Stephen King - Tylos zona

Ji nužingsniavo vestibiuliu link laiptų, pro skelbimų lentą. Paprastai čia būdavo prismaigstyta lapelių, reklamuojančių motociklus, stereosistemų komponentus; savo paslaugas siūlydavo mašininkės, skelbdavosi žmonės, norintys, kad kas nuvežtų į Kanzasą ar Kaliforniją, žmonės, ketinantys važiuoti į Floridą ir ieškantys bendrakeleivių pakaitomis vairuoti ir susimesti benzinui. Bet šįvakar kone visą lentą buvo užėmęs didžiulis plakatas — sugniaužtas kumštis rūsčiame raudoname it liepsna fone. Plakate buvo parašytas tik vienas žodis: STREIKAS! Ėjo į pabaigą 1970 metų spalis.

Džonio butas buvo trečiame aukšte langais į gatvę. „Mano penthausas” [* Prabangi vila, pastatyta ant plokščio dangoraižio stogo. (Išnašose — vertėjo pastabos.)], — sakydavo jis. Ten jis galėdavo stovėti su smokingu kaip Ramonas Navaras [* Populiarus trečio dešimtmečio kino aktorius], prisipylęs pilvotą taurę pigaus vyno, ir žiūrėti į apačioje pulsuojančią didžiulę Klivz Milzo širdį: plūstančias po kino seanso minias, siuvančius taksi, mirgančias neono reklamas. Prieš akis atsiveriančiame mieste klostosi beveik septyni tūkstančiai žmonių istorijų. Jiedu — viena iš jų.

1717Faktiškai Klivz Milzas — tai centrinė gatvė su šviesoforu sankryžoje (po šeštos valandos vakaro jis pavirsdavo į blykčiojantį žibintą), pora dešimčių parduotuvių ir nedidelis mokasinų fabrikėlis. Kaip ir dauguma miestelių aplinkui Oroną, kuriame buvo Meino universitetas, Klivz Milzas vertėsi iš studentų, aprūpindamas juos alumi, vynu, benzinu, rokenrolo muzika, maisto pusfabrikačiais, narkotikais, bakalėjos prekėmis, butais, filmais. Kino teatras vadinosi „Paunksnė”. Per mokslo metus jame rodydavo filmus apie meną ir nostalgiškus penkto dešimtmečio šlagerius, o vasarą be perstogės sukdavo spageti-vesternus su Klintu Istvudu.

17

17

Džonis ir Sara prieš metus baigė universitetą ir abu mokytojavo Klivz Milzo vidurinėje mokykloje, vienoje iš nedaugelio neprisijungusių prie apygardos švietimo sistemos. Universiteto profesūra ir administracija, kaip, beje, ir studentai, pamėgo gyventi Klivze, tad miestas turėjo pavydėtiną pajamų šaltinį. Jis turėjo ir gražią vidurinę mokyklą su moderniu centriniu pastatu. Miestiečiai galėjo giežti ant universiteto publikos dėl pasipūtėliškų jos kalbų ir antikarinių maršų, jau nekalbant apie jos kišimąsi į miesto reikalus, bet jie anaiptol nebuvo nusistatę prieš pinigus, kuriuos gaudavo kasmet už elegantiškas profesorių vilas bei daugiabučius namus rajone, vienų studentų pramintame Mulkių kolonija, kitų — Apkiautėlių alėja.

Sara pabeldė į duris, ir Džonis atsiliepė keistai prislopintu balsu:

— Neužrakinta, Sara!

Kiek susiraukusi, ji pastūmė duris. Džonio butas skendėjo tamsoje, tik buvo matyti gatvėje mirkčiojanti geltona šviesoforo akis. Baldai pūpsojo kaip kokie tamsūs kauburiai.

— Džoni?..

Pamaniusi, jog perdegė saugikliai, Sara atsargiai įžengė į vidų. Ūmai tamsoje išvydo veidą, siaubingą veidą iš košmariško sapno. Jis švytėjo vaiduokliška, žalzgana it puvėsiai šviesa. Viena akis, plačiai atmerkta, žvelgė į ją kažkaip užguitai. Kita nuožmiai šnairavo pro siaurą plyšelį. Kairioji veido pusė, ta, su atmerkta akimi, atrodė normali. Užtat dešinioji pusė — kaip pabaisos: nežmogiškai perkreipta, storiausios lūpos išvieptos, aplūžinėję dantys iššiepti ir taip pat švytėjo.

Sara kimiai klyktelėjo ir atšlijo atgal. Staiga užsidegė šviesa ir iš tamsios nežinios ji vėl atsidūrė Džonio bute. Ant sienos — Niksonas, prekiaujantis senais automobiliais, ant grindų — Džonio motinos nupintas kilimas, stovėjo vyno buteliai, paversti žvakidėmis. Veidas nustojo švytėjęs ir ji suprato, jog tai tėra kaukė, kokios pardavinėjamos pigiose krautuvėlėse Visų šventųjų dieną [* Visų šventųjų diena — lapkričio 1 d. Šios dienos išvakarėse vaikai, užsidėję kaukes, apsitaisę it vaiduokliai, išdaigauja, krečia visokius pokštus.].

Žydra Džonio akis mirkčiojo jai iš kaukės akiduobės.

Džonis nusitraukė kaukę, stovėjo prieš ją draugiškai šypsodamas su išblukusiais džinsais ir rudu nertiniu.

— Sveikinu su švente, Sara, — tarė.

Širdis vis dar daužėsi. Sara iš tikrųjų persigando.

— Labai juokinga, — atšovė ji ir apsisuko eiti. Sara nemėgo šitokių išdaigų.

Jis sugriebė ją tarpduryje.

— Klausyk... Aš atsiprašau.

— Manau, yra dėl ko. — Ji šaltai žvelgė į jį, bent jau stengėsi taip žvelgti. Pyktis pamažu lėgo. Ant Džonio negalima ilgai niršti, štai visa bėda. Myli jinai jį ar ne — ji stengėsi nuspręsti, — bet ilgai širsti ant jo ar giežti apmaudo ji nepajėgė. Argi galima griežti dantį ant Džonio Smito, pagalvojo ji, ir ta mintis pasirodė tokia paika, jog Sara nejučiomis šyptelėjo.

O, čia jau kas kita. Žinai, vaikine, beveik pamaniau, kad nori pasiųsti mane velniop.

— Aš ne vaikinas.

Jis nužvelgė ją.

— Tą aš pastebėjau.

Sara vilkėjo storus kailinius — dirbtinio meškėno ar kokio kito nebrangaus žvėrelio, ir naivus jo geidulingumas vėl pralinksmino ją:

— Šitame maiše nė neatskirsi.

— Jau aš tai atskirsiu, — tarė Džonis. Jis apkabino ją ir pabučiavo. Ji nenorėjo atsakyti į jo bučinį, bet, žinoma, neištvėrė.

— Atleisk, kad išgąsdinau, — atsiprašė jis ir draugiškai patrynė nosimi jai nosį prieš paleisdamas. Paskui pakėlė kaukę. — O aš maniau, tau patiks. Užsidėsiu ją penktadienį klasėje.

— Oi, Džoni, bet juk visai pašlis drausmė.

— Kaip nors išsikapstysiu, — išsišiepė jis. Ir jis, velniai rautų, tikrai išsikapstys.

Sara kasdien ateidavo į mokyklą su didžiuliais kaip kaimo mokytojos akiniais, plaukai taip standžiai suveržti į kuodelį, jog ji, rodės, tik tik neklykia iš skausmo. Jos sijonai siekdavo kone kelius, nors daugelio mergaičių vos pridengdavo kelnaičių apvadus (vis tiek mano kojos gražesnės už jų, piktdžiugiškai galvodavo Sara). Ji susodindavo mokinius abėcėlės tvarka — pagal vidurkio dėsnį tai turėjo išsklaidyti išdykėlius — ir nedvejodama siųsdavo neklaužadas pas direktoriaus pavaduotoją; juk jis, o ne ji gauna penkiais šimtais dolerių daugiau per metus už tai, kad vykdo egzekucijas. Ir vis dėlto ji turėjo be paliovos kovoti su baubu, persekiojančiu kiekvieną pradedantį mokytoją, — su Nedrausmingumu.

Vis labiau slėgė nuojauta, kad ją stebi slaptas prisiekusiųjų teismas — lyg kokia viešoji mokinių nuomonė, — kuris vertino kiekvieną naują mokytoją, ir kad tų prisiekusiųjų sprendimas ne itin jai palankus.

Džonis, bent jau iš pažiūros, atrodė visiška gero mokytojo priešingybė. Jis goglindavo iš klasės į klasę, mintimis skrajodamas padebesiais, dažnai vėluodavo į pamoką, jei stabtelėdavo pasišnekėti su kuo nors per pertrauką. Leisdavo vaikams sėdėti kur kam patinka, tad nė vienas nepasilikdavo savo vietoje ilgiau kaip dieną, o didžiausi galvažudžiai vis atsidurdavo paskutiniuose suoluose. Sara šitaip nebūtų įsiminusi jų vardų nė iki kovo mėnesio, o Džonis jau pažinojo mokinius kaip penkis pirštus.

Jis buvo aukštas, gunktelėjęs, ir mokiniai praminė jį Frankenšteinu [* Anglų rašytojos Meri Šeli (1797—1851) fantastinio siaubo romano „Frankenšteinas, arba Naujasis Prometėjas" pagrindinis herojus]. Džonį ši pravardė veikiau pralinksmino nei užgavo. Per jo pamokas klasėje būdavo tylu, niekas neišdykavo, praleidinėtojų retai tepasitaikydavo (Saros mokiniai nuolat bėgdavo iš jos pamokų), ir tas pats prisiekusiųjų teismas buvo palankiai nusiteikęs jo atžvilgiu. Džonis buvo iš tų mokytojų, kuriems po kokio dešimtmečio dedikuojamas mokyklos kasmetinis leidinys. Sara — ne. Kartais ji tiesiog iš galvos eidavo, nesuprasdama, kodėl taip yra.