Stephen King - Zalės Valda

— Visa tai sugalvojai, Markai?

— Ne, — atsakė jis ir keliomis paprastomis frazėmis išdėstė savo istoriją.

— Ir atėjai čia vienas? — paklausė Suzana, kai jis nutilo. — Tu patikėjai ir atėjai čia vienas?

— Patikėjau? — Markas perliejo ją sumišusiu žvilgsniu. — Žinoma, kad patikėjau. Juk aš pats mačiau, argi ne taip?

Į tai nebuvo ką atsakyti, ir Suzana netikėtai pasigėdijo, kad išsyk suabejojo (bet ne, suabejojo — pernelyg švelniai pasakyta) Meto pasakojimu ir tuo, jog Benas sąlygiškai jį pripažino esant tikru.

— O kaip tu čia atsidūrei?

Ji sumikčiojo ir atsakė:

— Mieste kai kas įtaria, kad šiame name gyvena žmogus, kurio dar niekas nėra regėjęs. Kad jis gali būti... e... — jos liežuvis vis dar neapsivertė ištarti šį žodį, bet Markas linktelėjo: aišku. Netgi taip trumpai pakalbėjus, vaikinukas padarė nepaprastą įspūdį. Praleisdama viską, ką dar būtų galėjusi pridurti, Suzana paprasčiausiai tarė: — Todėl atėjau pasižiūrėti ir išsiaiškinti.

Markas linktelėjo kuolelio pusėn.

— O šitą atsinešei, kad galėtum jį užmušti?

— Nežinau, ar galėsiu.

— Aš galėsiu, — šaltakraujiškai tarė jis. — Po to, ką mačiau praėjusią naktį — galėsiu. Denis kabojo už mano lango kaip milžiniška musė. O jo dantys...

— berniukas ryžtingai papurtė galvą, nugindamas košmarą, kaip dalykiškas žmogus veja šalin bankrutavusį klientą.

— Tavo tėvai žino, kad esi čia? — paklausė Suzana, puikiai suprasdama, jog šito jie neturėtų žinoti.

— Ne, — atsainiai pareiškė berniukas. — Sekmadieniais jie traukia į gamtą. Rytais eina klausytis paukščių, o dienomis irgi pramogauja. Kartais keliauju su jais, kartais — ne. Šiandien išsiruošė pasivažinėti vandenyno pakrante.

— Tu tikras vyras, — nustebo Suzana.

— Ne, — tarstelėjo Markas. Pagyrimas jo nė kiek nesutrikdė. — Bet juo atsikratysiu.

Jis pažvelgė į namą.

— Tu įsitikinęs...

— O kaipgi. Ir tu taip pat. Argi nejauti , koks tai šlamštas? Argi šis namas nebaugina tavęs vien tik savo išvaizda?

— Taip, — pasidavė mergina, galutinai prisipažindama. Berniuko logika buvo griežtesnė nei Beno Mirso — su ja nepasiginčysi. — Kaip veiksime? — paklausė, iškart atiduodama lyderio vaidmenį Markui.

— Paprasčiausiai pakilsime prie namo ir į jį įlįsime, — tarė jis. — Surasime jį, suvarysim į širdį baslį — mano baslį — ir vėl išeisime. Jis tikriausiai rūsyje. Tu pasiėmei prožektorių?

— Ne.

— Velnias, ir aš nepasiėmiau, — berniukas be jokio reikalo pakedeno lapus sportiniu bateliu apauta koja. — Kryžiaus, ko gero, irgi neatsinešei?

— Ot ir atsinešiau, — atkirto Suzana. Ji ištraukė iš užančio ir parodė Markui grandinėlę. Jis linktelėjo, paskui pademonstravo savąjį, po marškiniais.

— Tikiuosi, sugebėsiu grįžti namo anksčiau už senolius, — Risčiai pasakė jis. — Jį nukniaukiau iš mamos papuošalų skrynelės. Jeigu ji tai pastebės, pekla atsivers. — Berniukas apsižvalgė. Kol jie šnekučiavosi, ištįso šešėliai. Abu jautė norą atidėlioti, atidėlioti...

— Kai jį rasime, nežiūrėk į akis, — paliepė Markas. — Kol nesutems, jis negali išlįsti iš karsto, bet žvilgsniu prisivilioti vis tiek įstengia. Ar moki mintinai ką nors bažnytinio?

Jiedu patraukė per krūmus, skiriančius mišką nuo nenupjautos Marsteno namo vejos.

— Na, „Tėve mūsų“...

— Puiku. Šitai ir aš moku. Kalbėsime choru, kol aš grūsiu baslį.

Jis pastebėjo kupiną pasidygėjimo, glembantį merginos veidą, suėmė jos ranką ir suspaudė. Marko šaltakraujiškumas kėlė sumišimą.

— Paklausyk, mes privalome. Kad aš prasmegčiau, praėjusią naktį jis sudorojo pusę miestelio. Jeigu lauksime ilgiau, visas miestelis pražus. Dabar reikalai pajudės.

— Praėjusią naktį?

— Aš susapnavau, — kaip ir anksčiau ramiai tarė Markas, tik patamsėjo jo akys. — Aš sapnavau, kad jie prieidavo prie namų arba skambindavo telefonu, maldaudavo juos įsileisti. Kai kurie suprasdavo — kažin kur sielos gelmėse — bet vis tiek juos įsileisdavo. Juk tai lengviau, negu manyti, kad tokie dalykėliai gali dėtis iš tikrųjų.

— Tai tik sapnas, — neramiai atsiliepė Suzana.

— Kertam, kad šiandien krūva žmonių guli lovose, užsitraukę užuolaidas ir užsidarę langines, ir spėlioja — gal jiems gripas, o gal persišaldė. Visame kūne jaučia silpnumą, o galvoje viskas painiojasi. Be to, jiems nesinori valgyti; vos pagalvojus apie valgį, ima pykinti.

— Iš kur visa tai žinai?

— Skaitau žurnalus apie monstrus, — atsakė vaikas, — ir, kai pasiseka, nueinu į kiną. Paprastai mamai tenka sakyti, kad einu žiūrėti Disnėjaus multikus. Tiesa, viskuo tikėti negalima. Kartais prisigalvoja įvairaus šlamšto, kad išeitų kuo kruvinesnė istorija.

Jiedu jau buvo namo pašonėje. Suzana samprotavo: „Tik pamanykite, kokia susidarė įtikėjusių komanda! Senas mokytojas, pusiau kuoktelėjęs nuo knygų. Rašytojas, kuriam vaikiški košmarai tapo įkyria idėja. Berniukas, kuris iš filmų ir pigių siaubo knygelių pernelyg uoliai išstudijavo vampyrizmo kursą. O aš? Ar aš iš tiesų tuo tikiu? Nejaugi paranoja užkrečiama?“

Ji tikėjo.

Kaip sakė Markas, šalia namo noras juokauti pradingdavo. Visą mintijimo procesą ir patį pokalbį užtemdė gilesnis, veriančiai virpantis balsas: „pavojus! pavojus! “ — tik ne žodžiais. Suzanos širdis ėmė daužytis, padažnėjo kvėpavimas, bet dėl kraujagysles siaurinančio adrenalino poveikio, kuris streso metu sulaiko kraują giliuose kūno šuliniuose, oda atšalo. Aklinai užsivėrė ir apsunko inkstai. Akys tarytum įgavo nepaprastą regą, sugaudamos kiekvieną šoninės namo sienos skiedrelę, kiekvieną dažų žvynelį. Bet visų šių mechanizmų paleidimo priežastis buvo ne išoriniai stimulai: čia nebuvo nei ginkluotų žmonių, nei didelių urzgiančių šunų, nei svilėsių kvapo. Po ilgo snūdo pabudo baugulys, paslėptas daug giliau nei penki Suzanos pojūčiai. Ir atsiginti nuo jo buvo neįmanoma.

Ji pažvelgė pro plyšį tarp pirmojo aukšto langinių.

— Dievulėliau, bet juk čia niekas nedaryta, — tarė ji mažne piktai. — Tikras šiukšlynas.

— Leisk pažiūrėti. Pakelk mane.

Suzana sunėrė pirštus, kad pro sulaužytas lentas Markas galėtų žvilgtelėti į apgriuvusią Marsteno namo svetainę. Berniukas pamatė apleistą svetaines patalpą su storu dulkių sluoksniu ant grindų (daugelyje vietų pripėduotą), atplyšusių apmušalų draiskalais, du ar tris sudedamus krėslus, suraižytą stalą. Kampuose nuo lubų karojo voratinklių girliandos. Nespėjo Suzana paprieštarauti, kai Markas buku mieto galu kelis sykius trinktelėjo per langines prilaikantį kabliuką su kilpa. Abi surūdijusios užrakto dalys nukrito žemėn, o langinės girgždėdamos prasiskyrė per pora colių.

— Ei! — mėgino protestuoti mergina. — Nereikia...

— O ką tu siūlai? Paskambinti į duris?

Jis atitraukė dešiniąją langinę ir išmušė vieną iš dulkėtų banguotų stiklų. Tasai skambėdamas įkrito vidun. Suzaną apėmė stiprus karštas išgąstis, burnoje atsirado vario prieskonis.

— Dar galima pasprukti, — pasakė ji lyg ir sau pačiai.

Markas pažvelgė į ją iš viršaus. Berniuko akyse nebuvo paniekos, tik sąžiningumas ir tokia pat stipri baimė, kokią jautė ji pati.

— Jeigu nori, gali eiti, — tarė berniukas.

— Ne, tiek to, — ji pamėgino nuryti gerklėje stovintį gumulą, bet veltui. — Nagi, greičiau. Tu daraisi sunkus.