Stephen King - Tylos zona

— Ak tu, kalės vaike! — suriko Gregas, dusdamas iš pykčio, ir vėl spyrė šuniui, šį sykį taip smarkiai, kad tas kūlversčiais nusirito į dulkes. Piktai kriokdamas, Gregas prišoko ir spyrė dar kartą. Ir tik dabar, kai akis užtvindė ašaros, kai skausmas tartum įkaitinta geležis tvilkė nosį, kai vienas šonkaulis buvo sutraiškytas, o kitas — giliai įskeltas, šuo suvokė, koks pavojingas jam šitas beprotis, bet buvo jau vėlu.

Gregas Stilsonas, pūkšdamas ir šūkaudamas, prakaitu žliaugiančiais skruostais, vijosi šunį per visą kiemą ir spardė tol, kol šis beįstengė inkšti vilkdamasis dulkėta žeme. Šuo plūdo kraujais. Jis gaišo.

— Nereikėjo kandžiotis! — šnabždėjo Gregas. — Girdi? Ar girdi? Nereikėjo kandžiotis, šunpalaiki. Niekam nevalia pastoti man kelio. Girdi? Niekam.

Jis dar sykį spyrė kraujuotu batu, bet šuo tik dusliai sugargaliavo. Jokio džiaugsmo Gregas nejautė. Jam skėlė galvą. Vis per tą saulę. Vaikytis šunį spiginant saulei. Dar gerai, kad negavo smūgio.

Gregas sunkiai kvėpavo, akimirką užmerkė akis, prakaito lašai lyg ašaros ritosi veidu, o ežiuku apkirptuose plaukuose jie spindėjo it deimančiukai. Suspardytas šuo baigėsi prie jo kojų. Užmerktų vokų tamsoje Gregui kartu su širdies dūžiais pulsavo spalvoti šviesos taškeliai.

Skaudėjo galvą.

Kartais jis pagalvodavo, ar tiktai nesikrausto iš proto. Kaip štai dabar. Juk ketino tik purkštelėti šuniui amoniako, nuvaryti jį atgal į tvartą, kad galėtų įkišti tarp durų savo vizitinę kortelę. Kad, progai pasitaikius, vėl užsuktų ir ką nors įsiūlytų. O dabar? Dabar koktu net žiūrėti į šitą gaišeną. Turbūt geriau nė nepalikti kortelės?

Jis atmerkė akis. Šuo tysojo prie jo kojų žiopčiodamas, iš snukio lašėjo kraujas. Kai Gregas Stilsonas pažvelgė žemyn, šuo nuolankiai lyžtelėjo jam batą, sakytum prisipažindamas nugalėtas. Ir gaišo sau toliau.

— Nereikėjo plėšyti man kelnių, — tarė jis šuniui. — Sukišau už jas penkis dolerius, susmirdęs šunpalaiki.

Laikas sprukti iš čia. Neduok dieve, jeigu Klemas Kurmis su žmona ir šešetu vaikelių parsibelstų savo „Studebekeriu” iš miesto ir pamatytų besibaigiantį savo sargį, o šalia stovintį plėšiką komivojažierių. Gregą išvytų iš darbo. „Amerikos išganymo kelio” bendrovė nelaiko komivojažierių, kurie galabija krikščionių šunis.

Nervingai kikendamas, Gregas sugrįžo prie savojo „Merkurio”, sėdo į automobilį ir, įjungęs atbulinį bėgį, greitai išvažiavo iš keliuko. Pasuko tiesiu kaip styga žvyrkeliu per kukurūzų lauką į rytus ir netrukus jau rūko juo šešiasdešimt penkių mylių per valandą greičiu, palikdamas už savęs per porą mylių nudrikusį dulkių šleifą.

Jis anaiptol nenorėjo prarasti šito darbo. Bent kol kas. Jis neprastai pelnėsi — prie gudrybių, žinomų „Amerikos išganymo kelio” bendrovei, Gregas pridėjo vieną kitą, bendrovei nežinomą. Taip, dabar jis neprastai pelnėsi. Be to, važinėdamas sutikdavo daug žmonių... daug mergų. Smagus gyvenimas, jeigu ne...

Jeigu ne tai, kad Grego jis nepatenkino.

Jis važiavo ir važiavo; galva, atrodė, tuoj pliš. Taip, šitoks gyvenimas jo nepatenkino. Jautėsi sutvertas didesniems darbams negu trankytis po Vidurio Vakarus, pardavinėti Biblijas ir klastoti sąskaitas dėl papildomų dviejų dolerių kasdien. Jis jautėsi sutvertas... sutvertas...

Šlovei.

Taip, būtent taip, tik taip. Prieš kelias savaites jis parsigriovė ant šieno prėslo vieną mergą, jos namiškiai buvo išsidanginę į Deivenportą su furgonu viščiukų; iš pradžių ji pasiūlė atsigerti limonado, na, žodis po žodžio, žodis po žodžio, o po to, kai jis ją paėmė, ji ėmė vaipytis — atseit nuobodžiavusi kone kaip per pamokslą; ir tada jis velniaižin kodėl telžė jai. Telžė ir išvažiavo.

Na, ne visai taip.

Iš tikro jis šėrė jai tris ar keturis kartus, kol ji pradėjo bliauti ir šauktis pagalbos; tada jis atsikvošėjo ir vargais negalais — panaudodamas visą žavesį, kiek aukščiausiasis atseikėjo — apramino ją. Ir tąkart jam įsiskaudėjo galvą kaip šiandien, ir prieš akis lakstė ir daužėsi pulsuojantys ryškūs taškai; jis stengėsi save įtikinti, kad tai dėl karščio, pragariško karščio ant prėslo, bet ne vien dėl kaitros galvoje kalė kūjai. Protą aptemdė tūžmastis, tokia pat kaip ir šiandien, kieme, kai šuo draskė kelnes — akla, nesuvaldoma tūžmastis.

— Aš ne psichas, — balsiai ištarė Gregas. Jis skubiai nuleido šoninį stiklą, ir vidun plūstelėjo vasaros kaitra, sumišusi su dulkių, kukurūzų ir mėšlo kvapais. Garsiai paleido radiją, kažkokią dainą dainavo Peti Peidž. Galvą šiek tiek atleido.

Svarbiausia — neduoti rankoms valios ir nesusiteršti reputacijos. Jei laikysies šitų taisyklių, būsi nepažeidžiamas. Ir vienu, ir kitu atžvilgiu jis darė pažangą. Todėl nebe taip dažnai sapnuodavo tėvą su nusmauktu ant pakaušio katiliuku, palinkusį virš jo ir plyšojantį: Tu niekam tikęs , snargly! Nė velnio tu netikęs , snargly!

Šitokį sapną jis sapnuodavo vis rečiau ir rečiau todėl, kad viskas pasikeitė. Dabar Gregas nebe anas snarglys. Iš tikrųjų vaikystėje nuolat sirgdavo, buvo mažo ūgio, bet ištįso ir dabar jau jis išlaiko motiną...

O tėvas po žeme. Tėvas to nematys. Bet ir Gregas negalės sugrūsti jam tų žodžių atgal į koserę, nes tėvas žuvo, sprogus naftos gręžiniui; jis nebegyvas, o Gregui taip norėtųsi nors kartą, nors vieną vienintelį kartą atkasti kapą ir išrėkti į sutrūnijusį veidą: Neiškranksėjai, tėvuli , neiškranksėjai tu man! Ir atsivedėjus spirti kaip tam...

Kaip tam šuniui...

Vėl galvą suspaudė it replėmis, bet nebe taip skaudžiai.

— Aš ne psichas, — pakartojo jis, bet muzika nustelbė jo žodžius. Motina dažnai kalbėdavo, kad jam lemta tapti dideliu žmogumi, tapti garsenybe, ir Gregas tuo įtikėjo. Svarbu tiktai tvardytis — nevertėjo skaldyti ausų mergšei, suspardyti šuns — ir likti švarutėliam.

Ateis laikas, ir jis sužinos, kokia šlovė jo laukia. O tuo Gregas neabejojo.

Jis vėl prisiminė šunį, bet šį kartą lūpos vos vyptelėjo, šaltai, abejingai.

Jo laukia šlovė. Nors ji, teisybė, gali ateiti negreitai, bet juk jis jaunas; pagaliau tai ne bėda, jei supranti, kad negali visko išplėšti iš gyvenimo vienu ypu. Bet kai tiki, viskas galiausiai išsipildo.

O jis tikėjo.

Ir tepadeda dievas ir jo sūnelis Jėzus kiekvienam, išdrįsusiam stoti Gregui skersai kelio.

Gregas Stilsonas iškišo pro automobilio langą įdegusią alkūnę ir ėmė švilpauti per radiją skambančią melodiją. Jis nuspaudė akceleratorių, senutėlis „Merkuris” įsibėgėjęs padidino greitį iki septyniasdešimties mylių per valandą ir nudūmė tiesiu Ajovos valstijos kaimo keliu į ateitį, nesvarbu kokia ji bus.

Pirma dalis

LAIMĖS RATAS

PIRMAS SKYRIUS

1

Tą vakarą Sarai įsiminė du dalykai: Džonio sėkmė prie Laimės rato ir kaukė. Bet metams bėgant, atmintyje iškildavo tiktai kaukė — jei Sara apskritai prisiversdavo galvoti apie tą kraupų vakarą.

Džonis Smitas gyveno daugiabučiame name Klivz Milze. Be penkiolikos aštuntą, palikusi automobilį už kampo, Sara paskambino prie paradinių durų. Šįvakar jiedu važiuos jos automobiliu, nes Džonio mašina nugabenta į Tibetso garažą Hempdene — užsikirto vairas ar kažkas panašaus. Kažkas nepigaus, pasakė Džonis telefonu ir susijuokė tokiu pažįstamu juoku. Sara jau būtų apsiašarojusi, jei šitai būtų atsitikę jos automobiliui — jos piniginei.