Mažytė skardinė lentelė su 1890 metų vasaros pikniko vaizdu. Metalinis lovos karkasas.

Netekęs vilties, berniukas prisiartino prie jo ir kilstelėjo vieną pusę aukštyn. Ir tuomet kažkokie tolimi dievai, ko gero, pastebėję, kokią sėkmę vaikas atnešė pats sau, padarė ir savąjį kuklų labdaringą įnašą.

Kai žingsniai leidosi koridoriumi durų linkui, Markas baigė išsukti plieninę lovos koją, truktelėjo ir atskyrė ją nuo rėmo.

4

Užsimojęs lovos koja, Markas stovėjo už atsidarančių durų kaip medinis indėnas su tomahauku.

— Jaunuoli, aš atėjau, kad...

Streikeris pastebėjo tuščias virvių kilpas ir nė neperžengęs slenksčio, nustebintas iki sielos gelmių, gerai sekundei priaugo prie grindų.

Visas veiksmas Markui sulėtėjo kaip futbolo manevro pakartojimas per televiziją. Jam pasirodė, kad jis taikėsi į pro durų kraštelį besimatantį apvalios plikės ketvirtadalį ne kelias sekundes, o keletą minučių.

Kojelė, kuria berniukas smogė abiem rankom (ne taip stipriai, negu būtų galėjęs, kadangi dalį jėgų paaukojo kitam tikslui), pataikė Streikeriui aukščiau smilkinio kaip tik tuo momentu, kai jis pradėjo suktis, norėdamas pažvelgti už durų. Išsprogusios akys prisimerkė nuo skausmo. Iš žaizdos galvoje smagiai pliūptelėjo kraujas. Streikeris susverdėjo ir atatupstas įžengė į kambarį. Veidą perkreipė klaiki grimasa. Jis ištiesė rankas, bet Markas trinktelėjo dar sykį. Šįsyk plieninis vamzdis pataikė kiek aukščiau išsigaubusios kaktos, ir vėl pasruvo kraujai.

Streikerio akys užvirto aukštyn, ir vyras suglebęs išsitiesė ant grindų.

Markas, išpūtęs siaubo ir pasišlykštėjimo kupinas akis, apėjo kūną. Lovos kojelė susitepė krauju, kuris pasirodė tamsesnis už matytą filmuose. Šis vaizdas Markui sukėlė pykinimą, bet Streikeriui berniukas liko absoliučiai abejingas.

„Aš jį užmušiau, — pamanė. Ir tuoj pat: — Gerai. Gerai.“

Streikerio ranka sugniaužė jo kulkšnį.

Markas konvulsiškai aiktelėjo ir pamėgino ištraukti koją. Ranka laikė tvirtai kaip plieniniai spąstai, o patsai Streikeris dėbsojo į jį iš apačios į viršų per kraujuojančią kaukę šaltomis šviesiomis akimis; be garso krutėjo lūpos. Markas truktelėjo smarkiau, bet bergždžiai. Tyliai dejuodamas, jis ėmė daužyti per kibią Streikerio ranką savuoju ginklu. Vieną, du, tris, keturis kartus. Girdėjosi klaikus lūžinėjančių tarsi pieštukai pirštų garsas. Ranka atsigniaužė. Ranka atsigniaužė, ir Markas išsilaisvino staigiu truktelėjimu, nuo kurio klupdamas išlėkė už durų, į koridorių.

Streikeris vėl padėjo ant grindų galvą, bet suluošinta ranka su niūriu gyvybingumu pirštais gaudė orą — taip trūkčioja letenomis šuo, sapnuojantis, jog vejasi katę.

Lovos kojelė iškrito iš Marko rankų, jo vyriškumas išseko, ir berniukas drebėdamas ėmė trauktis atatupstas. Paskui, apimtas panikos, apsisuko ir puolė laiptais žemyn, nutirpusiomis kojomis peršokdamas per dvi-tris pakopas, neatitraukdamas delno nuo šerpetoto turėklo.

Prie laukujų durų vedantis koridorius skendėjo šešėlyje — tamsus ir baisus.

Markas užėjo virtuvėn, baugščiai dairydamasis į rūsio duris. Apsupta raudonai-geltonos-purpurinės aureolės leidosi saulė. Už šešiolikos mylių nuo Marsteno namo, laidojimo biuro priimamajame Benas Mirsas sekė, kaip laikrodžio rodyklės svyruoja tarp 19:01 ir 19:02. Šito Markas nežinojo. Bet žinojo, kad artinasi vampyro valanda. Užtrukti reiškė atsidurti su juo akis į akį po jau išgyvento susidūrimo, grįžti į rūsį ir pamėginti išvaduoti Suzaną reiškė susitaikymą tapti gyvu miruoliu.