Stephen King - Tylos zona

Stivenas KINGA S

TYLOS ZONA

ROMANAS

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ OSVALDAS ALEKSA

VILNIUS 1998

BBK 84.7JAV-44 Ki-108BBK 84.7JAV-44 Ki-108Stephen King THE DEAD ZONE New York, New American Library, 1979

BBK 84.7JAV-44 Ki-108

BBK 84.7JAV-44 Ki-108

ISBN 5-415-00200-6

ISBN 0-451-12792-7

© Stephen King, 1979

© Vertimas į lietuvių kalbą, „Vagos” leidykla, 1989

Anotacija

S. Kingas (g. 1947) jau dešimtį metų figūruoja labiausiai skaitomų JAV rašytojų sąrašuose. Kritikai nagrinėdami jo kūrybą nesutaria net dėl jo romanų žanro: ar tai mokslinė fantastika, ar detektyvas, siaubo romanas ar filosofinės alegorijos. „Tylos zonoje” vaizduojama aštuntojo dešimtmečio Amerikos tikrovė, susipynusi su neišaiškinamais, sudėtingais žmogaus psichologijos klausimais.

AUTORIAUS ŽODIS

Visas šitas pasakojimas išgalvotas . Pagrindiniai veikėjai — pramanyti . Kadangi veiksmas vyksta netolimos praeities istoriniame fone , skaitytojas atpažins kai kuriuos realius visuomenės veikėjus , suvaidinusius tam tikrą vaidmenį aštuntajame dešimtmetyje . Viliuosi, kad nė vieno iš tų asmenų nepavaizdavau klaidingai . Beje, Niu hampšyro valstijoje nėra trečiosios rinkiminės apygardos į kongresą, o Meino valstijoje nerasite Kasl Roko miestelio.

Ši knyga skiriama Ouvenui

Myliu tave , senasis meškin e

PROLOGAS

1

Baigdamas koledžą Džonas Smitas jau buvo visiškai pamiršęs nelaimingą atsitikimą ant ledo tą 1953 metų sausio dieną. Tiesą sakant, kažin ar būtų prisiminęs jį ir pradinėje mokykloje. O motina su tėvu išvis to nežinojo.

Vaikai čiuožinėjo ant nuvalyto Apvaliojo tvenkinio lopinėlio Dareme. Augesni berniokai žaidė ledo ritulį senomis ritmušomis, apvyniotomis lipnia juosta, sukrovę vartus iš bulvių pintinių. Mažyliai, kaip visada, painiojosi po kojų — juokingai kraipydami kulkšnis, iškvėpdami debesėlius į dvidešimties laipsnių speigą. Nuvalyto ledo pakrašty degė rūkdamos suodžiais dvi padangos; netoliese sėdėjo keli tėvai ir žiūrėjo į savo vaikus. Sniegomobilių epocha dar nė nebrėško, tad žmonės žiemą labiau buvo linkę mankštinti sąnarius gryname ore negu krapštinėtis apie motorą.

Džonis, persisvėręs pačiūžas per petį, atėjo iš namų kitoje Pounelo gatvės pusėje. Kaip šešerių metų bamblys, jis čiuožė visai neprastai. Žinia, dar ne taip mikliai, kad drįstų dėtis prie paauglių, žaidžiančių ledo ritulį, bet jau sugebėjo raityti ratus apie kitus pradinukus, o anie tik skeryčiojosi, stengdamiesi išlaikyti pusiausvyrą, arba žnekčiojo pasturgaliais ant ledo.

Lėtai čiuoždamas aikštelės pakraščiu, jis svajojo išmokti čiuožti atbulas kaip Timis Benediksas ir tuo pat metu girdėjo iš toliau paslaptingai girgždant ir pokšint po sniegu ledą, šūkaliojant vaikus, ūžiant cementovežį, važiuojantį per tiltą į „J. S. Džipsam” firmą Lisbon Folze, suaugusių pašnekesio nuotrupas. Jam buvo taip gera gyventi tą šaltą, giedrą žiemos dieną. Nei rūpesčių, nei nerimo, nei troškimų... tiktai išmokti čiuožti atbulam kaip Timis Benediksas.

Čiuoždamas pro laužą, jis pamatė, kaip du ar trys vyrai perleido per rankas butelį.

— Duokit ir man paragauti! — šūktelėjo jis Čakui Spajeriui, vilkinčiam plačia medkirčio striuke ir žaliomis flanelinėmis kelnėmis.

Čakas išsišiepė:

— Dink iš čia, mažiau! Mama tave šaukia, girdi.

Šypsodamasis šešerių metų Džonis nučiuožė tolyn. Jis pamatė šlaitu nuo kelio besileidžiantį patį Timį Benediksą. Paskui jį ėjo tėvas.

— Timi! — šūktelėjo Džonis. — Štai, žiūrėk!

Jis apsisuko ir pradėjo nerangiai irtis atbulas. Nė į galvą neatėjo, kad čiuožia link ritulininkų.

— Ei, mažiau! — riktelėjo kažkas. — Traukis iš kelio!

Džonis nieko nebegirdėjo. Jis moka! Jis čiuožia atbulas! Galų gale perprato judėjimo ritmą. Reikia išmokti valdyti kojas...

Džiūgaudamas pažvelgė žemyn — norėjo pasižiūrėti, ką išdarinėja jo kojos.

Džonis nepastebėjo, kaip pro šalį prašvilpė nuzulintas, apdaužytas dičkių ritulys aptrupėjusiais kraštais. Vienas drimba, ne itin gerai čiuožiantis, nieko nematydamas lėkė įkandin jo.

Čakas Spajeris pamatė, kad jie susidurs! Jis pašoko ir suriko:

— Džoni! Saugokis!

Džonis pakėlė galvą — ir tą akimirką nevikrus ritulininkas visu svoriu ir visu greičiu trenkėsi į mažylį Džonį Smitą.

Džonis išlėkė į orą bejėgiškai išskėtęs rankas. Po to trenkėsi galva į ledą ir nugrimzdo į tamsą.

Juoduma... juodas ledas... juoduma... juodas ledas... juoduma. Juoduma.

Paskui jam paaiškino, kad buvo netekęs sąmonės. Jis prisiminė tik tą keistą, įkyrią mintį ir kaip, atmerkęs akis, pamatė aplinkui susigrūdusius veidus — išsigandusius ritulininkus, sunerimusius suaugusius, smalsaujančius mažylius. Išsiviepusį Timį Benediksą. Džonį prilaikė Čakas Spajeris.

Juodas ledas. Juoduma.

— Na kaip? — paklausė Čakas. — Kaip jautiesi... Džoni? Jis žvėriškai trenkėsi į tave.

— Juoduma, — kimiai ištarė Džonis. — Juodas ledas. Nebešokinėk ant jo, Čakai.

Čakas, šiek tiek išsigandęs, apsidairė, paskui vėl įsmeigė akis į Džonį. Pačiupinėjo milžinišką gumbą, kylantį vaiko kaktoje.

— Atsiprašau, — išstenėjo kerėpla žaidėjas. — Aš jo net nepastebėjau. Mažiukams negalima trainiotis ten, kur dideli žaidžia ledo ritulį. Juk yra tokia taisyklė, — jis baugščiai apsidairė, ieškodamas pritarimo.

— Džoni? — pašaukė Čakas. Jam kėlė nerimą berniuko akys — patamsėjusios, stulpu stovinčios ir šaltos. — Kaip tu jautiesi?

— Neliesk jo! — tarė Džonis, pats nesuprasdamas, ką kalba, galvodamas tiktai apie ledą, juodą ledą. — Sprogimas. Rūgštis.

— Gal nuvesti jį pas daktarą? — paklausė Čakas Bilo Gendrono. — Šnekasi su dvasiomis.

— Palūkėkim, — patarė Bilis.

Jie palaukė. Džonio galvoje iš tiesų prašvito.

— Atsigavau, — sumurmėjo jis. — Kelkimės. — Timis Benediksas, kad jį kur galas, tebesivaipo. Džonis dar parodys jam, kaip reikia čiuožti. Iki kito sekmadienio jis jau raitys ratus apie Timį... ir priekin, ir atgal.

— Eime pasėdėti prie laužo, — pasiūlė Čakas. — Jis žvėriškai trenkėsi į tave.

Abiejų prilaikomas Džonis nusvirduliavo prie laužo. Besilydanti guma stipriai ir aitriai dvokė; jį truputį pykino. Skaudėjo galva. Jautė, kaip viršum kairiojo antakio dygsta keista atauga. Guzas turbūt jau atsikišo per mylią.

— Ar bent prisimeni, kas tu toks? — paklausė Bilas.

— Aišku. Aišku, prisimenu.

— Kas tavo tėtė ir mama?

— Herbertas ir Vera. Herbertas ir Vera Smitai.

Bilas ir Čakas žvilgtelėjo vienas į kitą ir gūžtelėjo pečiais.

— Atrodo, atsigavo, — tarė Čakas ir trečiąkart pakartojo: — bet jis žvėriškai trenkėsi į tave. Tiesiog šiurpu.

— Ak tie vaikiščiai, — atsiduso Bilas, meiliai palydėdamas akimis čiuožiančias savo aštuonmetes dvynukes, paskui vėl atsigręžė į Džonį. — Šitoks smūgis būtų patiesęs suaugusį.

— Tiktai ne lenką, — pasakė Čakas, ir abu nusikvatojo. „Bušmilo” butelis vėl pradėjo eiti per rankas.

Po dešimties minučių Džonis vėl grįžo ant ledo, galvos skausmas apmažėjo, kietėjantis guzas pūpsojo kaktoje tarsi lemties antspaudas. Grįždamas namo pietauti, Džonis jau ir pamiršo, kad buvo parkritęs ir netekęs sąmonės — viską nustelbė džiaugsmas, kad pramoko čiuožti atbulas.