Stephen King - Tylos zona

R.; Dėkoju jums, pone Klousonai. Liudytojas laisvas.

9

Vėl spalis.

Sara ilgai negalėjo ryžtis šitai kelionei, bet dabar ji pajuto, kad daugiau atidėlioti nebegalima. Ji paliko vaikus su ponia Eiblnep — dabar jie turėjo tarnaitę ir du automobilius vietoj mažyčio raudono „Pinto”, ir Volto metinės pajamos artėjo prie trisdešimties tūkstančių dolerių — ir viena nuvažiavo į Pounelą per vėlyvo rudens žaras.

Atvažiavusi į vietą, ji sustabdė automobilį vaizdingo vieškelio šalikelėje, išlipo ir perėjo į kitą pusę, kur buvo kapinaitės. Išblukusi lentelė ant akmeninio stulpelio skelbė, jog vieta vadinasi BERČIS. Akmenų aptvaras, tvarkingai prižiūrėti kapai. Kelios išblukusios vėliavos, užsilikusios nuo žuvusių pagerbimo dienos prieš penketą mėnesių. Netrukus jos bus palaidotos po sniegu.

Ji ėjo lėtai, niekur neskubėdama, vėjelis kedeno tamsiai žalio sijono apačią. Čia ilsėjosi BOUDENŲ kartos ir visas MARSTENŲ klanas, čia, aplink didelį marmurinį obeliską, susirinko PILSBERIAI, pirmoji mirties data buvo 1750.

Gilumoje, jau nebetoli aptvaro, ji pamatė dar gana naują antkapio lentelę su paprastu užrašu: DŽONAS SMITAS. Sara atsiklaupė šalia, kiek padvejojusi palietė akmenį. Ir susimąsčiusi perbraukė pirštų galiukais poliruotą paviršių.

10

1979 m. sausio 23 d.

Brangioji Sara,

Ką tik baigiau rašyti labai svarbų laišką tėvui, rašiau jį vos ne pusantros valandos. Tiesiog nebeturiu jėgų antram tokiam laiškui, tad noriu paprašyti skambinti tėvui, kai tik atplėši šitą laišką. Sara, paskambink jam dabar, dar prieš skaitydama toliau...

Na štai, dabar greičiausiai tu jau žinai viską. Dar noriu pasakyti tau, kad visai neseniai aš daug mąsčiau apie mudviejų išvyką į Esčio mugę. Jeigu galiu spėlioti, kokie du momentai labiausiai tau įsiminė, tai turbūt neįtikėtina sėkmė prie Laimės Rato (gal pameni tą vaikinuką vis kartojant: „Norėčiau pamatyti, kaip nukelnės tą tipą”) ir kaukė, kurią užsidėjau, norėdamas tave prajuokinti. Norėjau tave pralinksminti, bet tu supykai ir viskas vos neiširo. Nors jei šitaip būtų atsitikę, gal šiandien čia nesėdėčiau ir taksistas tebegyventų. Beje, kas žino. Bet nuo likimo nepabėgsi, ir mane vis tiek būtų suradusi skirta kulka — gal po savaitės, o gal po mėnesio ar metų.

Na ką gi, mes pabandėm savo sėkmę ir iškrito šeimininkas ” — sakyčiau, dvigubas nulis. Bet aš vis galvoju apie tave, Sara, ir noriu, kad žinotum. Aš nieko neturėjau, išskyrus tave, ir tas vakaras — geriausias vakaras mūsų gyvenime...

11

— Sveikas, Džoni, — sukuždėjo ji, vėjas tyliai kedeno liepsnojančias medžių viršūnes; raudonas lapas nusklendė giedru mėlynu dangumi ir nepastebimai nutūpė jai ant plaukų. — Aš čia. Pagaliau atėjau.

Kalbėtis su savimi nėra gerai; kalbinti mirusiuosius kapuose gali tik beprotis, anksčiau būtų pasakiusi ji. Bet staiga ją pagavo jausmas, toks stiprus, jog perdžiūvo gerklė ir susirakino pirštai. Kodėl dabar su juo nepakalbėti; devyneri meteliai — nemenkas laiko tarpas, šiandien dedam tašką. Paskui vėl bus Voltas ir vaikai, ir šypsenos, tų, kurie klausosi vyro kalbų už tos pakylos; begalinės šypsenos salėje ir retkarčiais žinutė sekmadieniniame priede, jeigu Volto politinė karjera padarys stulbinantį šuolį, kurio jis, blaiviai apskaičiavęs, laukia. Ateitis reiškė, jog kasmet padaugės žilų plaukų ir jinai jau niekur nebeišeis be liemenėlės, nes kūnas pradės senti, kosmetikai reikės skirti daugiau dėmesio. Ateityje laukia gimnastikos pratybos Jaunų moterų krikščioniškoje asociacijoje Bengore, nesibaigiantys pirkiniai, Denis eis į pirmą klasę, o Džeinis į lopšelį. Ateitis — tai Naujųjų metų sutikimai ir madingos skrybėlaitės, kai jos gyvenimas įplauks į moksline fantastika dvelkiantį devintąjį dešimtmetį, kartu į keistą, netikėtą fazę — į vidutinį amžių.

Provincijos mugių jos ateityje nebenusimatė.

Tyliai nuriedėjo pirmos deginančios ašaros.

— Ak, Džoni, — atsiduso ji. — Argi mes manėm, kad viskas taip susiklostys? Argi manėm, kad šitaip ir pasibaigs?

Jos galva nusviro, gerklę suspaudė spazmai, — bet kas iš to. Pagaliau jinai pratrūko raudoti, ryški saulės šviesa lūžo daugybe spindulių. Vėjas, kuris ką tik atrodė toks šiltas, tarytum dar būtų bobų vasara, ūmai brūkštelėjo šaltais lyg vasary pirštais per šlapius jos skruostus.

— Už ką? — Jos klyksmas sutrikdė BOUDENŲ, MARSTENŲ ir PILSBERIŲ tylą, visos tos išmirusios klausytojų kongregacijos tylą; jie tebūtų galėję paliudyti, jog gyvenimas greitai praeina, o mirtis yra mirtis. — O viešpatie, už ką!

Tą akimirką kažkas palytėjo jos kaklą.

12

... tas vakaras — geriausias vakaras mudviejų gyvenime, nors retsykiais man vis dar sunku patikėti, jog kadaise buvo 1970 metai, ir bruzdėjimai universitetuose, ir Niksonas dar buvo prezidentas, ir nebuvo kišeninių kalkuliatorių nei videomagnetofonų, nei Briuso Springstino, nei pank roko ansamblių. O kartais ima rodytis, kad tas laikotarpis visai čia pat, beveik apčiuopiamas, ir tereiktų apkabinti tave, paliesti tavo skruostą arba kaklą, ir galėčiau išsivesti tave į kitą ateitį, kur nėra nei skausmo, nei tamsos, nei pasirinkimų kartėlio.

Na ką gi, visi mes darome ką galime, ir daryti reikia kaip galima geriau... ne visada išeina, bet reikia stengtis. Brangioji Sara, tikiuosi, kad minėsi mane geru žodžiu. Linkiu tau laimės.

Su meile Džonis

Jai užėmė kvapą, nugara įsitempė, akys išsiplėtė ir suapvalėjo.

— Džoni?..

Pradingo.

Kad ir kas tai būtų buvę, pradingo. Ji atsistojo ir apsižvalgė, savaime aišku, čia nieko nebuvo. Nors štai ten jisai stovi, giliai susikišęs rankas į kišenes, su ta savo lengva, kreivoka šypsenėle patraukliame, nors gal ir ne per daug gražiame veide, stovi išstypėlis, lengvai prisišliedamas čia prie paminklo, čia prie kapinių vartų stulpo, o gal tiesiog prie medžio, merdinčios rudenio ugnies nuraudinto. Nieko, Sara — ar tebeuostai tą prakeiktą kokainą?

Kas gi čia jeigu ne Džonis; gal čia, visai arti, o gal visur.

Visi mes darome ką galime, ir daryti reikia kaip galima geriau... ne visada išeina, bet reikia stengtis. Sara, juk nėra to, ką būtų galima prarasti visiems laikams. Nėra to, ko nebūtų galima vėl surasti.

— Tu vis tas pats, Džoni, — sukuždėjo ji ir, išėjusi iš kapinaičių, perėjo per kelią. Akimirką stabtelėjo, pažvelgė atgal. Stipriais gūsiais pūtė šiltas spalio vėjas, platūs šviesos ir šešėlių ruožai, rodos, nutįso per visą pasaulį. Slaptingai ošė medžiai.

Sara sėdo į automobilį ir nuvažiavo.

„MYLIU TAVE, SENASIS MEŠKINE“.

Apie autorių

Štai ir baigėsi neilgas, ne itin džiaugsmingas Džonio Smito gyvenimas. Metas susipažinti su autoriumi, palikusiu jį ilsėtis nuošaliose kapinaitėse.

Stivenas Kingas šiandien yra bene produktyviausias Amerikos rašytojas. Jo romanų, apsakymų rinkinių, pjesių tiražas siekia arti šešių dešimčių milijonų egzempliorių. Spaudos duomenimis, jis ir dažniausiai ekranizuojamas (po Dikenso) angliškai rašantis autorius. „Aš ir dabar matau daiktus kaip kinematografe, — rašė Kingas, jaunystėje žiūrėdavęs patikusį jam filmą po penkiskart per dieną. — Aš užrašau viską, ką matau. Man tai atrodo kaip filmas, ir aš taip rašau”. (Vienas kritikas prisipažįsta, jog baigęs skaityti „Tylos zoną”) pasijuto atmintyje atkuriąs scenas tarsi po ką tik matyto filmo.)