Stephen King - Tylos zona

Žingsniai ant laiptų. Vera atsistojo šalia jo. Akimirką ji atrodė rami, paskui puolė prie telefono lyg tigrė:

— Kas yra? Kas atsitiko mano berniukui?

Herbertas truktelėjo į save aparatą ir nulaužė jai nagą. Rūsčiai žvelgdamas į ją, tarė:

— Aš šitai aiškinuosi.

Ji stovėjo ir žiūrėjo į jį, išpūtusi savo romias išblukusias žydras akis ir užspaudusi burną ranka.

— Ponas Smitai, jūs girdite?

Herbertas sunkiai košė žodžius, tarsi burna būtų užšaldyta novokaino:

— Taip, aš turiu sūnų Džoną Smitą, be antro vardo. Jis gyvena Klivz Milze. Jis mokytojauja vidurinėje mokykloje.

— Ponas Smitai, jis pateko į automobilio katastrofą. Jo būklė itin sunki. Labai apgailestauju, kad turėjau pranešti jums tokią žinią. — Megsas kalbėjo ritmingai, oficialiai.

— O viešpatie, — tarė Herbertas. Viskas susipynė galvoje. Kadaise, kai dar tarnavo armijoje, niekingas šviesiaplaukis milžinas iš pietų, vardu Čildresas, jam kaip reikiant apskalbė šonus viename Atlantos valstijos bare. Tąkart Herbertas jautėsi taip kaip dabar — sugniuždytas, visos mintys padrikos, sutryptos į žemę. — O viešpatie, — pakartojo jis.

— Jis mirė? — klausė Vera. — Jis mirė? Džonis mirė?

Jis uždengė ragelį.

— Ne, — tarė jis. — Nemirė.

— Nemirė! Nemirė! — sukliko ji ir, garsiai bumbtelėdama, parpuolė ant kelių. — O dieve, iš visos širdies dėkojame tau ir maldaujame, kad būtum maloningas ir gailestingas mūsų sūnui ir apsaugotum jį savo mylinčia ranka, maldaujame vienatinio tavo sūnaus Jėzaus vardu ir...

— Užsičiaupk , Vera!

Akimirką visi trys nuščiuvo, tartum susimąstę apie pasaulį ir ne itin malonias jo puses: Herbertas, įspraudęs stambų savo liemenį į telefono kampelį, įrėmęs kelius į stalo apačią ir beveik įgrūdęs veidą į plastikinių gėlių puokštę; Vera, suklupusi ant grotelių prie krosnies; nematomas seržantas Megsas, tapęs savotiška šitos slogios komedijos auditorija.

— Ponas Smitai?

— Klausau. Aš... atsiprašau.

— Tai natūralu, — tarė Megsas.

— Mano vaikinukas... Džonis... ar jis vairavo „Folksvageną”?

„Mirtinas pavojus, mirtinas pavojus, tie maži vabalai — mirtinas pavojus”, — vapaliojo Vera. Ašaros sruvo jai skruostais, tekėdamos glotnia naktinio kremo pluta tarsi lietaus lašai chromo danga.

— Jis važiavo taksi, — paaiškino Megsas. — Nusakysiu jums padėtį, kaip ją dabar įsivaizduoju. Susitiko trys automobiliai, du iš jų vairavo vaikinai iš Klivz Milzo. Dūmė kaip patrakę rytų kryptimi. Jie užlėkė ant vadinamosios Karsono kalvos autostradoje Nr. 6. Jūsų sūnus sėdėjo taksi, važiuojančiame į vakarus, Klivzo kryptimi. Taksi ir automobilis, lekiantis ne savo puse, susidaužė kaktomuša. Taksistas žuvo, taip pat ir vaikinas, vairavęs kitą automobilį. Jūsų sūnus ir to kito automobilio keleivis nugabenti į Rytų Meino ligoninę. Kiek žinau, abiejų būklė kritiška.

— Kritiška, — pakartojo Herbertas.

— Kritiška! Kritiška! — rypavo Vera.

„O dieve, mes elgiamės kaip kokioje saviveiklinėje pjesėje”, — pagalvojo Herbertas. Jam pasidarė nesmagu dėl Veros ir seržanto Megso, kuris tikriausiai girdėjo Veros balsą lyg kokį pakvaišusių graikų chorą antrame plane. Kiek šitokių pokalbių teko seržanto Megso daliai, einant tarnybines pareigas? Turbūt nemažai. Greičiausiai jau bus paskambinęs taksisto žmonai ir žuvusio vaikino motinai, pranešęs abiem kraupią žinią. Kaip jos reagavo? O kam tai rūpi? Nejau Vera neturi teisės apraudoti savo sūnaus? Ir kodėl į galvą lenda tokios paikos mintys šitokiu metu?

— Rytų Meino ligoninė, — pakartojo Herbertas. Jis užsirašė pavadinimą. Ant bloknoto viršelio buvo nupieštas išsišiepęs telefono ragelis. Ant laido vingių išdėstytos raidės: T-e-l-e-f-o-n-a-m-s.

— O kaip jis sužeistas?

— Nesupratau, ponas Smitai.

— Aš klausiu, kur jį sužeidė. Galvą? Pilvą? Kur? Ar jis apdegė?

Vera sukliko.

— Vera , prašau , užsičiaupk!

— Būtų geriau, jeigu jūs pasiteirautumėte ligoninėje, — atsargiai pasiūlė Megsas. — Aš gausiu išsamų pranešimą tik po poros valandų.

— Žinoma. Žinoma.

— Ponas Smitai, atleiskite, kad teko skambinti jums vidury nakties ir pranešti tokią blogą žinią...

— Blogą, tai tiesa, — tarė Herbertas. — Skambinsiu į ligoninę.

Viso gero, seržante Megsai.

— Labanakt, ponas Smitai.

Herbertas padėjo ragelį ir beprasmiškai spoksojo į telefoną. „Štai kaip atsitinka, — mąstė jis. — Štai ir atėjo bėda, Džoni”.

Vera vėl suklykė, ir jis kiek sunerimo, matydamas, kaip ji stvėrėsi už plaukų kartu su suktukais, ir jau buvo beraunanti juos.

— Tai dievo bausmė! Dievo bausmė už tai, kaip mes gyvenome, už mūsų nuodėmes, už viską! Herbertai, klaupkis šalia manęs...

— Vera, aš turiu skambinti į ligoninę. Nenoriu to daryti klūpėdamas.

— Melskimės už jį... pasižadėkime būti geresni... aš žinau, jeigu būtum dažniau lankęs bažnyčią su manimi... gal tai dėl tavo cigarų, šlaistymosi alinėse po darbo... nepadorių žodžių... viešpaties vardo minėjimo be reikalo... dievo bausmė... tai dievo bausmė...

Herbertas suėmė rankomis jos veidą, kad sulaikytų pašėlusį lingavimą į priekį ir atgal. Naktinis kremas buvo nemaloniai lipnus, bet Herbertas neatitraukė rankų. Jis gailėjosi Veros. Pastarąjį dešimtmetį jo žmona klydinėjo ūkanose tarp pasišventimo savajam baptistų tikėjimui ir to, kas Herbertui atrodė nepavojinga religinė manija. Praslinkus penkeriems metams po Džonio gimimo, gydytojas jos gimdoje ir makštyje aptiko gerybinių auglių. Juos pašalino, bet Vera nebegalėjo turėti vaikų. Dar po penkerių metų atsirado naujų auglių ir jai buvo padaryta radikali operacija. Tada ją ir apėmė gilus religinis jausmas, keistai susipynęs su tikėjimu mitais. Ji ryte rijo knygeles apie Atlantidą, apie kosminius laivus iš dangaus, apie „tyrų krikščionių” bendruomenes, galbūt gyvenančias Žemės gelmėse. Žurnalą „Lemtis” ji skaitydavo veik taip pat dažnai kaip ir Bibliją, dažnai pasiremdama vienu iš jų kito teiginiams iliustruoti.

— Vera, — tarė jis.

— Mes būsime geresni, — kuždėjo ji, maldaujamai žvelgdama į vyrą. — Mes būsime geresni, ir jis liks gyvas. Tu pamatysi. Tu...

— Vera.

Ji nutilo, nenuleisdama akių.

— Paskambinkime į ligoninę ir sužinosime, kokia jo padėtis iš tikrųjų, — švelniai tarė jis.

— A... Aha, gerai. Taip.

— Ar gali pasėdėti ant laiptų ir neištarti nė garso?

— Aš noriu melstis, — pasakė ji lyg vaikas. — Tu negali man uždrausti.

— Nė nemanau to daryti. Jeigu melsies mintyse.

— Taip. Mintyse. Gerai, Herbertai.

Ji nuėjo prie laiptų, atsisėdo ir įsisupo į chalatą, sudėjo rankas maldai ir jos lūpos ėmė krutėti. Herbertas paskambino į ligoninę. Po dviejų valandų jie jau važiavo šiaurės kryptimi beveik visai tuščia Meino magistrale. Herbertas vairavo 1966 metų laidos „Fordą-universalą”. Vera, tiesi kaip žvakė, sėdėjo greta. Ant jos kelių gulėjo Biblija.

2

Be penkiolikos devynios Sarą pažadino telefono skambutis. Nuo vėmimo naktį jai maudė nugarą, o skrandžio raumenys atrodė įsitempę, bet apskritai ji jautėsi nepalyginamai geriau.

Sara pakėlė ragelį, net nedvejodama, kad skambina Džonis.

— Alio.

— Sveika, Sara. — Tai buvo ne Džonis. Skambino Anė Straford iš mokyklos. Anė buvo metais vyresnė už Sarą ir dirbo Klivze antrus metus. Ji dėstė ispanų kalbą. Anė buvo smagi, judri mergina ir Sara ją labai mėgo. Bet šįryt jos balsas atrodė prislėgtas.