Stephen King - Tylos zona

— Palauk, — tarė jis.

— Gerai, — sutiko Sara. Nors galvoje buvo keistai tuščia ir skrandį raižė be atvangos. Pilvo apačioje kažkas suburbuliavo, o tai dar labiau ją suneramino. Viešpatie, pasigailėk, kad tik nepaleistų vidurių!

Ji pagalvojo: Jis nenurims , kol visko nepraloš.

Ir paskui, keistai įsitikinusi: Bet jis nepraloš.

— Tai kaip, bičiuli? — paklausė šeimininkas. — Statai ar ne? Loši ar ne?

— Šiki ar ne? — įsiterpė vienas krovikas, ir pasigirdo nervingas juokelis. Viskas plaukė Sarai prieš akis.

Omai Džonis sustūmę banknotus ir monetas į lentos kampą.

— Ką tu darai? — nuoširdžiai nustebęs paklausė šeimininkas.

— Visą krūvą ant 19, — atsakė Džonis.

Sarai norėjosi vaitoti, bet jinai susivaldė.

Minia suklego.

— Nesiversk per galvą, — pakuždėjo Stivas Bernhardas Džoniui į ausį. Džonis neatsakė. Spoksojo į Ratą, kažkaip abejingai. Akys atrodė beveik violetinės.

Omai kažkas skambtelėjo; Sara iškart pagalvojo, jog tai tik ausyse. Paskui ji pamatė, kaip kiti, jau padėję monetas ant įvairių skaičių, atsiima jas, palikdami Džonį lošti vieną.

Ne! veržėsi jai iš krūtinės klyksmas. Tik ne taip, ne vieną, tai nesąžininga...

Ji sukando lūpą. Bijojo, kad gali subloguoti, jei tiktai prasižios. Viduriuose darėsi kažkas siaubingo. Pinigų krūvelė, kurią išlošė Džonis, gulėjo vieniša, apšviesta ryškios lempų šviesos. Penkiasdešimt keturi doleriai, o laimėjimas, statant ant vieno skaičiaus — dešimteriopas.

Šeimininkas lyžtelėjo lūpas.

— Pone, pagal įstatymą aš negaliu leisti statyti ant vieno skaičiaus daugiau kaip du dolerius.

— Na, na, — suurzgė Bernhardas. — Tu neturėjai leist statyti daugiau kaip dešimt dolerių ant sektoriaus, o ką tik leidai jam pastatyti aštuoniolika. O gal tau jau pradeda šlapti tarpukojis?

— Ne, bet...

— Negaiškite! — kirste nukirto Džonis. — Taip arba ne. Mano merginai bloga.

Šeimininkas nužvelgė minią. Nusiteikusi priešiškai. Kvailiai. Nesupranta, kad bernas leidžia dolerius vėjais, o jis mėgina atvesti jį į protą. Tepasikaria. Jiems vis tiek neįtiksi. Tegu nors ir ant galvos stojasi ir prašvilpia viską. Bent jau bus galima uždaryti kioską nakčiai.

— Na ką gi, — tarė jis. — Jeigu tarp jūsų nėra valstijos inspektoriaus..’ — Ir atsigręžė į Ratą. — Sukasi sukasi Ratas, kur jis sustos, kam lobį duos, — nežino niekas.

Jis smarkiai suktelėjo, ir skaičiai bemat susiliejo į vientisą dėmę. Kurį laiką, — o tai atrodė tikra amžinybė, — nebuvo girdėti nė garso, tik zvimbė Laimės Ratas, kažkur plazdeno tento brezentą išnaktų vėjas, o Sarai galvoje aidėjo skaudūs dūžiai. Mintimis ji meldė, kad Džonis ją apkabintų, bet jis stovėjo nejudėdamas, rankos ant lošimo lentos, akys įsmeigtos į Ratą, kuris, sakytum, nusprendė suktis amžinai.

Pagaliau Ratas ėmė suktis taip lėtai, jog ji galėjo įskaityti skaičius: 19, 1 ir 9, skaisčiai raudonai išrašytus juodame fone. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Tolygus Rato dūzgimas virto ritmingu stuksenimu, labai garsiu šitoje tyloje.

Skaičiai slinko pro rodyklę vis lėčiau ir lėčiau.

Vienas iš krovikų nustebęs sušuko:

— Jėzau Marija, jis, ko gero, arti!

Džonis ramiai stebėjo Ratą, bet dabar Sarai dingojosi (galimas daiktas, dėl blogos savijautos — diegliai vis raižė vidurius), kad jo akys beveik juodos. Džekilis ir Haidas, pagalvojo ji ir ūmai pajuto nesuvokiamą baimę.

Tik, tik, tik .

Ratas spragsėdamas įslinko į antrą sektorių, prašliaužė 15 ir 16, spragtelėjo ant 17 ir, akimirką pasvyravęs, ant 18. Paskutinis spragtelėjimas — ir rodyklė sustojo ant 19. Minia sulaikė kvapą. Ratas dar kryptelėjo į priekį, rodyklė įsirėmė į ribą tarp 19 ir 20. Sekundės dalį atrodė, kad rodyklė neišsilaikys ant 19, kad paskutinę akimirką ji peršoks ant 20. Tačiau Rato jėgos išseko, rodyklė grįžo atgal ir apmirė.

Nuščiuvusi minia neištarė nė garso. Nė jokio garso.

Paskui vienas iš paauglių pagarbiai ir išgąstingai sukuždėjo:

— Ei, dėde, jūs ką tik išlošėte penkis šimtus keturiasdešimt dolerių.

Stivas Bernhardas negalėjo atsikvošėti.

— Kaip gyvas nemačiau tokio lošimo. Kaip gyvas .

Tada minia pašėlo. Džoniui plojo per nugarą, stumdė. Žmonės brovėsi pro Sarą, kad palytėtų jį, spustelėtų ranką, ir akimirką, kai ją nustūmė į šalį, ji pasijuto labai nelaiminga, apėmė paniška baimė. Visai nusilpusią stumdė šen ir ten, skrandyje kažkas pašėlusiai vartėsi. Prieš akis lyg juodos dėmės sukosi galybė Ratų.

Po akimirkos Džonis jau stovėjo greta. Ji pamatė, nors ir menkai beturėjo jėgų džiaugtis, kad tai josios Džonis, o ne ana sustingusi, į manekeną panaši figūra, žiūrinti, kaip Ratas daro paskutinį apsisukimą. Jis atrodė sutrikęs ir sunerimęs dėl jos.

— Atleisk, mažyte, — tarė, ir ji vėl pajuto, kad jį myli.

— Viskas gerai, — atsiliepė ji, nelabai tikėdama savo žodžiais.

Šeimininkas atsikosėjo.

— Ratas uždarytas, — pareiškė jis. — Ratas uždarytas.

Minia sutiko žinią nedraugingu bruzdesiu.

Šeimininkas pažvelgė į Džonį.

— Aš priverstas duoti jums čekį, jaunasis džentelmene. Nelaikau šitiek pinigų kioskelyje.

— Kaip norite, — tarė Džonis. — Tik greičiau. Damai iš tikrųjų bloga.

— Dar ko — čekį, — su begaline panieka tarė Stivas Bernhardas. — Šitas tipas išrašys jums čekį, kurį vėjas nupūs aukštyn, nes bus nepadengtas, o jis pats pasislėps Floridoje.

— Paklausykite, pone, — bandė pertarti jį šeimininkas. — Užtikrinu jus...

— Užtikrink savo mamytę, gal ji tavimi patikės, — atšovė Bernhardas. Omai jis persisvėrė per lošimo lentą ir ėmė naršyti po prekystaliu.

— Ei! — sukliko šeimininkas. — Žmonės, gelbėkit, plėšia!

Jo klyksmas miniai nepadarė įspūdžio.

— Prašau, — išstenėjo Sara. Galva jai pašėlusiai sukosi.

— Man nusispjaut į pinigus, — nelauktai pasakė Džonis. — Prašom praleisti mus. Damai bloga.

— Ot skaldo, — nusistebėjo paauglys su Džimio Hendrikso ženkliuku, bet kartu su draugu nenorom pasitraukė į šalį.

— Ne, Džoni, — tarė Sara, didžiausiomis valios pastangomis laikydamasi, kad nepravimtų. — Paimk savo pinigus. — Penki šimtai dolerių — toks buvo Džonio trijų savaičių uždarbis.

— Mokėk pinigus, tu, pagyrų puode! — sugriaudėjo Bernhardas. Jis ištraukė iš pastalės cigarų dėžę ir pastūmė į šalį, nė nedirstelėjęs, kas viduje; dar pasikuitė ir iškėlė plieninę dėžutę — seifą, nudažytą pilkšvai žalsva spalva. Blinktelėjo ją ant lošimo lentos. — Jeigu čia nėra penkių šimtų keturiasdešimties dolerių, aš visų akyse suvalgysiu savo marškinius. — Galinga, sunkia ranka jis patapnojo Džoniui per petį. — Lukterk minutę, sūneli. Šiandien tu gausi algą arba aš ne Stivas Bernhardas.

— Dievaži, pone, aš šitiek neturiu...

— Arba tu sumokėsi, — tarė Stivas Bernhardas, lenkdamasis prie jo, — arba aš pasirūpinsiu, kad tavo kromelį uždarytų. Aš nejuokauju. Kalbu visai rimtai.

Šeimininkas atsiduso ir kyštelėjo ranką užantin. Pagrabaliojęs ištraukė raktelį ant plonos grandinėlės. Minia suošė. Sara nebegalėjo tverti. Jos pilvas pūtėsi, pūtėsi ir staiga tarsi nutirpo. Viskas vertėsi iš vidaus laukan, visi viduriai, ir dar patrakusiu greičiu. Kliuvinėdama ji pasitraukė nuo Džonio ir ėmė brautis per minią.