Stephen King - Tylos zona

Džonis, sėdintis viršum krosnies, iš sustingusio varveklio pavirto ištirpusiu vašku. Per atokvėpį nuo Stilsono apsaugos išėjimo iki pirmųjų miestiečių pasirodymo jis nusivilko ir striukę, ir marškinius. Nuolatos šluostėsi prakaitą, ištepdamas nosinę ir krauju. Vėl ėmė tvinkčioti nesveikoji akis, viskas skendo rausvame ūke.

Durys apačioje garsiai atsidarė, pasigirdo energingas vyriškų batų trepsėjimas, daužant sniegą, po to ketvertas vyriškių languotomis striukėmis perėjo per visą salę ir susėdo pirmoje eilėje. Vienas tuoj pradėjo pasakoti prancūzišką anekdotą.

Atėjo maždaug dvidešimt trejų metų jauna moteris su berniuku, apvilktu žydru sportiniu kombinezonu su ryškiai geltonais dryžiais. Kokių ketverių metų bamblys iš karto panoro pakalbėti į mikrofoną.

— Negalima, sūneli, — tarė moteris. Jiedu atsisėdo už vyrų. Berniukas pradėjo baladoti kojomis priekinį suolą. Vienas vyriškis dirstelėjo atgal per petį.

— Sinai, nustok, — sudraudė moteris.

Be penkiolikos dešimt. Durys be paliovos trinksėjo, rinkosi vyrai ir moterys, visokio amžiaus, visokių profesijų. Salė gaudė, oras buvo kaupte prisikaupęs laukimo. Žmonės atėjo čionai papešioti pagal nuostatus išrinkto atstovo kongrese; jie troško pamatyti pagaliau savo mažyčiame miestelyje tikrą žvaigždę. Džonis žinojo, kad į tokius susitikimus su „mūsų kandidatu” ir „mūsų kongresmenu” paprastai niekas neateina, išskyrus saujelę fanatikų. 1976 metų rinkimų kampanijos metu Meino valstijoje Bilo Koeno ir jo oponento Leitono Kunio debatų klausėsi tik dvidešimt šeši žmonės, neskaitant reporterių. Visi tie nuobodūs renginiai skiriami savireklamai, kad galima būtų vėl pasirodyti per artėjančius rinkimus. O juk bet kuriam tokiam susitikimui užtektų vietos vidutinio dydžio sandėliuke. Bet šičia dešimtą valandą visos vietos buvo užimtos ir dar kelios dešimtys žmonių grūdosi salės gale. Kiekvienąkart, kai atsidarydavo durys, Džonio rankos stipriau sugniauždavo šautuvą. Jis net dabar nebuvo galutinai pasiryžęs, nors ant kortos buvo pastatyta viskas.

Dešimt nulis penkios, dešimt dešimt. Džonis pradėjo spėlioti, kad Stilsonas kažkur užtruko, o gal ir visai neateis. Ir nejučiomis lengviau atsikvėpė.

Bet štai durys atsidarė dar kartą ir energingas balsas prabilo:

— Sveiki! Na, kaip gyvuoja Džeksonas Niuhampšyro valstijoje?

Ūmai per salę nuvilnijo pagyvėjimo banga. Kažkas susijaudinęs klyktelėjo:

— Gregai! Kaip laikaisi?

— Žinai, kad šauniai, — išsyk atsakė Stilsonas. — O tu, seni?

Pratrūkę plojimai virto pritarimo audra.

— Ei, viskas gerai! — sušuko Gregas, perrėkdamas triukšmą. Jis sparčiai ėjo scenos link, pakeliui spausdamas rankas.

Džonis stebėjo jį pro išpjovą baliustradoje. Stilsonas dėvėjo sunkų neišdirbtos odos paltą su avikailio apykakle, o įprastinį šalmą buvo pakeitęs vilnone slidininko kepuraite su ryškiai raudonu kutu. Praėjimo gale jis stabtelėjo pamojuoti trims ar keturiems reporteriams. Suplyksėjo blykstės, nauja plojimų banga sudrebino gegnes.

Ir Džonis Smitas suprato: dabar arba niekados.

Staiga bauginamai aiškiai jis prisiminė viską, ką sužinojo apie Gregą Stilsoną Trimbule. Sopulių iškankintose smegenyse pasigirdo duslus medinis garsas — tarytum būtų susidūrusios dvi siaubingos jėgos. Čia duoda ženklus pati lemtis. Kaip būtų paprasta atidėti kitam kartui, tegu sau Stilsonas kalba iki užkimimo. Taip lengva būtų leisti jam ištrūkti, o pačiam sėdėti čia, suspaudus galvą rankomis, ir laukti, kol išsiskirstys minia, kol sugrįš sargas išjungti garsiakalbių, iššluoti šiukšlių, ir visą tą laiką tikinti save, kad po savaitės bus kitas miestas.

Išmušė valanda, neatidėliojama lemties valanda, kiekvieno planetos žmogaus likimas priklausė nuo to, kas įvyks šitoje užkampio salėje.

Duslus garsas galvoje... sakytum susidūrė likimo poliai.

Stilsonas lipo laipteliais į sceną. Vienas. Trys vyriškiai atsegtais paltais ramstė galinę sieną.

Džonis atsistojo.

6

Viskas vyko tarytum sulėtintame filme.

Nuo tokio ilgo sėdėjimo kojas sutraukė mėšlungis. Keliai traškėjo tarsi sudrėkusios petardos. Laikas tarytum sustojo, plojimai griaudėjo toliau, nors jau sukosi galvos, tįso kaklai, ir kažkas suriko, nes galerijoje stovėjo vyriškis su šautuvu rankose, ir visi jau daug kartų buvo matę tai televizorių ekranuose ir iškart atpažino klasikinę situaciją. Ji buvo tokia pat neatskiriama Amerikos gyvenimo dalis kaip ir nuostabusis Disnėjaus pasaulis. Čia politinis veikėjas, o ten, viršuje, žmogus su šautuvu.

Gregas Stilsonas užvertė galvą aukštyn, storame kakle susimetė raukšlės. Raudonas slidininko kepuraitės kutas ėmė suptis.

Džonis pakėlė šautuvą prie peties. Buožė ėmė slidinėti, bet paskui įsirėmė į vietą, į duobutę virš raktikaulio. Ūmai Džonis prisiminė, kaip vaikystėje ėjo su tėvu medžioti. Jie ieškojo elnio, bet kai Džonis jį pamatė, neįstengė nuspausti gaiduko — taip virpėjo ranka. Tai buvo paslaptis, tokia pat gėdinga kaip masturbacija, ir jis niekad niekam to nepasisakė.

Dar vienas klyktelėjimas. Pagyvenusi dama užspaudė ranka burną; Džonis įžiūrėjo dirbtines uogas ant plačių juodos skrybėlės kraštų. Į jį gręžėsi veidai — dideli balti nuliai. Išsižiojusios burnos — maži juodi nuliai. Berniukas sportiniu kombinezonu rodė į jį pirščiuku. Motina bandė užstoti sūnų. Ūmai Stilsonas atsidūrė ant taikiklio kryptuko, ir Džonis prisiminė, kad reikia pakelti saugiklį. Prie priešingos sienos vyriškiai atsagstytais paltais kažką traukė iš vidinių kišenių, o Sanis Elimenas, žybčiodamas žaliomis akimis, šaukė: Gulk! Gregai , GULK!

Tačiau Stilsonas vis žiūrėjo į galeriją, jų žvilgsniai susidūrė antrą kartą — jiedu suprato vienas kitą be žodžių, ir tą akimirką, kai Džonis paspaudė gaiduką, Stilsonas spėjo tik tūptelėti. Šūvis it griausmas nuskardėjo salėje, kulka beveik nuskėlė scenos kampą, pasirodė šviesi mediena. Pabiro skiedros. Viena pataikė į mikrofoną, ir vėl pasigirdo spengiantis kauksmas, netikėtai perėjęs į žemą gomurinį ūžesį.

Džonis įstūmė į lizdą antrą šovinį ir vėl paspaudė gaiduką. Šį kartą kulka pramušė skylę dulkėtame kilime ant scenos.

Minia ėmė blaškytis lyg pabaidyta banda. Visi puolė į centrinį praėjimą. Stovėjusieji gale iššoko iš salės lyg kamščiai, o likusieji šaukdami ir keikdamiesi grūdosi prie dvivėrių durų.

Kitame salės gale taip pat pasigirdo sausi šūvių pokštelėjimai, ir staiga turėklai Džoniui prieš pat akis išlakstė į šipulius. Po sekundės kažkas prazvimbė pro pat ausį. Paskui nematomas pirštas brūkštelėjo per marškinių apykaklę. Trejetas nuo priešingos sienos šaudė iš pistoletų. Džonis, stovintis galerijoje, buvo puikus taikinys; nors, pagalvojo jis, kažin ar jie dvejotų, jei jį suptų niekuo dėti žmonės.

Viena iš pagyvenusių damų trijulės įsikibo Mučiui į ranką. Ji kūkčiojo, nepajėgdama išstenėti kažkokio klausimo. Jis nustūmė ją į šalį ir abiem rankom suspaudė pistoletą. Salėje pakvipo paraku. Nuo to momento, kai Džonis atsistojo, praėjo apie dvidešimt sekundžių.

— Gulk! Gregai, gulk!

Stilsonas tebestovėjo ant scenos krašto kiek susilenkęs ir iš padilbų žiūrėjo aukštyn. Džonis prisitaikė ir akimirką Stilsonas atsidūrė ant kryptuko. Bet jo paties kaklą nubrozdino pistoleto kulka, jis susvyravo ir iššovė aukštyn. Priešingos sienos langas pažiro it skambus lietus. Apačioje pasigirdo riksmas. Džonio petys ir krūtinė paplūdo krauju.