Stephen King - Tylos zona

— Ar tau negera, vaikeli? — paklausė moteriškas balsas. Sara tiktai papurtė galvą.

— Sara? Sara!

Nuo Džekilio ir Haido niekur nepasislėpsi... šmėkštelėjo padrika mintis. Bėgant pro karuselę, prieš akis centrinės alėjos tamsoje lyg ir pasivaideno švytinti kaukė. Sara užkliudė petim žibintstulpį, susvirduliavo, įsitvėrė jo ir pratrūko vemti. Rodos, ją visą, nuo pat kulnų, vertė lauk, skrandis konvulsiškai gniaužėsi tarytum bejėgė, lipni sauja. Ji davė jam valią.

Kvapas kaip ledinukų, tik spėjo pagalvoti ji, ir aičiodama vėmė toliau. Akyse vaivaravo juoduliai.

— O viešpatie, — nusilpusiu balsu ištarė ji ir stipriau įsikibo žibintstulpio, kad nesusmuktų. Kažkur toli šaukė ją Džonis, bet ji dar nenorėjo atsiliepti, dar negalėjo. Šleikštulys palengva maišo, ir tą akimirką ji tenorėjo vieno: stovėti tamsoje ir džiaugtis, kad tebėra gyva, kad ištvėrė šitą mugės vakarą.

— Sara? Sara!

Ji dusyk nusispjovė, kad bent kiek pravalytų burną.

— Aš čia, Džoni.

Jis išėjo iš už karuselės, iš už sustingusių šuolyje gipsinių arkliukų. Ji pastebėjo, kad jis išsiblaškęs gniaužo storą banknotų pluoštą.

— Ar atsigavai?

— Ne, bet man jau geriau. Išsivėmiau.

— O dieve! Važiuojam namo. — Jis švelniai paėmė ją už parankės.

— Gavai savo pinigus...

Jis žvilgtelėjo į banknotų pluoštą ir išsiblaškęs įbruko jį į kelnių kišenę.

— Aha. Net nežinau, ar dalį, ar visus. Skaičiavo anas žaliūkas.

Sara išsitraukė iš rankinuko nosinę ir nusišluostė lūpas. „Gurkšnį vandens, — pagalvojo. — Dūšią parduočiau už gurkšnį vandens”.

— Būk atsargus, — tarė ji. — Juk čia krūva pinigų.

— Lengvai įgyti pinigai užtraukia nelaimę, — niūriai tarė jis. — Vienas iš mano motinos priežodžių. Ji turi jų milijoną. Ir mirtinai neapkenčia azartinių lošimų.

— Užkietėjusi baptiste, — tarė Sara ir konvulsiškai nusipurtė.

— Kas tau? — sunerimo jis.

— Drebulys krečia, — tarė ji. — Kai įlipsim į mašiną, paleisk šildymą ir... o viešpatie, atrodo, aš vėl...

Ji nusisuko ir vaitodama išžiaukčiojo seiles. Susvirduliavo. Jis švelniai, bet tvirtai ją prilaikė.

— Ar nueisi iki mašinos?

— Taip. Dabar jau atsigavau. — Bet jos galva plyšo, burnoje apkarto, pilvo ir nugaros raumenis taip laužė, tarytum jie visi būtų atitrūkę nuo raiščių.

Jie iš lėto patraukė centrine alėja, vilkdami koją už kojos pjuvenomis, praėjo pro paviljonus, jau uždarytus ir sutvarkytus. Įpėdin jų slinko kažkoks šešėlis, ir Džonis greitai apsidairė, suvokęs, matyt, kokią didelę sumą nešasi kišenėje.

Tai buvo vienas iš paauglių — daugmaž penkiolikmetis. Jis droviai nusišypsojo jiems.

— Tikiuosi, jums geriau, — kreipėsi jis į Sarą. — Tai nuo dešrelių, galvą guldau. Taip dažnai pasitaiko pašvinkusių.

— Oi, nė nekalbėk apie jas, — tarė Sara.

— Gal padėti palydėti ją iki mašinos? — paklausė jis Džonio.

— Ačiū, nereikia. Mes susitvarkysime.

— Gerai. Tada aš dingstu. — Bet jis dar akimirką pamindžikavo, drovi jo šypsena pavirto į linksmą grimasą — išsišiepė iki ausų.

— Man taip patiko žiūrėti, kaip nušluostėt tam tipui nosį.

Ir nubėgo į tamsą.

Nedidukas Saros „universalas” vienišas bolavo aptemdytoje stovėjimo aikštelėje; neono lempų nutviekstas, jis stovėjo susigūžęs lyg nelaimingas, užmirštas šunytis. Džonis atidarė Sarai dureles ir ji atsargiai įlipo. Apėjęs automobilį, jis įsirangę už vairo ir įjungė motorą.

— Gausi truputį palaukti, kol įšils salonas.

— Nesirūpink. Man jau karšta.

Jis pažvelgė į Sarą ir pamatė ant jos veido prakaito lašelius.

— Gal vis dėlto nuvežti tave į Rytų Meino ligoninę, — pasiūlė jis. — Jeigu salmoneliozė, tai čia rimtas dalykas.

— Ne, ne, viskas gerai. Noriu tik parsigauti namo ir atsigulti į lovą. Rytoj rytą tik atsikelsiu paskambinti į mokyklą, ir vėl griūsiu miegoti.

— Gali nesikelti, aš paskambinsiu už tave, Sara.

Ji dėkingai pažvelgė į jį.

— Paskambinsi?

— Žinoma.

Jie jau įvažiavo į pagrindinę magistralę.

— Atleisk, kad negaliu važiuoti pas tave, — pasakė Sara. — Man išties labai gaila.

— Tu čia niekuo dėta.

— O kas gi kitas? Aš suvalgiau pašvinkusią dešrelę. Vargšė Sara.

— Aš myliu tave, Sara, — tarė Džonis. Pagaliau žodis buvo ištartas, jo nebegalima atšaukti, jis pakibo tarp jųdviejų, laukdamas kažkokio tęsinio.

— Ačiū, Džoni, — teįstengė ištarti Sara.

Jie važiavo toliau malonioje tyloje.

ANTRAS SKYRIUS

1

Buvo jau beveik vidurnaktis, kai Džonis sustabdė automobilį prie jos namo durų. Sara snūduriavo.

— Ei, — tarė jis, išjungdamas motorą, ir švelniai ją papurtė. — Atvažiavom.

— Ak... gerai. — Ji atsisėdo tiesiai ir labiau susisupo į kailinius.

— Kaip jautiesi?

— Geriau. Maudžia skrandį, laužo nugarą, bet jau geriau. Džoni, važiuok į Klivzą automobiliu.

— Neverta, — pasakė jis. — Dar kas užmatys, kad tavo mašina kiaurą naktį stovėjo prie mano namo. Kam mums tos kalbos.

— Bet juk aš ketinau važiuoti su tavimi...

Džonis nusišypsojo.

— Va tada vertėtų surizikuoti, net jeigu ir tektų pėstiems kulniuoti tris kvartalus. Be to, noriu, kad turėtum mašiną prie namų, jei kartais sumanytum važiuoti į ligoninę.

— Aš nevažiuosiu.

— Ką žinai. Ar galiu užeiti ir išsikviesti taksi?

— Žinoma.

Jie užėjo į vidų. Sara vos spėjo uždegti šviesą, ir ją vėl ėmė krėsti drebulys.

— Telefonas svetainėje. Aš atsigulsiu ir apsiklosiu pledu.

Svetainė buvo maža, be jokių nereikalingų daiktų; nuo kareivinių ją skyrė tik margos užuolaidos, išdabintos neįsivaizduojamų formų ir atspalvių gėlėmis, bei keletas plakatų ant sienos: Dailonas Forest Hilse, Baez Karnegio Hole, „Džeferson eirpleinz” Berklyje, „Berds” Klivlende.

Sara atsigulė ant kušetės ir užsitraukė pledą iki pasmakrės. Džonis žvelgė į ją ne juokais sunerimęs. Saros veidas buvo baltas kaip popierius, tiktai paakiuose juodavo ratilai. Jinai atrodė tikrai nesveika.

— Gal man pasilikti čia nakčiai, — pasisiūlė jis. — O jei kas atsitiktų...

— Pavyzdžiui, per plauko plotį įskiltų kaklo slankstelis? — Ji pažvelgė į jį su gailia šypsena.

— Na, ko tik nebūna...

Grėsmingas urzgimas pilve nulėmė viską. Ji nuoširdžiai ketino šią naktį atsiduoti Džoniui Smitui. Ką gi, neišėjo. Nejau dabar viskas baigsis tuo, kad jis slaugys, kai ją pykins, kai ji lakstys į tualetą ir kliukins „Pepto Bismolį”.

— Viskas bus gerai, — tarė ji. — Mane pribaigė ta pašvinkusi dešrelė, Džoni. Taip pat lengvai galėjai ir tu ją suvalgyti. Paskambink man rytoj, kai turėsi pertrauką.

— Tu taip manai?

— Žinoma.

— Gerai, ožkele. — Nebesispyriodamas jis pakėlė ragelį ir iškvietė taksi. Sara užsimerkė, užliūliuota ir nuraminta jo balso. Ją ypač žavėjo Džonio gebėjimas daryti tai, ką reikia, daryti iš širdies, ir jam visada buvo nusispjauti, kaip kiti į tai pažiūrės. Puikus bruožas. Ji buvo per daug pavargusi ir prislėgta, kad dar užiminėtų jį.

— Suveikta, — tarė jis, dėdamas ragelį. — Jie atsiųs taksi po penkių minučių.

— Šį kartą bent turėsi kuo užsimokėti, — šypsodamasi tarė Sara.

— Ketinu dosniai jį apdovanoti, — atsiliepė Džonis, mėgdžiodamas žinomą komiką Fildsą.