Stephen King - Tylos zona

— O viešpatie! — sukliko Vera Smit, išvydusi jį. — Kas tave šitaip sudarkė?

— Pargriuvau, — atsakė Džonis ir įniko srėbti pomidorų sriubą.

— Ar gerai jautiesi, Džoni? — paklausė motina, atsargiai lytėdama jam kaktą.

— Žinoma, mam. — Jis išties normaliai jautėsi po kritimo; košmariški sapnai naktimis kamavo gal kokį mėnesį... košmariški sapnai ir lipdantis blakstienas mieguistumas dieną, ko nepasitaikydavo anksčiau. Mieguistumas praėjo daugmaž kartu su košmariškais sapnais.

Jis jautėsi gerai.

Vasario vidury Čakas Spajeris vieną rytą pastebėjo, kad keturiasdešimt aštuntųjų laidos senuko „De Soto” akumuliatorius visiškai nusilpęs. Čakas pabandė pakrauti jį nuo sunkvežimio. Jungiant laidą prie antro gnybto, „De Soto” akumuliatorius sprogo, šliūkšteldamas jam į veidą atskalas ir rūgštį. Čakas neteko akies. Ačiū dievui, kad ne abiejų, pasakė Vera. Džonis skaudžiai pergyveno tragediją; po savaitės jiedu su tėvu nuvažiavo aplankyti Čako į Liuistono kliniką. Dičkis Čakas ligoninės lovoje atrodė labai sunykęs ir sumažėjęs. Vaizdas sukrėtė Džonį — tą naktį susapnavo, kad tai jis guli ten.

Vėlesniais metais Džoniui kartais atsirasdavo nuojauta: pavyzdžiui, žinodavo, kokią sekančią plokštelę gros radijas prieš prabylant disko žokėjui, bet jis niekada šito nesiedavo su kritimu ant ledo. Tiesiog buvo pamiršęs.

Ir tos jo nuojautos nebūdavo nei tokios stulbinančios, nei dažnos. Iki vakaro mugėje ir incidento su kauke nieko ypatingo neįvyko. O paskui tas nelaimingas atsitikimas.

Vėliau Džonis dažnai apie tai mąstydavo.

„Laimės ratas” atnešė jam sėkmę prieš antrą nelaimingą atsitikimą.

Tarytum perspėjimą iš jo paties vaikystės.

2

Tą 1955 metų vasarą, spiginant saulei, nepailstantis komivojažierius skersai išilgai važinėjo po Nebraską ir Ajovą. Jis sėdėjo prie penkiasdešimt trečiųjų laidos „Merkurio” vairo, spidometras jau suko aštuntą dešimtį tūkstančių mylių, ir vožtuvai pradėjo stuksenti. Jis buvo stambus, jaunas kukurūzais mitęs vyrukas iš Vidurio Vakarų; tą penkiasdešimt penktųjų vasarą, tik ketvertui mėnesių praslinkus po to, kai sužlugo bandymas verstis namų dažymu Omahoje, Gregas Stilsonas teturėjo dvidešimt dvejus.

„Merkurio” bagažinėje ir ant užpakalinės sėdynės buvo prikrauta kartoninių dėžių su knygomis. Daugiausia Biblijomis. Visokio formato ir storio. Populiariausia buvo „Amerikos Išganymo Kelio Biblija”, kainuojanti dolerį šešiasdešimt devynis centus, turinti šešiolika spalvotų iliustracijų, suklijuota aviaciniais klijais, su garantija, kad neiširs bent dešimtį mėnesių; dar pigesnis buvo „Amerikos Išganymo Kelio Naujasis Testamentas”, taip pat kišeninio formato — šešiasdešimt penki centai, be spalvotų iliustracijų, bet su Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais, išspausdintais raudonu šriftu; o piniguočiams tiko „Amerikos Išganymo Kelio Liuksusinis Dievo Žodis”, prabangus leidinys už devyniolika dolerių devyniasdešimt penkis centus, su viršeliu, imituojančiu baltą odą, jame buvo palikta vietos savininko pavardei, kurią derėjo įrašyti auksinėmis trafaretinėmis raidėmis, leidinį puošė dvidešimt keturios spalvotos iliustracijos, o vidury buvo įklijuoti tušti lapai užsirašyti gimimų, vedybų ir mirčių sukaktims. Šitas prabangus „Dievo Žodis” galėjo tarnauti ištisus dvejus metus. Dar buvo dėžė knygų minkštais viršeliais, pavadintų „Amerikos Išganymo Kelias: Komunistų Ir Žydų Sąmokslas Prieš Mūsų Jungtines Valstijas”.

Šitą knygą, išspausdintą ant pigaus makulatūrinio popieriaus, Gregui sekėsi pardavinėti geriau nei visas kitas Biblijas. Joje buvo smulkiai aprašyta, kaip rotšildai, ruzveltai ir grinblatai stengiasi pajungti sau Jungtinių Valstijų ekonomiką ir Jungtinių Valstijų vyriausybę. Diagramos vaizdavo, kaip žydai tiesiogiai susiję su komunistų-marksistų-leninistų-trockistų ašimi, o per ją su pačiu antikristu.

Vašingtone žmonės dar prisiminė makartizmo laikus; Vidurio Vakaruose dar nebuvo užgesusi Džo Makarčio žvaigždė, o Margaretos Čeiz Smit iš Meino, pagarsėjusios „Sąžinės deklaracija”, niekas nevadino kitaip kaip „šita kalė”. Greta knygų apie komunizmą Grego Stilsono kaimiškoji klientūra nesveikai domėjosi, kodėl žydai valdo pasaulį.

Gregas įsuko į dulkėtą keliuką link fermos už dviejų dešimčių mylių į vakarus nuo Eimso, Ajovos valstijoje. Namas atrodė apleistas, negyvenamas — užuolaidos užtrauktos, ant tvarto durų — spyna, — bet kol pats durų nepaklebensi, negali būti tikras. Šituo devizu Gregas Stilsonas sėkmingai vadovavosi kone dvejus metus, kai su motina persikraustė iš Oklahomos į Omahą. Namų dažymas — ne aukso gysla, bet Gregui nors valandėlę reikėjo atsipūsti nuo Jėzaus skonio burnoje; tebūnie atleista ši maža šventvagystė. O dabar jis vėl užsiima senuoju verslu — tiktai šį kartą nebeskelbia dievo žodžio; ir lengviau pasijuto, pagaliau atsikratęs stebuklų biznio.

Gregas atidarė automobilio dureles ir vos tiktai pastatė koją į keliuko dulkes, iš už tvarto išlindo didžiulis niršus šuo suglaudęs ausis. Jis lojo kaip pašėlęs.

— Sveikas, šunyti, — tarė Gregas tyliu, maloniu, bet įtaigiu balsu — dvidešimt dvejų sulaukęs, jis jau mokėjo pavergti auditoriją.

„Šunytis” nereagavo į draugišką pašnekinimą. Stambus ir tūžlus jis artinosi neslėpdamas ketinimo pusryčiams pasmaguriauti užklydusiu komivojažieriumi. Gregas įsirangę atgal į automobilį, užtrenkė dureles ir dusyk sutūtavo. Veidu jam žliaugė prakaitas, balto drobinio švarko pažastis buvo persunkusios pusapvalės tamsiai pilkos dėmės, ant nugaros išsklidusios it medžio šakos. Gregas dar kartą spustelėjo klaksoną, bet niekas neatsiliepė. Tie nevėkšlos, matyt, suvirto į savąjį „Internešnl Harvestel” arba „Studebekerį” ir išdardėjo į miestą.

Gregas nusišypsojo.

Užuot įjungęs atbulinį bėgį ir išvažiavęs iš keliuko, jis panaršė ranka už nugaros ir apčiuopė purkštuvėlį, tiktai pripildytą ne dezinsekticido, o amoniako.

Atitraukęs stūmoklį, Gregas šyptelėjo, patenkintas savimi, ir vėl išlipo iš automobilio. Šuo, tupėjęs ant užpakalinių kojų, iškart pašoko ir urgzdamas ėmė artintis.

Gregas tebesišypsojo.

— Nagi, šunyti, — kreipėsi jis tuo pačiu maloniu, įtaigiu balsu.

— Eikš, eikš arčiau. Pasiimk savo dalį.

Jis neapkentė šitų šlykščių kaimo šunų. Kelių metrų valdose prie namo durų jie elgėsi it pasipūtę monarchai; be to, pagal šunį gali spręsti ir apie šeimininkus.

— Pusgalviai, — pašnibždomis iškošė jis. Jo veidas tebešypsojo. — Eikš, eikš, ciuceli.

Šuo prisiartino. Užpakalinės kojos įsiręžė šuoliui. Tvarte mūkavo karvė, vėjelis šiureno kukurūzų lapus. Šuniui puolant, Grego šypsena išsikreipė ir virto nuožmia grimasa. Jis paspaudė stūmoklį ir išpurškė deginantį amoniako purslų debesiuką tiesiai šuniui į snukį.

Niršiai lojęs, šuo skausmingai suinkštė, o amoniakui vis labiau ėdant akis, ėmė pratisai kaukti. Jis išsyk pabruko uodegą; iš sarginio šuns beliko suguręs šunėkas.

Grego Stilsono veidas patamsėjo. Akys susiaurėjo iki atgrasių plyšelių, Jis staigiai žengė žingsnį ir atsivedėjęs, kad net švilptelėjo, spyrė šuniui į paslėpsnį. Šuo plonai, pratisai suskalijo ir pats pasmerkė save pražūčiai — apkvaišęs iš skausmo ir baimės, stojo į kovą su kankintoju, užuot sprukęs už tvarto.

Urgzdamas jis aklai puolė į priekį, suleido dantis į Grego baltų drobinių kelnių dešinę klešnę ir perplėšė ją.