Stephen King - Tylos zona

Pagalvojus apie praeitį, atsiverdavo tuštuma, kelianti šiurpą, — tai buvo penki kvapą gniaužiantys mėnesiai. Net aštuoni, jei pridėsime šią vasarą, kai ji išsinuomojo butuką Flego gatvėje, Vizyje, ir ničnieko neveikė, tik dairėsi mokytojos vietos ir rijo kišeninius romanus. Ji atsikeldavo, papusryčiaudavo, eidavo į paskaitą absolventams arba ten, kur būdavo numačiusi pasikalbėti dėl darbo, sugrįždavo namo, valgydavo, priguldavo snūstelėti (tas pogulis kitąsyk užsitęsdavo ketvertą valandų), po to vėl pavalgydavo, skaitinėdavo knygas daugmaž iki pusės dvyliktos, žiūrėdavo Keveto laidą, kol apimdavo žiovulys, tada eidavo miegoti. Ji neprisiminė, kad tuo laikotarpiu būtų dėl ko nors susimąsčiusi. Gyvenimas tapo rutina. Retkarčiais neaiškus skausmas sugeldavo strėnose, neišsipildymo skausmas, — bent jai atrodė, kad moterys romanistės taip jį vadina; tada ji palįsdavo po šaltu dušu. Ledinės adatėlės imdavo skaudžiai badyti, ir tai suteikdavo aštraus, sunkiai suvokiamo pasitenkinimo.

Kada ne kada ji pagirdavo save už tai, kad stebėtinai subrendo po tos istorijos. Veik neprisimindavo Dano... pala pala, kokia jo buvo pavardė? Cha, cha! Tik vėliau ji suprato, kad tuos aštuonis mėnesius nė nepagalvojo apie ką nors kita. Per tuos aštuonis mėnesius šalį sukrėtė spazmiški traukuliai, o ji beveik nieko nepastebėjo. Protesto žygiai, „faraonai”, užsimaukšlinę šalmus su antveidžiais, su dujokaukėmis, tūžmingi Agniaus išpuoliai prieš spaudą, šūviai Kento universitete, smurto vasara, kai juodieji ir radikalų grupės išėjo į gatves, — sakytum visa tai būtų dėjęsi naktinėje televizijos laidoje. Kaip nuostabiai ji ištvėrė išsiskyrimą su Danu, kaip puikiai prisitaikė, ir kaip jai lengva ant širdies, kai viskas taip šauniai klostosi — Sara dabar tik apie tai ir tegalvojo. „Kokį krovinį?”

Paskui ji pradėjo dėstyti Klivz Milzo vidurinėje mokykloje. Šešiolika metų prasimokius, atsidurti kitoje mokytojo stalo pusėje — nemenkas sukrėtimas. Susipažinimo vakare sutiko Džonį Smitą (koks absurdiškas sąskambis — Džonis Smitas; nejaugi jis realus?). Sara buvo pakankamai pastabi, kad suvoktų, kaip jis apžiūrinėja ją: ne gašliai, o nuoširdžiai žavėdamasis, kaip dailiai ji atrodo su pilkšva megzta suknele.

Jis pakvietė ją į kiną— „Paunksnėje” rodė „Pilietį Keiną” — ir ji sutiko. Jie smagiai praleido laiką, ir ji protarpiais pagalvodavo: Jokių fejerverkų! Jai buvo malonu, kai, linkėdamas labos nakties, jis pabučiavo ją, ir ji pagalvojo: Žinia, jis ne Erolas Flinas [* Erolas Flinas — JAV kino aktorius] . Ji vis šypsojosi iš siaubingų jo tauškalų. Jis stengsis būti panašus į Henrį Jangmeną [* Henris Jangmenas —garsus komikas] , kai taps suaugesnis.

Tą patį vakarą, kai ji sėdėjo miegamajame ir žiūrėjo, kaip Beti Deivis naktinėje melodramoje vaidina akiplėšą karjeristę, tos mintys vėl grįžo. Ji nustojo kramsnoti obuolį kiek sutrikusi dėl savo šališkumo.

O vidinis balsas, išmintingai tylėjęs didesnę šių metų dalį, įžūliai įsiterpė: Manyk, kaip nori, bet jam vis dėlto toli iki Dano. Argi ne?

Ne! bandė įteigti sau atitokusi. Aš visiškai nebegalvoju apie Daną. Tai... buvo seniai.

Vystyklai — štai kas buvo seniai, atšovė balsas. Danas tave pametė vakar.

Ūmai ji susivokė, kad sėdi savo bute vėlai naktį, valgo obuolį ir žiūri filmą, kuris jos visiškai nedomina, ir tą daro dėl to, kad tai lengviau negu mąstyti; juk taip nyku, kai tegalvoji vien apie save ir savo nelaimingą meilę.

Dabar ji galutinai sutriko.

Ir pratrūko raudoti.

Ji susitiko su Džoniu ir antrą, ir trečią kartą, o tai irgi buvo savotiškas praregėjimas, kuo ji pavirto. Nebūtų galėjusi įtikinamai pameluoti, kad turi kitą pasimatymą, nes niekam jų neskyrė. Sara buvo daili, simpatiška mergina ir daug kas ją šnekino po to, kai išsiskyrė su Danu, bet ji tik keletą kartų nuėjo su Dano kambario draugu į Deno restoranėlį suvalgyti šnicelio; dabar ji suprato (atmiešdama pasibjaurėjimą graudžiu humoru), kad į šituos nekaltus pasimatymus eidavo tik tam, kad iškvostų vargšą vyruką apie Daną. „Kokį krovinį?”

Dauguma kurso merginų, baigusios universitetą, dingo iš akiračio. Beti Hakman iškeliavo su taikos korpusu į Afriką, didžiai nuliūdindama turtingus tėvus, senos Bengoro šeimos palikuonis; Sara kartais su nuostaba pagalvodavo, kaip ugandiečiai žiūrės į Beti baltą, įdegimui nepasiduodančią odą, pelenų spalvos šviesius plaukus ir abejingą, moterų klubo išpuoselėtą grožį. Dini Stabs mokosi aspirantūroje Hiustone. Reičelė Džergens ištekėjo už savo vaikino ir šiuo metu laukiasi kūdikio kažkur vakarų Masačūsetso tyruose.

Šiek tiek stebėdamasi, Sara gavo pripažinti sau, kad Džonis Smiltas — pirmas naujas draugas po ilgos ilgos pertraukos. O juk ji buvo kurso Populiarioji Mis. Ji nuėjo į pasimatymus su pora Klivzo mokytojų, kad netaptų atsiskyrėle. Vienas iš jų buvo Dženas Sedeskis, ką tik iškeptas matematikas, bet akivaizdus nuobodulio veteranas. Kitas, Džordžas Raundsas, iškart pradėjo lįsti prie jos. Sara šėrė per veidą, bet rytojaus dieną jam užteko įžūlumo mirktelti, jiedviem prasilenkiant koridoriuje.

Džonis buvo mielas, su juo lengva bendrauti. Jis traukė ją ir kaip vyras, nors ji nebūtų nuoširdžiai pasakiusi, ar labai, bent kol kas. Prieš savaitę, grįžus penktadienį iš mokytojų rudens konferencijos Votervilyje, jis pasikvietė ją pietų — naminių spageti. Kol ant lėtos ugnies virė padažas, jis sulakstė už kampo ir grįžo su dviem buteliais pigaus obuolių vyno. Tai vis Džonio stilius, kaip ir jo pareiškimai, einant į tualetą.

Pavalgę jiedu žiūrėjo televizorių, paskui pradėjo myluotis ir vienas dievas težino, ką būtų darę paskui, jeigu ne pora jo draugų, universiteto dėstytojų, užgriuvusių su dekanato pareiškimo dėl akademinės laisvės juodraščiu. Jie norėjo, kad Džonis jį perskaitytų ir pasakytų savo nuomonę. Jis tai padarė, bet anaiptol ne taip noriai nei paprastai. Ji pastebėjo tai, ir ją apėmė slaptas džiaugsmas, net ir skausmas strėnose — neišsipildymo skausmas — jai buvo malonus, ir tą naktį ji nebemaldė jo dušu.

Ji atsisuko nuo lango ir priėjo prie sofos, ant kurios Džonis buvo padėjęs kaukę.

— Su švente, — prunkštelėjo ji.

— Ką? — atsišaukė Džonis.

— Pasakiau, kad jeigu tuoj pat neišlįsi, važiuosiu viena.

— Jau bėgu.

— Puiku!

Ji perbraukė pirštu Džekilio-Haido kaukę. Kairė pusė — gerojo daktaro Džekilio, dešinė — siaubūno pusžmogio Baido. „O kur mes būsime Padėkos dieną [* Padėkos diena (Thanksgiving Day) — amerikiečių metinė šventė pirmųjų kolonistų atminimui, švenčiama paskutinį lapkričio ketvirtadienį]? — šmėkštelėjo mintis. — O per Kalėdas?”

Nuo tos minties kūnu perbėgo jaudinantis malonus šiurpuliukas.

Jis jai patiko. Visiškai normalus, mielas vyrukas.

Vėl dirstelėjo į kaukę: grasusis Haidas tarytum piktybinis auglys kėlėsi iš Džekilio veido. Kaukė buvo nudažyta fluorescenciniais dažais, todėl ir švytėjo tamsoje.

O kas yra normalus? Niekas. Dievaži, niekas. Jeigu jis būtų normalus, argi jam šautų į galvą užsidėti šitokį daiktą klasėje, ir dar įsitikinus, kad drausmė nepašlis? Ir kaip vaikai gali pravardžiuoti jį Frankenšteinu ir gerbti, ir dar mėgti. Ir tai normalu?

Išniro Džonis, praskleisdamas iš karoliukų suvertą užuolaidą, skiriančią svetainę nuo miegamojo ir tualeto.