Stephen King - Tylos zona

Ver.: Stroberis?

Ven.: Taip, jis taip ir pasakė. Mano žmonos brolis... Stenberis Ričardas. Mūsų jaunėlis, kai buvo mažas, praminė jį dėde Stroberiu [* Strawberry — braškė (angį.)]. Aš ne iš karto supratau, apie ką eina kalba. Vakare pasakiau žmonai, kad reikėtų paskambinti broliui — jis gyvena Kus Leike, Niujorko valstijoje.

Ver.: Ar ji paskambino?

Ven.: Taip. Jie smagiai paplepėjo.

Ver.: Tad ponas Ričardas — jūsų svainis — buvo visiškai sveikas? Ven.: Taip, visiškai. Bet kitą savaitę, dažydamas namą, jis nukrito nuo kopėčių ir susilaužė stuburą.

Ver.: Daktare Venai, ar jūs tikite, kad Džonis Smitas tai numatė? Ar tikite, kad iš anksto žinojo, kas atsitiks jūsų žmonos broliui? Ven.: Nežinau. Bet manau... kad galėjo būti ir taip.

Ver.: Dėkoju, daktare.

Ven.: Ar galėčiau dar kai ką pridurti?

Ver.: Žinoma.

Ven.: Jei iš tikro jis turėjo tą prakeikimą — taip, aš vadinčiau tai prakeikimu, — tai tikiuosi, kad viešpats dievas suteiks savo malonę tiek iškentėjusiai to žmogaus sielai.

5

... ir aš žinau, tėti, kad žmonės kalbės, jog aš sumaniau ir įvykdžiau tai dėl auglio, bet tu jais netikėk. Tai netiesa. Auglys — tai atsitiktinumas, tai nelaimė, kuri visą laiką tūnojo manyje, bent taip dabar manau. Auglys išaugo toje pačioje vietoje, kurią susižalojau katastrofos metu, ir, matyt, toje pačioje vietoje, kurią susitrenkiau vaikystėje čiuožinėdamas ant Apvaliojo tvenkinio.

Tada mane aplankė pirmasis „praregėjimas”, nors nebegalėčiau tiksliai prisiminti, kas ten buvo. Antras buvo prieš pat autokatastrofą, Esčio mugėje. Paklausk Saros, esu tikras, kad ji dar prisimena. Auglys išsikerojęs toje smegenų srityje, kurią visados vadindavau „tylos zona”. Kas galėjo pamanyti, kad tai taps tiesa? Štai jinai, karti tiesa. Dievas... likimas... apvaizda... lemtis, nesvarbu kaip pavadintum, tas kažkas tarytum tiesia tvirtą ir valdingą ranką, kad vėl subalansuotų svarstykles. Galbūt man buvo skirta žūti automobilio katastrofoje ar dar anksčiau, ant Apvaliojo tvenkinio ledo. Ir aš tikiu: kai įvykdysiu tai, ką privalau įvykdyti, svarstyklės vėl bus idealiai subalansuotos.

Aš tave myliu, tėti. Pats baisiausias dalykas — baisiau gali būti tik įsitikinimas, kad vienintelė išeitis iš siaubingos aklavietės, kurioje atsidūriau, yra šautuvas, — tai supratimas, kad palieku tavo daliai skausmą ir neapykantą tų, kurie tikėjo, kad Stilsonas — gerumo ir teisingumo įsikūnijimas...

6

Ištrauka iš parodymų, išklausytų vadinamojo „Stilsono komiteto”, vadovaujamu Meino valstijos senatoriaus Viljamo Koeno. Apklausą veda ponas Albertas Renfriu, komiteto vyriausiojo juriskonsulto padėjėjas. Liudytojas — daktaras Semiuelis Veizakas, gyvenantis adresu: 26 Harlou Kortas, Bengoras, Meino valstija.

Data: 1979 m. rugpjūčio 23 d.

Renfriu: Netrukus prasidės valandos pertrauka. Daktare Veizakai, komiteto vardu norėčiau padėkoti jums už keturias valandas trukusį pokalbį. Jūs labai padėjote mums išaiškinti padėtį.

Veizakas: Džiaugiuosi, kad galėjau padėti.

R.: Daktare Veizakai, norėčiau paklausti jus paskutinio klausimo, man regis, bene paties svarbiausio. Mus dominantis klausimas minimas Džono Smito laiške tėvui, kuris buvo čia perskaitytas. Mus dominantis klausimas...

V.: Ne.

R.: Atleiskite, nesuprantu.

V.: Jūs ketinote klausti mane, ar ne auglys privertė Džonį tą dieną Niuhampšyre paspausti gaiduką, argi ne taip?

R.: Tiesą sakant, aš ketinau...

V.: Atsakau: ne. Džonis Smitas buvo protingas, mąstantis žmogus iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos. Tai įrodo jo laiškas tėvui, taip pat laiškas Sarai Hezlit. Taip, jis turėjo nepaprastą, vos ne dievišką galią — o gal prakeikimą, kaip pasakė mano kolega, daktaras Venas, — bet jis nebuvo nei pamišėlis, nei žmogus, kurio veiksmus apsprendžia haliucinacijos, sukeltos kaukolės vidaus spaudimo sutrikimų, jei toks dalykas išvis įmanomas.

R.: Bet, kaip jums žinoma, Čarlzui Vitmenui [* Maniakas, šaudęs į praeivius iš Teksaso universiteto bibliotekos pastato], pramintam „Teksaso snaiperiu”, taip pat...

V.: Buvo auglys? Taip, buvo. Kaip ir „Intern Eirlainz” pilotui, prieš kelerius metus žuvusiam lėktuvo katastrofoje Floridoje. Bet nei vienu, nei kitu atveju niekas netvirtina, kad dėl visko buvo kaltas auglys. Norėčiau paminėti keletą liūdnai pagarsėjusių asmenybių, pavyzdžiui, Ričardą Spėką [* Žudikas iš Čikagos, kurio aukos buvo medicinos seserys]arba „Semo sūnų” [* Taip buvo pasivadinęs Deividas Berkovicas, žmogžudys maniakas, terorizavęs Niujorką 1976 metais], arba Adolfą Hitlerį — jiems nebuvo išaugęs auglys smegenyse, tačiau jie tapo žmogžudžiais. Arba Frankas Dodas, žmogžudys iš Kasl Roko, kurį išaiškino Džonis. Komitetas gali laikyti Džonio poelgį nederamu, bet tai buvo sveiko proto žmogaus poelgis. Galimas daiktas, draskomo siaubingų dvejonių... bet sveiko proto.

7

... svarbiausia, noriu, kad suprastum, jog tą žingsnį žengiau be ilgų ir kankinančių abejonių. Jei nužudydamas jį galėčiau tikėtis, kad žmonija laimės dar ketverius, dar dvejus metus ar net aštuonis mėnesius, kad visame kame susigaudytų, vadinasi, tai bus padaryta neveltui. Tai nusikaltimas, bet jis gali tapti teisingumu. Nežinau. Šiaip ar taip, Hamleto aš nevaidinsiu. Žinau, koks pavojingas yra Stilsonas.

Tėti, aš tave labai myliu. Patikėk.

Tavo sūnus Džonis

8

Ištrauka iš parodymų, išklausytų vadinamojo „Stilsono komiteto”, vadovaujamo Meino valstijos senatoriaus Viljamo Koeno. Apklausą veda ponas Albertas Renfriu, komiteto vyriausiojo juriskonsulto padėjėjas. Liudytojas — ponas Stiuartas Klousonas, gyvenantis adresu: Blekstrep roudas, Džeksonas, Niuhampšyro valstija.

Renfriu: Taigi, pone Klousonai, jūs pasiėmėte fotoaparatą? Klousonas: Taip! Prisiminiau jau prie durų. Apskritai aš nebeturėjau noro kur nors tą dieną eiti, nors man ir patiko Gregas Stilsonas... tai yra, patiko iki viso to įvykio. Suprantate, aš to visuomeninio centro akyse nenorėjau matyti.

R.: Dėl vairavimo teisių egzamino.

K.: Na, žinoma. Šitaip kvailai susikirsti. Bet galų gale pasakiau sau: velniai nematė. Ir nuėjau. Ir padariau nuotrauką. Kokią nuotrauką! Man rodos, aš dar praturtėsiu. Tai, ko gero, ne blogiau už vėliavos iškėlimą Ivodzimoje.

R.: Tikiuosi, jūs nemanote, jog visa tai buvo specialiai surepetuota jums?

V.: Žinoma, ne! Anaiptol! Aš tik norėjau pasakyti... na... aš pats nebežinau, ką norėjau pasakyti. Suprantate, viskas atsitiko tiesiai man prieš nosį ir... na, kaip čia pasakius. O viešpatie, kaip gerai, kad turėjau su savim „Nikoną”.

R.: Jūs nufotografavote Stilsoną tuo momentu, kai jis pakėlė berniuką?

K: Taip, pone. Mėtį Robsoną.

R.: O čia ta pati fotografija išdidinta?

K.: Taip, čia mano fotografija.

R.: O kas įvyko po to, kai nufotografavote?

K.: Tie du banditai puolė mane vytis. Jie šaukė: „Ei tu, atiduok aparatą! Mesk, šunsnuki!” Ir panašiais žodžiais.

R.: O jūs nuo jų bėgote.

K.: Ar aš bėgau? Dievuli brangus, ir dar kaip. Jie vijosi mane beveik iki miesto garažo. Vienas vos nesučiupo manęs, bet paslydo ant ledo ir išsitiesė.

Koenas: Jaunuoli, drįstu pastebėti, kad, pasprukdamas nuo tų dviejų banditų, jūs laimėjote pačias svarbiausias lenktynes savo gyvenime.

K: Dėkoju jums, pone. Tai, ką Stilsonas iškrėtė tą dieną... aišku, reikėjo būti ten, kad pamatytumėte... bet dangstytis mažu vaikeliu, tai jau taip niekšiška, kad žemiau smukti nebėra kur. Galiu lažintis, kad dabar Niuhampšyre to tipo nebeišrinktų nė šungaudžiu. Net jeigu...