Stephen King - Tylos zona

O Džoniui, kuris to nežinojo, iš širdies pagailo žmogelio, jo nesupratingumo.

Apkabink stipriau, mano mielas ... na, nebūk kvailiukas...

— Visada juk nori, kad būtų kuo geriau, o bernas pareina su plaukais ligi subinės ir sako, kad Jungtinių Valstijų prezidentas kuilys. Kuilys! Ar ne šiknius, aš...

— Saugokis! — sukliko Džonis.

Taksistas pasigręžė į jį veidu — tai buvo putlus Amerikos legiono nario veidas, rimtas, piktas ir nelaimingas, apšviestas prietaisų lentos ir ūmai nutviekstas artėjančių žibintų šviesų. Jis greit dirstelėjo į priekį, bet buvo per vėlu.

— Jėėėzau...

Priešpriešiais abipus baltos skiriamosios linijos dūmė du automobiliai. „Mustangas” ir „Dodž Čardžeris” kilo vienas šalia kito į kalvos viršūnę. Džonis net girdėjo, kaip kaukia jų motorai. „Cardžeris” lėkė tiesiai į juos. Jis net nebandė pasukti į šalį, ir taksistas suakmenėjo prie vairo.

— Jėėė...

Džonis vos pastebėjo, kaip iš kairės prašvilpė „Mustangas”. Ir tada taksi kaktomuša susidūrė su „Čardžeriu”, ir Džonis pajuto, kaip jį meta aukštyn ir sviedžia į šalį. Skausmo nejautė, nors neaiškiai suvokė, kad užkliudė šlaunimis skaitiklį, ir taip smarkiai, kad nuplėšė jį nuo kronšteino.

Dūžtančio stiklo žvangesys. Milžiniškas liepsnos liežuvis tvykstelėjo naktyje. Džonio galva pramušė priekinį stiklą. Viskas ėmė garmėti į kažkokią prarają. Jis juto tik skausmą, neaiškų, prislopintą skausmą pečiuose ir rankose, kai jo kūnas paskui galvą išlėkė per išmuštą priekinį stiklą. Jis skrido. Skrido į spalio naktį.

Šmėkštelėjo miglota mintis: Mirštu? Nejau galas?

Vidinis balsas atsakė: Taip , turbūt.

Jis skrido. Spalio žvaigždės, pažirusios naktyje. Sprogstančio benzino griausmas. Oranžinė pašvaistė. Ir tamsa.

Jo skrydis per beorę erdvę baigėsi dusliu smūgiu ir pliukštelėjimu. Jis pajuto šaltą drėgmę, kai nukrito į Karsono pelkę per dvidešimt penkias pėdas nuo tos vietos, kur „Čardžeris” ir taksi, susiploję į vieną, išspjovė į vidurnakčio dangų ugnies stulpą.

Tamsa.

Sąmonė geso.

Ir galiausiai liko tik milžiniškas raudonas ir juodas ratas, besisukantis tokiame vakuume, kokiame skraido žvaigždės, pabandykit savo laimę, jei nepasiseks šitą kartą, pasiseks kitą, ei, ei, ei. Ratas vis sukosi, aukštyn — žemyn, raudonas — juodas, rodyklė tiksėjo per padalas. Džonis vis stengėsi įžiūrėti, ar ji sustos ant dviejų nulių — šeimininko kvadratas, išlošia jis, tiktai jis. Džonis stengėsi įžiūrėti, bet ratas jau pradingo. Liko tik tamsa ir visa apimanti tuštuma... Šalta nebūtis. Niekas.

Džonis Smitas pasinėrė ten ilgam, labai ilgam.

TREČIAS SKYRIUS

1

1970 metų spalio trisdešimtą, kelios minutės trečios ryto, nedidelio namuko, stovinčio maždaug už pusantro šimto mylių į pietus nuo Klivz Milzo, pirmojo aukšto prieškambaryje pradėjo čirkšti telefonas.

Herbertas Smitas atsisėdo lovoje, nieko nesusigaudydamas, jau lyg ir peržengęs miego viešpatijos slenkstį, bet sulaikytas tarpduryje, apkvaitęs ir išmuštas iš vėžių.

Pasigirdo Veros balsas, slopinamas pagalvės:

— Telefonas.

— Aha, — atsiliepė jis ir iškėlė kojas iš lovos. Tai buvo aukštas, pečiuitas vyriškis, bebaigiąs penktą dešimtį, praplikęs, dabar mūvintis žydromis pižamos kelnėmis. Jis išėjo į antrojo aukšto prieškambarį ir uždegė šviesą. Apačioje plyšojo telefonas.

Jis nulipo žemyn ir nuėjo į Veros vadinamąjį „telefono kamputį”. Ten stovėjo telefonas ir keistas stalelis, kurį ji gavo dovanų prieš trejus metus. Iš pat pradžių Herbertas nesutiko grūsti savo dviejų šimtų dešimčių svarų masės į tą kampą. Jis kalbėdavo telefonu stovėdamas.

Herbertas buvo betiesiąs ranką prie telefono, bet leido jam sučirkšti dar kartą.

Telefono skambutis vidury nakties paprastai reikšdavo vieną iš trijų: kuris nors senas draugas visiškai nusilesė ir pamanė, jog tau bus malonu išgirsti jo balsą net ir antrą valandą nakties; kažkas suklydo, rinkdamas numerį; blogos žinios.

Vildamasis, kad čia antrasis variantas, Herbertas pakėlė ragelį.

— Alio.

Energingas vyriškas balsas paklausė:

— Ar čia Herberto Smito namai?

— Taip.

— Atleiskit, su kuo aš kalbu?

— Aš Herbertas Smitas. Kas...

— Gal malonėtumėte minutę palaukti?

— Taip, bet kas...

Per vėlai. Ausyje kažkas tyliai klanktelėjo, tarytum pašnekovas kitame laido gale būtų nusipurtęs vieną batą. Jam pasakyta laukti . Iš daugelio dalykų, susijusių su telefonu, kurių jis nemėgo, — blogo sujungimo, mažų išdaigininkų, klausinėjančių, ar nelaikai vonioje dramblio, telefonininkių balsų, skambančių kaip kompiuteriai, ir saldžialiežuvių, kurie visaip įkalbinėja užsiprenumeruoti kokį žurnalą, — pats nemaloniausias būdavo nurodymas laukti. Viena iš tų apgaulingų naujovių, beveik nepastebimai prasiskverbusių į nūdienį gyvenimą pastarąjį dešimtmetį. Seniau pašnekovas sakydavo paprastai: „Dar nepadėkite ragelio, gerai?” ir padėdavo savąjį šalia aparato. Tais laikais bent girdėdavai tolimus pokalbius, šuns lojimą, radiją, vaiko verksmą. O nurodymas laukti — čia jau visai kas kita. Linija pasidaro paslaptinga, visiškai tuščia. Tu atsiduri kaip ir niekur. Kodėl jie nepasako tiesiai: „Gal luktertumėte valandėlę, kol mes jus gyvą trumpam palaidosime?”

Jis pasijuto lyg ir kiek išsigandęs.

— Herbertai!

Jis atsigręžė, tebelaikydamas ragelį prie ausies. Viršuje stovėjo Vera su išblukusiu rudu chalatu, susuktais ant suktukų plaukais, kaktą ir skruostus pasitepusi kažkokiu kremu, sukietėjusiu it gipsas.

— Kas skambina?

— Dar nežinau. Prašė palaukti.

— Palaukti? Ketvirtį trečios ryto?

— Taip.

— Bet tai ne Džonis? Ar nieko neatsitiko Džoniui?

— Nežinau, — atsakė jis, stengdamasis nekelti balso. Kažkas skambina tau antrą valandą nakties, liepia laukti, tad nejučia mintimis perkratai savo giminaičius ir įvertini kiekvieno sveikatos būklę. Mintyse sudarai nukaršusių tetų sąrašą. Susumuoji senelių, jei jų dar turi, negalavimus. O gal vieno iš tavo draugų širdis nustojo plakusi. Visaip stengiesi negalvoti apie tai, kad turi vienintelį sūnų, kurį labai myli, nei apie tai, kodėl tokie skambučiai visada pasigirsta antrą valandą nakties, arba kodėl tavo blauzdos staiga sumedėjo ir apsunko nuo įtampos...

Vera užmerkė akis ir sudėjo maldai rankas tarp suvytusių krūtų. Herbertas stengėsi tramdyti susierzinimą. Susilaikė neleptelėjęs: „Vera, Biblija įsakmiai nurodo, kad eitum melstis į savo kambarį”. Būtų užsidirbęs Veros Smit Atlaidžią šypseną, skiriamą Netikintiems ir į Pragarą Grimstantiems Sutuoktiniams. Antrą valandą nakties, ir dar verčiamas laukti, jis anaiptol nemeilijo išvysti tos šypsenos.

Telefonas vėl klanktelėjo, ir kitas vyriškas balsas, senesnis, prabilo:

— Alio, ar čia ponas Smitas?

— Taip, su kuo kalbu?

— 4949Atleiskite, kad priverčiau jus laukti, pone. Seržantas Megsas iš valstijos policijos Orono skyriaus.

49

49

— Ar dėl mano vaikino? Ar kas atsitiko mano vaikinui?

Jis nepajuto, kaip atsisėdo „telefono kamputyje”. Visą kūną apėmė silpnumas.

Seržantas Megsas tarė:

— Jūs turite sūnų, vardu Džonas Smitas, be antrojo vardo?

— Ar jis sveikas?