Stephen King - Tylos zona

— Nuo penkių šimtų iki septynių šimtų dolerių.

Šeimininkas vėl ėmė vartyti akis.

— O kad taip būtų... — atsiduso jis.

— Na, neapsimetinėk skurdžiumi, — pertarė vyriškis, panašus į statybininką. — Prieš dvi dešimtis metų aš pats sukau šitą velnio išmonę. Nuo penkių iki septynių šimtų per vakarą, po du tūkstančius šeštadienį. Be vargo. Ir be jokio sukčiavimo.

Džonis nenuleido akių nuo Rato, kuris sukosi vis lėčiau, jau buvo galima įžiūrėti paskirus skaičius, lekiančius pro šalį. Švystelėjo nulis, dvigubas nulis, paskui, lėčiau, pirmas sektorius, dar lėčiau, antras.

— Šį kartą perlėks, — tarė vienas iš paauglių.

— Palauk, — tarė Džonis kažkokiu keistu balsu. Sara pažvelgė į jį. Pailgas nuoširdus Džonio veidas ūmai surūstėjo, žydros akys patamsėjo, pasidarė svetimos, klaidžiojančios tolyje.

Rodyklė atšliaužė ant 30 ir sustojo.

— Lošiam toliau, lošiam toliau, — gailiai pragydo šeimininkas, kai grupelė, susibūrusi už Džonio ir Saros, triukšmingai reiškė savo džiaugsmą. Vyriškis, panašus į statybininką, taip trinktelėjo Džoniui per nugarą, kad tas susvyravo. Šeimininkas, pasikuitęs po prekystaliu, išėmė iš cigarų dėžės keturis dolerius ir numetė greta aštuonių Džonio ketvirtukų.

— Gal pakaks? — paklausė Sara.

Dar kartelį, — tarė Džonis. — Jeigu išlošiu, tas vyrukas apmokės mudviem mugę ir tavo benziną. Jeigu ne, būsim prakišę kokį pusdolerį, ne daugiau.

— Ei, ei, ei! — užtraukė šeimininkas. Jis atkuto, vėl ėmė malti liežuviu. — Statykite, kur širdis geidžia. Išsijudinkite ir jūs visi. Šitas sportas ne žiopliams. Sukasi sukasi ratas, kur jis sustos, kam lobį duos — nežino niekas.

Vyriškis, panašus į statybininką, ir abu paaugliai lipte prilipo prie Džonio ir Saros. Kiek pasikuždėję, paaugliai sukrapštė pusę dolerio smulkiais ir numetė ant vidurinio sektoriaus. Vyriškis, panašus į statybininką, prisistatė esąs Stivas Bernhardas ir padėjo dolerį ant kvadrato LYGINIS.

— O jūs kaip, bičiuli? — šeimininkas paklausė Džonio. — Paliksite toje pačioje vietoje?

— Taip, — atsakė Džonis.

— Oi, dėde, — tarė vienas iš paauglių, — erzinat likimą.

— Turbūt, — tarė Džonis, ir Sara nusišypsojo jam.

Bernhardas tiriamai nužvelgė Džonį ir ūmai perkėlė savo dolerį į trečiąjį sektorių.

— Velniai rautų, — atsiduso paauglys, pasakęs Džoniui, kad tas erzina likimą. Jis pastūmė savo ir draugo pusdolerį į tą patį sektorių.

— Visi kiaušeliai vienam krepšely, — uždainavo šeimininkas. — Neapsigalvosite?

Lošėjai sutartinai tylėjo. Du krovikai atslampino paspoksoti, vienas jų su mergina; tirštėjant sutemoms, prie Laimės Rato susibūrė visai padori draugijėlė. Šeimininkas smarkiai pasuko Ratą. Jo apsisukimus sekė dvylika porų akių. Sara susivokė vėl žiūrinti į Džonį — koks pasikeitęs atrodė jo veidas šitoje ryškioje ir kartu slėpiningoje šviesoje. Ji vėl prisiminė kaukę — Džekilis ir Haidas, lyginis ir nelyginis. Vėl surėmė pilvą, darėsi silpna. Ratas sulėtino greitį, pradėjo spragsėti. Paaugliai ėmė šūkauti, lyg ragindami jį.

— Dar truputį, mažyti, — įkalbinėjo Stivas Bernhardas. — Dar truputį, mielasai.

Ratas atkaukšėjo į trečiąjį sektorių ir sustojo ant 24. Visas būrys vėl džiugiai sukliko.

— Džoni, laimėjai, laimėjai! — šaukė Sara.

Šeimininkas niršdamas švilptelėjo per dantis ir išmokėjo laimėjimus. Dolerį paaugliams, du Bernhardui ir dvylika dolerių Džoniui. Dabar priešais jį ant žaidimų lentos gulėjo aštuoniolika dolerių.

— Lošiam toliau, lošiam toliau, ei, ei, ei! Dar kartą, vaikine? Šįvakar Ratas su tavim išvien.

Džonis žvilgtelėjo į Sarą.

— Kaip nori, Džoni. — Staiga ji pasijuto nejaukiai.

— Statyk, dėde, — kurstė paauglys su Džimio Hendrikso ženkliuku. — Man taip malonu matyti, kaip šitą tipą nukelnėja.

— Gerai, — nusileido Džonis. — Paskutinį kartą.

— Statykite ant bet kurio kvadrato.

Visi stebeilijo į Džonį, kuris stovėjo ir susimąstęs trynėsi kaktą. Paprastai geraširdiškas jo veidas sustingo, surimtėjo, susikaupė. Jis žiūrėjo į Ratą, apsuptą lempučių vainiko, pirštais braukydamas glotnią odą viršum dešiniojo antakio.

— Palieku, — pagaliau tarė jis.

Minia klausiamai suošė.

— Na, vyruti, čia jau nebe juokai.

— Įsismarkavo, — dvejodamas tarė Bernhardas. Jis atsisuko į žmoną, bet toji tik gūžtelėjo, prisipažindama visiškai nesuprantanti lošimų mistikos. Ak, velniai nematė, aš su jumis.

Paauglys su ženkliuku žvilgtelėjo į draugą, šis patraukė pečiais ir linktelėjo galva.

— Tebūnie, — tarė jis. — Ir mes paliekame.

Ratas įsisuko. Sara girdėjo, kaip už jos pečių vienas krovikas susilažino su kitu iš penkių dolerių, kad trečiasis sektorius nebeišloš. Jos skrandis vėl apsivertė, bet šį kartą skausmas nebeatlyžo; jis suremdavo bangomis. Veidą išpylė šaltas prakaitas. Ratas vėl ėmė lėčiau suktis. Vienas paauglys nusivylęs pliaukštelėjo delnais. Bet nepasitraukė. Ratas peršoko 11, 12, 13. Šeimininkas pastebimai atkuto. Tik, tak, tik, 14, 15, 16.

— Prašoks, — apmiręs iškvėpė Bernhardas. Šeimininkas žiūrėjo į savo Ratą tokiu žvilgsniu, tartum norėdamas ištiesti ranką ir sustabdyti jį. Ratas praspragsėjo 20, 21 ir sustingo ant padalos 22.

Minioje, kuri išaugo vos ne iki dviejų dešimčių, vėl nuskardėjo pergalės šauksmas. Turbūt čia susirinko visi vėlyvieji mugės lankytojai. Sara neaiškiai girdėjo, kaip krovikas, kuris prakišo lažybas, atiduodamas pinigus murmėjo kažką, kad „šikniams sekasi”. Ausyse kalė kūjai. Staiga ji pajuto baisų silpnumą kojose, raumenys virpėjo, atrodė, kad kūnas nebeklauso. Ji tankiai sumirksėjo, jai susisuko galva, gerklėje viskas sukilo. Pasaulis susiūbavo ir pakrypo kampu, tartum jie tebebūtų skrieję karusele, kuri dabar palengva stoja.

„Suvalgiau pašvinkusią dešrelę, — nusiminusi pagalvojo ji. — Štai kokią laimę suradai šitoje mugėje, Sara”.

— Ei, ei, ei, — tarė šeimininkas be didelio entuziazmo ir išmokėjo pinigus. Du dolerius paaugliams, keturis Stivui Bernhardui ir visą krūvelę Džoniui — tris dešimtines, penkinę ir vieną dolerį. Šeimininkas nedžiūgavo, bet ir nebuvo praradęs optimizmo. Jeigu tas išstypėlis su dailute blondine bandys dar kartą statyti ant trečio kvadrato, beveik nedvejojo atsilošiąs. Kol pinigai ant lentos, jie dar ne išstypėlio. O jeigu jis nueis? Na ką gi, Ratas šiandien prisuko jam tūkstantuką, galima keliais centais pasidalyti ir su artimu. Netruks pasklisti gandas, kad Solo Dramoro Rate buvo išlošta stambi suma, ir rytoj prigarmės lošėjų kaip niekad. Išlošimas — gera reklama.

— Dėkit kur tik norit, dėkit kiek tik norit, — skandavo jis. Keletas žmonių prasibrovė prie lošimo lentos ir dėjo dešimtukus bei ketvirtukus. Bet šeimininkas žiūrėjo tik į vaikiną, lošiantį jo pinigais.

— Tai ką, bičiuli? Lošim vyriškai?

Džonis pažvelgė į Sarą.

— O tu... Klausyk, kas tau? Tu išblyškusi kaip vaiduoklis.

— Surėmė skrandį, — tarė ji, stengdamasi nusišypsoti. — Turbūt vėl dešrelės. Gal važiuojam namo?

— Žinoma. Važiuojam. — Jis rinko nuo lošimo lentos suglamžytus banknotus, ir jo žvilgsnis vėl nukrypo į Ratą. Šiluma ir gailestis jo akyse išblėso. Atrodė, jos vėl patamsėjo, pasidarė mąslios ir šaltos. Jis žiūri į tą ratą kaip mažas berniukas į nuosavą skruzdėlyną , pagalvojo Sara.