Stephen King - Tylos zona

— Kaip gerai, kad jūs šitai jaučiate... — pradėjo Džonis ir išsigando, kad pats nepravirktų. Per pastaruosius šešis aštuonis mėnesius jis visai išsiderino.

— Jūs tiek daug davėte Čakui. Aš turiu galvoje ne mokymą skaityti. Visais atžvilgiais.

— Aš pamilau Čaką.

— Taip, — tyliai tarė ji. — Aš žinau.

Sugrįžo Rodžeris su kribidžo lenta ir tranzistoriumi, per kurį buvo transliuojama klasikinės muzikos programa nuo Vašingtono kalno.

— Mažytis priešnuodis Eltonui Džonui, „Aerosmitui”, „Foghetui” ir taip toliau, — tarė jis. — Na ką, Džoni, po dolerį už partiją?

— Neprieštarauju.

Rodžeris atsisėdo, trindamas rankas.

— Oi, paleisiu jus namo be cento, — tarė jis.

5

Jie lošė kribidžą, laikas slinko. Po kiekvienos partijos jie paeiliui nusileisdavo žemyn pažiūrėti, ar niekas nešoka ant biliardo stalo ir ar kuri porelė neieško tamsaus kampo.

— Kovosiu iš paskutiniųjų, kad per šį vakarėlį niekas nepastotų, — pareiškė Rodžeris.

Sėli išėjo į svetainę su knyga. Kiekvienos valandos pradžioje muzikinę programą nutraukdavo žinių laida ir Džonio dėmesys kortoms kiek susilpnėdavo. Tačiau nė žodžio apie „Keti” restoraną Somersvorte, — aštuntą, devintą, dešimtą.

Po dešimtos valandos žinių Rodžeris paklausė:

— Gal kiek pakoreguosit savo pranašystes, Džoni?

— Ne.

Oro prognozė žadėjo, kad po pusiaunakčio debesuotumas sumažės.

Nuo ritmingų „Kei Si” ir „Sanšain Bend” bosinės gitaros akordų net grindys jiems po kojų ėmė gausti.

— Publika įsilinksmino, — pastebėjo Džonis.

— Ten velniava, — nusijuokė Rodžeris. — Publika nukaušo. Spaideris Parmelo tįso kampe kaip pėdas, o ant jo uždėtas padėklas su alumi. Įsivaizduoju, kaip jiems rytoj traškės galvos. Prisimenu savo klasės išleistuves...

— Perduodame ekstra pranešimą, — paskelbė per radiją.

Džonis, kuris tuo momentu maišė kortas, pabėrė jas ant grindų.

— Nekreipkit dėmesio, turbūt kokios detalės dėl to vaiko pagrobimo Floridoje.

— Nemanau, — tarė Džonis.

— Mums ką tik pranešė, — pasigirdo diktoriaus balsas, — kad baisiausias gaisras Niuhampšyro valstijos istorijoje jau prarijo daugiau kaip septyniasdešimt penkias jaunas gyvybes Somersvorto miestelyje, pačiame valstijos pakraštyje. Gaisras kilę „Keti” restorane per abiturientų banketą. Somersvorto gaisrininkų šefas Miltonas Houvis pasakė reporteriams, kad nėra pagrindo įtarti padegimą. Gaisras greičiausiai kilo, trenkus žaibui.

Rodžeris Čatsvortas išblyško kaip mirtis. Jis sustingo, tiesus kaip žvakė, ant virtuvės kėdės, įsmeigęs akis į vieną tašką kažkur virš Džonio galvos. Rankos bejėgiškai gulėjo ant stalo. Iš apačios sklido balsų ūžesys, juokas, sumišęs su Briuso Springstino dainavimu.

Į kambarį įėjo Sėli. Ji pažvelgė į vyrą, į Džonį, vėl į vyrą.

— Kas yra? Kas atsitiko?

— Patylėk, — tarė Rodžeris.

— ... vis dar siaučia, ir pasak Houvio, galutinis aukų skaičius bus žinomas tik ryte. Pranešama, jog daugiau kaip trisdešimt žmonių, smarkiai apdegusių, — daugiausia Daremo vidurinės mokyklos abiturientų, — nugabenta į aplinkines ligonines. Keturiasdešimt žmonių, taip pat daugiausia abiturientų, spėjo iššokt į kiemą pro mažus rūkomojo langelius, o kiti, matyt, susigrūdo prie išėjimo ir tragiškai...

— Nejaugi „Keti ”? — aiktelėjo Sėli. — Nejaugi ten?

— Taip, — atsakė Rodžeris šaltu kaip ledas balsu. — Taip, ten.

Pirmame aukšte ūmai įsiviešpatavo tyla. Paskui ant laiptų pasigirdo trepsėjimas. Virtuvės durys atsivėrė iki galo ir įpuolė Čakas, dairydamasis motinos.

— Mama? Kas tau? Kas atsitiko?

— Atrodo, turime dėkoti jums už sūnaus gyvybę, — tarė Rodžeris vis tuo pačiu lediniu balsu. Džonis kaip gyvas nebuvo matęs tokio išblyškusio veido. Rodžeris buvo panašus į vaiduokliškai atgijusią vaškinę figūrą.

— Jis sudegė ? — Čakas negalėjo patikėti. Už jo nugaros ant laiptų grūdosi minia, vienas per kitą kuždėjo išsigandę balsai. — Jūs norite pasakyti, kad jis sudegė?

Visi tylėjo. Staiga pasigirdo spigus, isteriškas Pati Stren balsas:

— Tai jis, jis kaltas! Jis viską padarė! Jis mintimis sukėlė gaisrą, kaip toje knygoje „Keri” [* S. Kingo romanas.]. Jis niekšas, žmogžudys, jis...

Rodžeris atsigręžė į klyksmą.

— UŽSIČIAUPK! — suriaumojo jis.

Pati pratrūko mėšlungiškai raudoti.

— Sudegė? — pakartojo Čakas. Atrodė, jis klausė pats savęs, tarytum tikrindamas, ar tikslų pavartojo žodį.

— Rodžeri? — sukuždėjo Sėli. — Rodži? Brangusis?

Kuždesys ant laiptų ir salėje plito, primindamas krintančių lapų čežėjimą. Stereo magnetofonas išsijungė. Buvo girdėti atskiros frazės:

— Ar Maikas ten buvo? O Šenonas? Tikrai? Taip, aš buvau susiruošusi eiti, kai paskambino Čakas. Mano motina buvo čia, kai tas tipas skėlė spektaklį; jinai sakė, kad pasijuto lyg gyva palaidota, todėl prašė, kad važiuočiau pas Čatsvortus. Klausyk, o Keisis buvo ten? O Rėjus? O Marina Ontelo? Dievuliau brangus, ir jinai? Ar...

Rodžeris lėtai atsistojo ir apsižvalgė.

— Aš siūlau, — tarė jis, — atrinkti pačius blaiviausius, tuos, kurie gali vairuoti automobilį, ir visiems važiuoti į ligoninę. Jiems reikės donorų.

Džonis sėdėjo kaip suakmenėjęs. Atrodė, kad niekados neįstengs pajudėti iš vietos. Už lango sugriaudė griaustinis. Ir įkandin jo iš kažkokių gelmių pasigirdo mirštančios motinos balsas:

Atlik savo pareigą, Džoni.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

1977 m. rugpjūčio 12 d.

Brangus Džoni,

Jus rasti buvo visai nesunku — kartais aš pagalvoju, kad šitoje šalyje už pinigus gali surasti ką tik panorėsi, o pinigų aš turiu. Gal tokiu atvirumu rizikuoju sukelti Jūsų nepasitikėjimą, bet Čakas, Sėli ir aš per daug dėkingi Jums, kad drįstume kalbėti netiesą. Už pinigus galima gauti beveik viską, bet nuo žaibo jais neatsipirksi. Ardydami griuvėsius , gaisrininkai surado dar dvylika vaikinų tualete, kurio langas buvo užkaltas vinimis. Ugnis ten nepriėjo, bet dūmai pasiekė, ir visi dvylika užtroško. Aš niekaip negaliu šito pamiršti , juk Čakas galėjo būti vienas iš jų. Todėl vėl „iššniukštinėjau ” Jus, kaip rašėte savo laiške. Ir dėl tos pačios priežasties negaliu palikti Jūsų ramybėje, nors to prašėte. Bent iki tol, kol pridedamas prie laiško čekis grįš , atgal su Jūsų parašu , kad pinigus gavote.

Turbūt atkreipsite dėmesį, kad čekyje įrašyta suma žymiai mažesnė už tą, kurios atsisakėte prieš mėnesį. Aš susisiekiau su Rytų Meino ligoninės buhalterija ir apmokėjau Jūsų gydymo išlaidas iš anos čekio sumos. Dabar, Džoni, galite laisvai atsikvėpti. Man nebuvo sunku tai padaryti ir aš tai padariau, jausdamas didelį pasitenkinimą.

Jūs sakote, kad negalite priimti tų pinigų. O aš tvirtinu: galite ir priimsite. Priimsite, Džoni. Aš suseksiu jus Fort Loderdeile, surasiu ir kitoje vietoje, net jeigu Jūs persikraustytumėt į Nepalą. Vadinkite mane priskretusią utėle, kuri Jums trukdo — čia Jūsų reikalas, nors, man rodos, aš daugiau panašus į Dangišką skaliką. Man nė minties nekiltų Jus persekioti, Džoni. Prisimenu, kaip tą dieną Jūs prašėte manęs neaukoti sūnaus. Aš vos nepaaukojau jo. O kur kiti ? Aštuoniasdešimt vienas žmogus žuvo, o dar trisdešimt sunkiai nukentėjo. Prisimenu Čako žodžius: „Gal ką nors sugalvosim pakeliui”, ir savo — teisuolio — pasipiktinimą, visiško kvailio pasipiktinimą: „Čakai, aš šito nedarysiu, nė neprašyk”. O juk galėjau padaryti. Štai kas man neduoda ramybės. Galėjau duoti tam mėsininkui Kerikui tris tūkstančius dolerių , jis būtų sumokėjęs padavėjams ir tam vakarui uždaręs restoraną. Vieno žuvusiojo gyvybės išgelbėjimas būtų kainavęs man trisdešimt septynis dolerius. Tad patikėkite, kai sakau, kad nė mintis nebuvo kilusi Jus persekioti; aš pats save taip užvaikiau , kad dar ne vieneriems metams pakaks. Turiu mokėti už tai, kad nenorėjau patikėti niekuo, ko negaliu apčiuopti vienu iš penkių savo pojūčių. Tiktai nepamanykit, kad aš apmoku Jūsų ligoninės sąskaitas ir siunčiu šitą čekį, kad nusipirkčiau ramią sąžinę. Pinigais neatsipirksi nuo žaibo, jie neapsaugos ir nuo naktinių košmarų. Tie pinigai vardan Čako, nors jis nežino apie juos.