Stephen King - Tylos zona

— Gal nori alaus prieš kelionę? Arba taurės vyno? Ar šiaip ko?

— Ne, bet tikiuosi, kad tu pinigingas, — atsakė ji, kibdama jam už parankės ir visai nebeširsdama. — Aš mažiau kaip po tris dešreles nevalgau. Ypač per paskutinę metų mugę.

Jie buvo susitarę važiuoti į Estį, už dvidešimties mylių į šiaurę nuo Klivz Milzo; vienintelė to miestuko pretenzija į abejotiną garsą buvo PATI PASKUTINĖ METŲ ŽEMĖS ŪKIO MUGE NAUJOJOJE ANGLIJOJE. Mugė turėjo baigtis penktadienį vakare, Visų šventųjų dienos išvakarėse.

— Kadangi mums moka penktadieniais, esu gana pasiturintis. Turiu aštuonis dolerius.

— O... viešpatie! — pakėlė akis į dangų Sara. — Aš visada tikėjau, kad jeigu būsiu dora, vieną gražią dieną sutiksiu turtingą ir dosnų senelį.

Džonis nusišypsojo ir linktelėjo.

— Mes, sąvadautojai, susižeriam da-a-aug pinigų, pupyte. Apsivelku striukę ir braukiam.

Sara švelniai žvelgė į jį, širdyje priekaištaudama sau, o vidinis balsas, pasigirstantis vis dažniau ir dažniau, — kai ji maudydavosi po dušu, skaitydavo knygą, ruošdavosi pamokoms ar taisydavosi vakarienę, — prabilo vėl, tarsi įsijungus vienai iš tų trisdešimties sekundžių reklamų per televiziją: Jis labai labai mielas ir taip toliau, su juo lengva, jis linksmas, niekad nepravirkdys tavęs. Bet ar tai meilė? Tai yra, ar viso šito pakanka meilei? Net kai mokeisi važiuoti dviračiu, ne kartą turėjai nugriūti ir nusibrozdinti kelius. Vadinkime tai patyrimo kaina. O tai juk buvo smulkmena.

— Einu į tualetą, — pareiškė jis.

— Gerai, gerai, — šyptelėjo ji lūpų kraščiukais. Džonis buvo vienas iš tų žmonių, kurie būtinai informuoja visus apie savo natūralius poreikius. Dievaižin kodėl.

Ji priėjo prie lango ir pažvelgė į Centrinę gatvę. Automobilių stovėjimo aikštelėje šalia O’Maiko picerijos, kur rinkdavosi ir alaus mėgėjai, dūko vaikai. Staiga ji panūdo pasiausti su jais, pavirsti viena iš tų mergaičiukių, išmesti iš galvos visus rūpesčius — ar bent nustumti juos į ateitį. Universitetas buvo smagi vieta. Žadėtoji žemė, kur kiekvienas, net ir dėstytojai, galėjo būti Piterio Peno draugai ir niekada neužaugti. Visada atsirastų koks nors Niksonas arba Agnius, kuris suvaidintų kapitoną Huką.

Ji susipažino su Džoniu, kai rugsėjo mėnesį jis pradėjo mokytojauti, bet atsiminė jo veidą iš kursų, kuriuos abu lankė. Ji buvo studentų asociacijos „Delta Tau Delta” mergina, ir joks apibūdinimas, tinkantis Džoniui, netiko Danui. Danas buvo beveik idealiai gražus, kupinas kandaus ir neišsenkančio sąmojo, nuo kurio jai visada būdavo mažumėlį nesmagu, smarkiai išgeriantis, aistringas meilužis. Pasigėręs jis kartais elgdavosi niekšiškai. Sarai įstrigo atmintin vakaras Bengoro „Bras Reilo” restorane. Už pertvarėlės sėdintis vyriškis juokais nuginčijo kažkokį Dano teiginį dėl vienos futbolo komandos, ir Danas paklausė, ar tik jis nenori grįžti namo su galva, atsukta į užpakalį. Vyriškis atsiprašė, bet Dano netenkino atsiprašinėjimai; jis norėjo muštis. Pradėjo užgaulioti moterį, sėdinčią su tuo vyriškiu. Sara uždėjo ranką ant Dano alkūnės ir paprašė jį liautis. Danas nustūmė jos ranką ir taip dėbtelėjo žalsvomis akimis su grėsmingais blausiais žiburėliais, kad visi žodžiai, kuriuos ji gal dar būtų ištarusi, įstrigo gerklėje. Galų gale Danas ir tas vyriškis išėjo laukan, ir Danas jį sumušė. Danas tol jį daužė, kol anas — beveik keturiasdešimtmetis ir jau užsiauginęs pilvuką — pradėjo šaukti. Sara kaip gyva nebuvo girdėjusi vyro klyksmo, bet ir nebenorėtų daugiau išgirsti. Jie gavo sprukti, nes barmenas pamatė, kas dedasi, ir iškvietė policiją. Tą naktį ji būtų grįžusi viena ( Nejaugi? Ar tikrai? tyčiojosi vidinis balsas), bet iki universiteto miestelio dvylika mylių kelio, autobusai nustojo kursavę šeštą valandą vakaro, o prašytis pavėžinama ji bijojo.

Važiuojant Danas neištarė nė žodžio. Vienas jo skruostas buvo įdrėkstas. Tik įdrėkstas. Prie Hart Holo, savojo bendrabučio, Sara pasakė, kad nebenorinti daugiau jo matyti.

— Kaip nori, mažyte, — abejingai atsakė Danas, lyg apipildamas šaltu vandeniu. Bet kai jis paskambino antrą kartą po „Bras Reilo” incidento, ji sutiko pasimatyti su juo, nors širdyje smerkė save.

Taip buvo visą paskutiniojo kurso rudens semestrą. Danas ir baugino, ir žavėjo. Jis buvo pirmasis tikras jos meilužis, ir netgi dabar, 1970 metais, dvi dienos iki Visų šventųjų, jis tebebuvo vienintelis tikras jos meilužis. Su Džoniu ji nebuvo intymiai suartėjusi.

Su Danu jai buvo gerai. Jis nesiskaitė su ja, bet jai buvo gerai. Danas visai nesisaugojo, todėl jai tekdavo eiti į universiteto polikliniką, mikčioti apie skausmingas mėnesines, kad gautų tabletę. Sekso prasme Danas visiškai dominavo. Sara ne dažnai patirdavo su juo orgazmą, bet jo šiurkštumas kartais sujaudindavo ją, ir jų ryšio paskutinėmis savaitėmis Sara pradėjo godžiai jausti subrendusiai moteriai būdingą gero sekso poreikį, troškimą, gluminamai sumišusį su kitais jausmais: pasišlykštėjimu ir Danu, ir savimi, suvokimu, kad sekso, visai priklausomo nuo pažeminimo ir dominavimo, negalima laikyti „geru seksu”, ir panieka sau, kad neįstengia nutraukti jausmus alinančių santykių.

Viskas nutrūko staiga, šių metų pradžioje. Jį pašalino.

— Kur važiuosi? — droviai pasiteiravo ji, sėdėdama ant jo kambario draugo lovos; tuo metu jis grūdo daiktus į du lagaminėlius. Jai knietėjo paklausti kitų, asmeniškesnių dalykų: „Ar tu būsi arti?”, „Ar eisi dirbti?”, „Ar mokysies vakarais?”, „Ar tavo planuose lieka vietos man?” Šito, paties svarbiausio, ji neišdrįso klausti, nes nebuvo pasirengusi jokiam atsakymui. O atsakymas į aną neutralų klausimą pribloškė ją.

— Turbūt į Vietnamą.

— Ką?!

Pasiekęs pasirausė lentynoje tarp popierių ir numetė jai laišką. Tai buvo Bengoro naujokų šaukimo centro įsakymas atvykti pasitikrinti sveikatos.

— Ar negali išsisukti?

— Ne. O gal ir galėčiau. Pats nežinau. — Jis užsidegė cigaretę. — Neturiu noro net mėginti.

Sara spoksojo į jį, užkandus žadą.

— Man pakyrėjo šitas scenarijus. Baigti koledžą, įsikibti tarnybos, parsivesti žmonelę. Nuvokiu, kad taikai į tą vakuojančią vietą. Nemanyk, kad apie tai negalvojau. Neišdegs. Ir tu supranti, ir aš. Mudu vienas kitam netinkam, Sara.

Ji išbėgo iš kambario, gavusi atsakymą į visus klausimus iš karto, ir nuo to laiko nebematė jo. Keliskart buvo sutikusi kambario draugą. Tarp sausio ir birželio jis gavo iš Dano tris laiškus. Daną paėmė į kariuomenę ir išsiuntė kažkur į pietus pradiniam apmokymui. Tai buvo paskutinė žinia, kurią gavo kambario draugas. Ir Sara Breknel.

Ir pradžių ji buvo įsitikinusi, kad laikosi puikiai. Visos tos sentimentalios dainos, skambančios per automobilio radiją po vidurnakčio, nebežavėdavo jos. Kaip ir banalios frazės apie užgesusią meilę ir ašarų priepuolius. Ji nesikorė kitam vaikinui ant kaklo iš nevilties ir nenuėjo per rankas. Tą pavasarį daugiausia vakarų ji praleido ramiai besimokydama bendrabučio kambaryje. Tai buvo atvanga. Be širdgėlos.

Tiktai po to, kai sutiko Džonį — praėjusį mėnesį, per naujų mokytojų susipažinimo vakarą, juos suvedė į porą vardų loterijos atsitiktinumas, — Sara suprato, koks siaubingas jai buvo paskutinis studijų semestras. Tai padėtis, kurios nejauti, nes per daug esi ja persisėmęs. Kaip toje pasakėčioje apie du asilus, pririštus greta Amerikos Vakarų miestelyje. Pirmasis vietinis, ant jo nugaros tik balnas. Antrasis — aukso ieškotojo asilas, apkrautas ryšuliais, stovyklos ir virtuvės rakandais bei keturiais rūdos maišais po penkiasdešimt svarų. Jo kupra nuo tų sunkenybių išlinkusi lyg armonika. Miestelio asilas sako: „Na ir krovinį bogini”. Aukso ieškotojo asilas nustemba: „Kokį krovinį?”