Stephen King - Tylos zona

Jeigu jis panorės manęs šįvakar , aš turbūt neprieštarausiu.

Nuo šitos minties paliko šilta, lyg po ilgo nebuvimo grįžus namo.

— Ko šypsaisi?

— Šiaip sau, — atsakė ji, mesdama kaukę atgal ant sofos.

— Na, pasakyk. Kas nors malonaus?

— Džoni, — tarė ji, dėdama ranką jam ant krūtinės ir stiebdamasi, kad galėtų pabučiuoti, — kai kurių dalykų nereikia garsiai kalbėti. Eime.

2

Abu stabtelėjo vestibiulyje, kol jis sagstėsi medvilninę striukę. Jos akys nejučiomis vėl nukrypo į plakatą STREIKAS! su sugniaužtu kumščiu liepsnos fone.

— Šiemet bus dar vienas studentų streikas, — tarė jis, pasekęs jos žvilgsnį.

— Dėl karo?

— Ne tiktai. Ir Vietnamas, ir rezervistų mobilizavimas, ir neramumai Kento universitete sukėlė studentus ant kojų. Man rodos, dar niekada auditorijose nesėdėjo taip mažai knislių.

— Ką tu vadini knisliais?

— Ogi tuos, kurie kala dėl pažymio, kuriems nusispjaut į mūsų visuomenę, jeigu tik ji aprūpins dešimties tūkstančių dolerių alga. Knisliui nusispjauti į viską, išskyrus nuosavą kailį. Bet tie laikai praėjo. Daugelis knislių atsikvošėjo. Artėja didelės permainos.

— Ir tau tai rūpi? Net pabaigus mokslus?

Jis išpūtė krūtinę:

— Madam, juk aš Meino universiteto absolventas. Smitas, iš septyniasdešimtųjų laidos. Sudaužkim bokalus už šaunųjį senąjį Meiną!

Ji šyptelėjo:

— Gerai, gerai, važiuojam. Aš noriu pasisukti karusele, kol jos neužrakino nakčiai.

— Puiku, — tarė jis, imdamas ją už rankos. — Aš kaip žinodamas pastačiau tavo automobilį už kampo.

— Ir turime aštuonis dolerius. Mūsų laukia nuostabus vakaras.

Vakaras buvo apniukęs, bet be lietaus, ganėtinai šiltas spalio pabaigai. Aukštybėse mėnulio pjautuvas skverbėsi pro debesų klodą. Džonis apkabino ją ir ji prisiglaudė prie jo.

— Žinai, Sara, visą laiką mąstau apie tave. — Jo balsas skambėjo beveik nerūpestingai, bet tik beveik. Jos širdis akimirką apmirė, o paskui ėmė pašėlusiai plakti.

— Tikrai?

— Tas vyrukas, Danas, manau, įskaudino tave, ar ne?

— Ir pati nesusigaudau, ką jis man padarė, — nuoširdžiai prisipažino ji.

Dabar geltona šviesoforo akis mirksėjo už kvartalo, ir jųdviejų šešėliai čia atsirasdavo, čia vėl pradingdavo priešais.

Džonis, atrodo, pergalvojo tai, ką ji pasakė.

— Aš nenorėčiau šitaip pasielgti, — galiausiai tarė jis.

— Žinau, kad tu nepasielgsi. Bet, Džoni... viskam reikia laiko.

— Na, taip, — tarė jis. — Laiko. Man regis, mes jo turime.

Šita frazė nuolatos skambės jai ausyse — dar aiškiau ir įtaigiau sapnuose — nenusakomo kartėlio ir praradimo intonacijomis.

Jie pasuko už kampo, ir Džonis atidarė jai automobilio dureles. Po to, apėjęs mašiną, atsisėdo prie vairo.

— Tau šalta?

— Visai ne, — tarė ji. — Toks ir turi būti didžių lūkesčių vakaras.

— Taip, — pritarė jis, pradėdamas važiuoti. Mintimis ji vėl grįžo prie tos kvailos kaukės. Daktaro Džekilio pusė su žydra Džono akimi tuščioje akiduobėje, išsiplėtusioje iš nuostabos — klausykit, vakar aš išradau naują kokteilį, bet nemanau, kad jį duos baruose , — šita kaukės pusė buvo visai priimtina, už jos galėjai įžvelgti dalelytę paties Džonio. Sarą paikai baugino antroji pusė — Haido, nes ana akis buvo pavirtusi į siaurą plyšelį. Už jo galėjo tykoti kas tik nori. Bet kas. Kad ir Danas.

Bet kai jie atvažiavo į mugę Estyje, kur centrinės alėjos tamsoje mirguliavo plikos lemputės, o ilgi apžvalgos rato stipinai žybsėdami kilo ir leidosi, Sara pamiršo kaukę. Ji buvo su savo vaikinu, ir vakaras žadėjo būti puikus.

3

Jie patraukė centrine alėja, susiėmę rankomis, beveik nesikalbėdami; Saros atmintyje iškilo vaikystės dienų mugės. Ji augo Pietų Paryžiuje, Meino valstijos vakarinės dalies miestelyje, kur buvo popieriaus fabrikas, o didžioji mugė paprastai vykdavo Fraiberge. Džoniui, kilusiam iš Pounelo, įsiminė visų mugių mugė Topseme. Tiesą sakant, šitos miestelių mugės visur buvo panašios, jos beveik ir nesikeitė. Palieki automobilį purvinoje stovėjimo aikštelėje, prie vartų sumoki du dolerius, ir tik įžengęs užuodi karštas dešreles, kepamus pipirus bei svogūnus, rūkytą kiaulieną, mėgstamus ledinukus, pjuvenas ir salstelėjusį arkliašūdžio aromatą. Girdi, kaip dusliai džerška „amerikietiški kalneliai” mažyliams, kurie dar vadinami „lauko pele”. Girdi, kaip pyška pneumatiniai šautuvėliai tire, kaip metaliniu balsu kriokia garsiakalbiai, skelbiantys numerius bingo žaidėjams; garsiakalbiai sukabinėti aplink didelę palapinę, pristatytą ilgų stalų ir sudedamų kėdžių iš laidojimo biuro. Rokenrolo muzika varžosi su vargonėliais. Kvietėjai be paliovos šaukia — du šūviai už du dešimtukus, laimėsi vieną iš tų kimštų šunyčių savo vaikučiui — ei ei ei, skubėkit visi, mėtykit žiedus, kol išlošit. Ničniekas nepasikeitė. Tu vėl esi vaikas, karštai trokštantis, kad tave apsuktų.

— Žiūrėk! — ji sustabdė jį. — Karuselė! Karuselė!

— Žinoma, — nuramino ją Džonis. Jis atkišo popierinį dolerį moteriškei kasos budelėje, o ši padavė jam du raudonus bilietus ir du dešimtukus, nepakeldama akių nuo žurnalo „Fotoplei”.

— Ką reiškia tas „žinoma”? Kodėl taip su manim kalbi?

Jis gūžtelėjo pečiais. Jo veidas buvo apsimestinai nekaltas.

— Svarbu ne tai, ką tu pasakei, Džoni Smitai, o kaip pasakei.

Karuselė sustojo. Žmonės lipo lauk ir ėjo pro juos — daugiausia paaugliai melsvomis kariškomis palaidinėmis iš standaus medvilninio audinio arba atsagstytomis striukėmis. Džonis užvedė ją ant medinės pakylos ir padavė bilietus karuselės kontrolieriui, iš pažiūros labiausiai nuobodžiaujančiai būtybei visoje visatoje.

— Nieko sau, — tarė Džonis, kai šis pasodino juos į mažą apvalią gondolą ir nuleido saugos skersinį. — Juk šitie lopšiai sukasi ratu ant bėgio, ar ne taip?

— Taip.

— O tie bėgiai pritvirtinti ant didelės apvalios lėkštės, kuri sukasi ir sukasi, ar ne taip?

— Taip.

— Tai va, kai karuselė pasileidžia visu greičiu, lopšys, kuriame sėdime, sukasi savo orbita ir gali išvystyti tokį greitį, kuris gal tik kiek mažesnis nei kosmonautų, kai jie pakyla iš Kenedžio iškyšulio. Aš pažinojau vaikiną... — Džonis rimtu veidu pasilenkė prie jos.

— Na, jau vėl fantazuosi, — suabejojo Sara.

— Būdamas penkerių, jis nukrito nuo paradinių laiptų ir jam per plauko plotį įskilo kaklo slankstelis. O po dešimties metų Topsemo mugėje jis kad įsisuko karusele... ir... ir... — Džonis gūžtelėjo pečiais ir užjaučiamai patapšnojo jai per ranką. — Bet tau, Sara, gal viskas baigsis gerai.

— Oiii... Aš noriu išliiiipti...

Karuselė suko juos vis smarkiau, paversdama mugę ir centrinę alėją nuožulniai išsklidusią šviesų ir veidų dėme. Sara spygčiojo, kvatojo, paskui ėmė kumščiuoti jį.

— Įskilo per plauko plotį! — šaukė ji jam. — Aš tau parodysiu per plauko plotį, kai mes išlipsim, melagi nelaimingas.

— Ar jau ką nors jauti kaklo srityje? — meilikaujamai paklausė jis.

— Ak tu, melagi!

Jie sukosi vis greičiau ir greičiau, ir kai skriejo pro kontrolierių — dešimtą? o gal penkioliktą kartą? — Džonis pasilenkė ir pabučiavo ją, o gondola kaukdama sukosi savo orbita, jų lūpos liejosi į kažką karšto, svaiginančio ir labai artimo. Paskui karuselė ėmė suktis lėčiau, jų gondola, sakytum nenoromis, aptarškėjo dar vieną ratą ir galų gale, svyruodama ir supdamasi, sustojo.