Stephen King - Tylos zona

Stivenas (Edvinas) Kingas gimė 1947 m. rugsėjo 21 d. Portlende (Meino valstija) jūrininko šeimoje. 1970 m. jis baigė Meino universitetą ir įgijo bakalauro laipsnį. Pagal politines pažiūras — demokratas.

Viename interviu, išspausdintame savaitraštyje „Literatūrnaja gazeta”, jis daug pasakojo apie savo pradžią: „Aš, kaip pas mus mėgstama sakyti, esu pokario vaikas, „vaikų gimdymo bumo” produktas. Mes — ištisa karta. Kol augau, formavausi kaip asmenybė, buvau be paliovos murkdomas smurto jūroje. Smurtas karo filmuose. Smurtas vesternuose. Smurtas iš „dėžės” — televizijos serialai apie gangsterius, privačius detektyvus. Šaudo į bet ką. Aplinkui vienas kraujas...”

Studijuodamas literatūrą, Kingas rašė į studentų laikraščius piktus straipsnius apie karą Vietname, dalyvavo antikarinėse demonstracijose. Gal kaip tik todėl baigusiam universitetą jam neatsirado dėstytojo vietos.

„Aš skalbiau paklodes fabriko skalbykloje po dolerį šešiasdešimt centų už valandą ir rašiau savo pirmą romaną autovagono virtuvėlėje. Mano šeimai nuolatos trūkdavo pinigų užsimokėti už dujas. Mums atjungė telefoną”, — prisimena Kingas.

1974 m. pasirodė „Keri” („Carrie”) — meistro ranka parašyta sunki, žiauri knyga. Varganą, užguitą paauglę Keri Vait gniuždo dvigubas teroras: pasiturinčių bendraklasių ir fanatiškai religingos motinos. Nesibaigiantys pažeminimai ir nuoskaudos kaupiasi ir ugdo grėsmingas telepatines ir telekinetines galias. Išmokusi jomis naudotis, Keri per mokslo metų užbaigimo vakarą atkeršija savo kankintojams sprogimu, šiurpiais gaisrais ir potvyniu, kurie nušluoja didžiąją dalį gimtojo miestelio kartu su visais gyventojais. „Kingas turbūt sumušė paauglio padarytų žmogžudysčių, sutelpančių tarp vienos knygos viršelių, rekordą”, — rašoma knygos recenzijoje.

Šitaip prasidėjo Stiveno Kingo kelias aukštyn; kartu įsisiūbavo kritikų batalijos dėl autoriaus kūrybos metodo. Vieniems jo knygos — „stočių laukiamųjų skaitalas”, kitiems — „labiausiai pavykę šiuolaikinės siaubo literatūros kūriniai”, dar kitiems — „gilūs humanistiniai, kupini etinio patoso veikalai”. Tos batalijos kaskart atgyja, pasirodžius naujam Kingo kūriniui, dažnai vis storesniam. Paskutinysis romanas „Tai” („It”) nebesutelpa į tūkstantį puslapių.

„Kiekvieną vakarą Stivenas Kingas, atsigulęs į lovą, prieš gesindamas šviesą pasitikrina, ar abi jo kojos po antklode. „Padaras, kuris tūno po lova ir tykoja sugriebti man už čiurnos, nėra realus, — aiškina Kingas. — Aš tą žinau, bet taip pat žinau, kad jeigu būsiu atsargus ir laikysiu kojas po antklode, jis niekad negalės sugriebti man už čiurnos”.

Šitaip daromas madingo siaubo romanų autoriaus „imidžas”. Jis turi dėtis, jog tiki tuo, ką rašo. Kai kuriose reklaminėse nuotraukose patrauklios, inteligentiškos išvaizdos Kingas pozuoja violetiniu veidu, cinoberiu apvedžiotomis sustingusiomis akimis. Tokios žaidimo taisyklės Amerikoje.

Kritika teigia, jog Kingui rūpi ne tiek siužetą rutuliojantys įvykiai, kiek veikėjų baimės niuansai. „Baimė akla, — rašo Kingas, — ji nejučia nuslopina mąstymą”. Rašytojas meistriškai kuria nuolatinio nerimo, artėjančio siaubo atmosferą. Ją dar sutirština realus buitinis fonas, psichologinis motyvavimas. Neįtikėtini dalykai dedasi žmonėms dirbant kasdieninius darbus, gatvėse grūdantis automobiliams, politiniams veikėjams varant demagogiją... Mažą miestelį niokoja vampyras... Išprotėjęs žiemai uždaromo viešbučio sargas tuščiais koridoriais su kirviu vaikosi žmoną ir vaiką... Žmones drasko pasiutęs senbernaras... Romano „Tai” puslapiuose pabaisa, pasiverčianti čia klounu, čia raupsuotu valkata, čia milžinišku paukščiu, pasigardžiuodamas ryja berniuko galvą su tebespoksančiomis nustebusiomis akimis...

Iš kur šiandieninėje Amerikoje toks masinės kultūros domėjimasis siaubais, antgamtiškais reiškiniais? Ar yra kokių socialinių priežasčių, kurios verstų ieškoti šmėklų ir kelti iš kapų lavonus? „Daugeliu atvejų tai eskapizmas, — sako Kingas. — Šmėklos, vampyrai ir visokios aiškiaregystės padeda pamiršti, kad mėnesio pabaigoje reikės apmokėti sąskaitą už elektrą. Tai iškrova nuo kasdienybės siaubo”.

Pramanytosios Kingo pabaisos pasimiršta vos užvertus knygą. Tačiau jo kūriniuose tarpais prasiveržia į paviršių kita, anaiptol ne metafizinė grėsmė.

Romane „Uždeganti žvilgsniu” („Firestarter”) galinga karinės žvalgybos mašina verčia aukštyn kojomis visą Ameriką, ieškodama aštuonmetės Čarlės Makgi, sugebančios žvilgsniu uždegti net toli esančius daiktus. Mergaitės siaubingi parakinetiniai sugebėjimai — ginklas, prilygstantis atominei bombai ar balistinei raketai. Romane „Rūkas” kurortą užgula keistas rūkas, lipnus, tirštas, trukdąs kvėpuoti. Ten buvę du kariškiai nusižudo — tiktai jie vieni žino, ką reiškia tas rūkas, slenkantis iš netolimos karinės bazės. „Pozicijoje” po avarijos bakteriologinių tyrimų centre miršta beveik visa amerikiečių nacija, pavieniams individams, susibūrusiems į grupeles, reikia viską pradėti iš naujo. Išlikę tik milžiniški masinio naikinimo ginklų arsenalai. Į kieno rankas jie pateks?

Ir „Tylos zonoje” (1979) kaupiasi grėsmingi debesys. Tai Gregas Stilsonas su Elimeno gauja ir politiniais chameleonais Vašingtone. Tai fašizmas. „Jeigu Stilsonas taps prezidentu, — niūriai pranašauja Džonis Smitas, — jis tikrai pradės karą”. Džonis nemato JAV politinėje arenoje jėgos, kuri įstengtų sutramdyti „besijuokiantį tigrą”, ir ryžtasi kraštutiniam žingsniui — jį nužudyti. „Šis poelgis, — kaip pažymi tarybinis kritikas N. Palcevas, — greičiau ritualinė auka, prisipažinimas pralaimėjus”.

Šitai anaiptol nenuvertina mūsų akyse Džonio Smito, doro ir kilnaus humanisto, savo nepaprastus sugebėjimus laikančio prakeikimu, niekada nepanaudojančio jų blogam tikslui ar pasipelnymui. Autoriaus simpatijos irgi visada būna gėrio, žmoniškumo pusėje. „Myliu tave, senasis meškine”, — parašė jis šios knygos pradžioje, dedikuodamas „Tylos zoną” Ouvenui Filipui Kingui, savo jaunėliui. Kas myli vaikus, tas myli žmoniją.

Osvaldas ALEKSA