Stephen King - Tylos zona

Omai Džoniui toptelėjo, kad kaskart iškvėpdamas jis išpučia garų debesėlį. O jeigu sargas kilstels galvą? Ar jis nieko nepastebėjo?

Jis pamėgino kvėpuoti lėčiau, bet nuo to tik baisiau įsiskaudėjo galvą ir vėl viskas ėmė dvejintis akyse.

Sučežėjo glamžomas popierius, čirkštelėjo degtukas, ore pasklido, silpnas sieros kvapas. Sargas tebeniūniavo „Raudonosios upės slėnį” ir staiga užtraukė garsiai ir visai ne į toną: „Pasiilgsiu tavų aš švelniųjų akių ir žavingos tavos šypsenoooos...”

Pasigirdo kitas garsas. Įsidegančios ugnies traškėjimas.

— Štai tau ir galas, parazite, — ištarė sargas po pat Džonio kojomis, buvo girdėti, kaip jis vėl užtrenkė krosnies dureles. Džonis stipriai užspaudė rankomis sau burną, kad neiškrėstų pokšto, kuris bus jam paskutinis. Jis aiškiai matė: štai jis visu ūgiu pakyla galerijoje, sulysęs ir išblyškęs kaip kiekvienas save gerbiantis vaiduoklis, išskečia rankas tartum sparnus, pirštus tartum vampyro nagus, ir sako lyg iš kapo: „Tai tau galas, parazite!”

Abiem rankomis jis sutramdė juoką. Galva pūtėsi lyg pomidoras, pilnas karšto, pulsuojančio kraujo. Akyse viskas raibo ir plaukė. Norėjosi bėgti nuo vyriškio, rakinėjančio nosį sidabriniu krapštuku, bet jis bijojo net krustelti. Viešpatie, o jeigu užsinorės čiaudėti?

Staiga, visiškai netikėtai, siaubingas veriantis kauksmas pripildė salę, plonytėmis sidabro adatomis smigo jam į ausis, kilo aukštyn, vibruodamas galvoje. Tuoj jis užriks...

Kauksmas nutrūko.

— Aš tu, kekše, — priekaištingai tarė sargas.

Džonis dirstelėjo pro išpjovą. Sargas stovėjo scenos gilumoje ir vartė rankose mikrofoną. Mikrofono laidas lyg gyvačiukė vingiavo link nedidelio portatyvinio stiprintuvo. Sargas nulipo laipteliais nuo scenos, nunešė stiprintuvą toliau, pasukinėjo rankenėles viršuje. Paskui sugrįžo į sceną ir vėl įjungė mikrofoną. Šis sukaukė, bet jau silpniau, garsinis fonas ėmė silpti ir beveik išnyko. Džonis prispaudė delnus prie kaktos ir ėmė ją masažuoti.

Sargas pabeldė nykščiu į mikrofoną, ir didelė tuščia patalpa prisipildė garsų. Tarytum kas būtų daužęs kumščiu karsto dangtį. Ir tas pats falšuojantis balsas, dabar sustiprintas iki pabaisiško baubimo, griūte užgriuvo Džonį: PASIILGSIU ŠVELNIŲ AS TAVŲJŲ AKIŲ ir ŽAVINGOS TAVOS ŠYPSENOS...

Liaukis, norėjo užrikti Džonis. Liaukis, dėl dievo meilės, aš išprotėsiu, liaukis, girdi?

Dainavimas pasibaigė griausmingu sprigtelėjimu į mikrofoną, ir sargas tarė įprastu savo balsu: „Va taip tau, kekše”.

Jis vėl dingo Džoniui iš akiračio. Drykstelėjo popierius, pokštelėjęs trūko špagatas. Ir štai vėl pasirodė sargas, švilpaudamas, nešinas glėbiu brošiūrų. Pradėjo tvarkingai dėstyti jas ant suolų.

Baigęs tą darbą, sargas užsisagstė vatinį ir išėjo, triukšmingai trenkdamas durimis. Džonis pažvelgė į laikrodį. Septynios keturiasdešimt penkios. Salė iš lėto šilo. Jis sėdėjo ir laukė. Galvą dar klaikiai skaudėjo, bet, kad ir kaip keista, dabar buvo kiek lengviau ištverti tą skausmą. Galėjo pasiguosti tik tuo, kad kentės nebeilgai.

4

Lygiai devintą durys atsidarė, ir jis išsyk pabudo iš snaudulio. Pirštai nejučiomis suspaudė šautuvą, paskui atsileido. Jis vėl prigludo prie rombo pavidalo išpjovos. Pasirodė ketvertas vyrų. Vienas — sargas, pasistatęs vatinio apykaklę. Kiti trys atsisagstę paltus, kostiumuoti. Džoniui širdis pradėjo tankiai plakti. Tarp jų buvo Sanis Elimenas, — dabar jo plaukai trumpai nukirpti, šukuosena madinga, bet žalių akių blizgesys liko toks pats.

— Ar viskas paruošta? — paklausė jis.

— Galite patikrinti, — atsakė sargas.

— Neįsižeisk, tėtuši, — tarė kitas. Jie patraukė prie pirmųjų eilių. Vienas, sprendžiant iš spragtelėjimų, įjungė ir išjungė stiprintuvą, tikrindamas jį.

— Stačiai iš kailio neriasi, sakytum koks imperatorius būtų, — burbtelėjo sargas.

— Taip ir yra, — įsiterpė trečiasis, jo balsas pasirodė Džoniui girdėtas, gal tame Trimbulo mitinge. — Nejau dar neperpratai šito, tėtuši?

— Ar buvote užlipęs į viršų? — paklausė Elimenas sargo. Džonis nutirpo.

— Durys į laiptus užrakintos, — atsakė sargas. — Kaip visada. Aš jas paklebinau.

Džonis mintyse padėkojo spyruokliniam durų užraktui.

— Turėjai patikrinti, — tarė Elimenas.

Sargas piktai prunkštelėjo.

— Klausykite, vyručiai, — prabilo jis. — Ko gi jūs ieškot? Vaiduoklio, pabėgusio iš teatro?

— Neverta gaišti, Sani, — įsiterpė tas, kurio balsas Džoniui pasirodė girdėtas. — Ten, viršuje, nieko nėra. Spaudžiam į kavinę ant kampo, dar spėsim išmaukt kavos.

— Ten ne kava, o dumblas, — atsakė Sanis. — Nagi, Muči, užbėk į viršų ir pažiūrėk, ar viskas ten ramu. Tvarka yra tvarka.

Džonis lyžtelėjo lūpas ir stipriau suspaudė šautuvą. Jis nužvelgė siaurą galeriją nuo vieno galo iki kito. Dešinėje ji baigėsi aklinę siena, kairėje buvo tarnybinės patalpos. Tad jokio skirtumo. Jei tik jis krustels, jie išgirs. Tuščia salė — natūralus stiprintuvas. Jis spąstuose.

Apačioje nuaidėjo žingsniai. Atsidarė ir užsidarė durys į laiptus. Džonis laukė, sustingęs ir bejėgis. Tiesiai po juo kalbėjosi anie du ir sargas, bet jis nesuprato nė žodžio. Džonis sukinėjo galvą lėtai, lyg koks mechanizmas; jis įsmeigė akis į tolimąjį galerijos kampą, laukdamas, kada ten pasirodys tas, kurį Sanis Elimenas vadino Mučiu. Nuobodžiaujantį Mučio veidą akimirksniu iškreips nuostaba, ir jis visa gerkle užbliaus: Ei, Sani, čia kažkoks tipas!

Jis girdėjo duslius Mučio žingsnius lipant laiptais. Reikia ką nors sugalvoti, na ką nors. Tuštuma. Jie tuoj tuoj jį suras, beliko sekundės, ir nėra kaip šito išvengti. Kad ir ką jis darytų, vis tiek viskas velniop.

Atsidarinėjo ir užsidarinėjo durys, kaskart vis garsiau. Prakaito lašas nukrito Džoniui nuo kaktos, virsdamas tamsia dėmele ant džinsų. Jis prisiminė kiekvienas duris, pro kurias praėjo. Mučis jau patikrino MIESTO TARYBOS PIRMININKĄ ir MIESTO TARYBOS NARIUS ir MOKESČIŲ INSPEKTORIŲ. Štai jis atidarė VYRŲ TUALETO duris, dabar nužvelgė VARGŠŲ GLOBĖJO kabinetą, dabar MOTERŲ TUALETĄ. Sekančios durys — galerijos.

Durys atsidarė.

Mučis žengė du žingsnius prie baliustrados.

— Na kaip, Sani? Tu patenkintas?

— Viskas ramu?

— Aha, kaip uošvės kape, — atsakė Mučis, ir apačioje nusikvatojo.

— Tai leiskis žemyn ir braukiam pasikavinti, — tarė trečiasis. Neįtikėtina, bet jo nepastebėjo. Trinktelėjo uždaromos durys. Pasigirdo tolstantys žingsniai — iš pradžių koridoriumi, paskui laiptais.

Džonis suglebo, viskas jam prieš akis susiliejo į vientisą pilką dėmę. Laukujų durų trenksmas, reiškiantis, kad trijulė išėjo kavos, grąžino jį į tikrovę.

— Pašlemėkų gauja, — apačioje tarė savo svarų žodį sargas. Po to išėjo ir jis. Kokias dvidešimt minučių Džonis buvo vienas.

5

Apie pusę dešimtos džeksoniečiai pradėjo rinktis į savo salę. Pirmiausia pasirodė trys pagyvenusios damos juodomis išeiginėmis suknelėmis; jos čerškėjo it šarkos. Damos išsirinko vietas arčiau krosnies, kur jis beveik nematė jų, ir pasiėmė po brošiūrą nuo suolo. Blizgančios brošiūros, atrodo, buvo pilnos Grego Stilsono nuotraukų.

— Aš jį tiesiog dievinu, — tarė viena. — Jau turiu tris jo autografus, dar vieną gausiu šiandien, man ir pakaks.

Daugiau apie Gregą Stilsoną jos nebekalbėjo. Ėmė šnekėtis apie būsimas sekmadienines pamaldas metodistų bažnyčioje.