Stephen King - Tylos zona

V.: Ką jūs pamatėte?

S.: Gatvėje?

V.: Taip.

S.: Linija, žiūriu, nukrypusi į šoną. Iš pradžių vos vos — čia zigzagas, ten tiškalas — žodžiu, ne tiesi. O Džonis visada buvo geriausias žymėtojas brigadoje. O toliau prasidėjo visai prasti dalykai. Visą kelią išpaišė didžiulėmis kilpomis ir spiralėmis. Kai kur net po keliskart sukinėtasi vietoje. O kokį šimtą jardų linijos išvis į šalikelę nuvarė.

V.: Ir kaip jūs pasielgėte?

S.: Aš sustabdžiau jį. Teisybė, ne iš karto. Pristabdžiau automobilį greta jo mašinos ir ėmiau šaukti. Gal penketą kartų rėkiau iš visų plaučių, o jis nė motais. Paskui kad pasuks savo gremėzdą, kad jau žiebs man į šoną. O aš buvau atvažiavęs valdybos automobiliu... Pradėjau signalizuoti ir šaukti, šį kartą jis išgirdo. Pristabdė ir žiūri į mane iš viršaus. Tai ką tu čia išdarinėji, klausiu jo.

V.: Ir ką jis atsakė?

S.: Jis atsakė: „Sveikas”. Ir viskas. „Sveikas, Kitai”. Lyg viskas būtų kaip niekur nieko.

V.: Ir kaip jūs sureagavote?..

S.: Žinote, labai audringai. Tiesiog pasiutau. O Džonis dairosi į šalis ir laikosi įsitvėręs borto, sakytum bijotų iškristi. Tik tada supratau, kad jam labai bloga. Jis visada buvo permatomas, o dabar išblyško kaip popierius, viena burnos pusė... kaip čia pasakius... nusileido žemyn. Iš pradžių, ko gero, jis net nesuprato, kodėl ant jo šaukiu. Po to apsidairė ir pamatė, ką jis pripaišė ant kelio.

V.: Ir ką jis pasakė?..

S.: Jis atsiprašė. Paskui... lyg ir susvirduliavo, ir prispaudė ranką prie veido. Aš paklausiau, kas jam atsitiko, o jis... pradėjo taukšti niekus. Visai be prasmės.

V.: Pone Strengai. Komitetą ypač domina visa tai, ką pasakė ponas Smitas, — jo žodžiai gali daug ką paaiškinti. Ar galėtumėte prisiminti, ką jis pasakė?

S.: Na, pirmiausia jis pasakė, kad viskas gerai, tiktai dvokia guma. Kažkas degina padangas. Paskui sako: „Akumuliatorius sprogs, jeigu jūs jį prijungsite”. Ir dar kažką panašaus: „Bulvės dėžėje, o abu stiprintuvai saulėje. Taigi medžiai lieka sveiki”. Tiksliau neprisimenu. Kaip jau sakiau, vieni tauškalai.

V.: O kas dėjosi paskui?

S.: Jis pradėjo griūti. Griebiau jį už peties, ir ranka, kurią laikė prispaudęs prie veido, nukrito. Aš pamačiau, kad jo dešinė akis pasruvusi kraujais. Ir tada jis prarado sąmonę.

V.: Bet jis dar kažką pasakė prieš apalpdamas, ar ne tiesa?

S.: Taip pone, pasakė.

V.: Ką gi?

S.: Jis pasakė: „Tėti, apie Stilsoną pagalvosim vėliau, dabar jis tylos zonoje”.

V.: Ar tiksliai prisimenate jo žodžius?

S.: Taip, pone. Aš niekad jų nepamiršiu.

3

. .. aš atsipeikėjau nedidelėje remonto dirbtuvėje Rouzmonto aveniu pradžioje. Kitas pasakė, kad būtinai nueičiau pas gydytoją, antraip jis neleis man dirbti. Tėti, man pasidarė baisu, bet ne dėl to, apie ką galvojo Kitas. Žodžiu, aš kreipiausi į neuropatologą, kurį man buvo nurodęs Semas Veizakas laiške lapkričio pradžioje. Matai, aš buvau rašęs Semui, kad prisibijau vairuoti automobilį, nes kartais ima dvejintis akyse. Semas iškart atsakė ir patarė kreiptis į daktarą Veną. Simptomai jam kėlė nerimą, bet jis nesiryžo diagnozuoti, neapžiūrėjęs manęs.

Į Veną kreipiausi ne iš karto. Smegenys gali iškrėsti piktą pokštą kiekvienam, todėl aš maniau — iki incidento su kelio žymėjimo mašina, — kad tie simptomai laikini ir savaime pasijusiu geriau. Turbūt tiesiog nenorėjau galvoti apie jokį pasirinkimą. Bet įvykis su kelio žymėjimo mašina buvo lašas, perpildęs taurę. Man pasidarė baisu — ne dėl savęs, bet dėl to, ką žinojau.

Žodžiu, aš kreipiausi į daktarą Veną, jis mane ištyrė, o po to viską atvirai išklojo. Ir pasirodė, kad aš turiu laiko mažiau nei tikėjausi, nes...

4

Ištrauka iš parodymų, išklausytų vadinamojo „Stilsono komiteto”, vadovaujamo Meino valstijos senatoriaus Viljamo Koeno. Apklausą veda ponas Normanas D. Veraizeris, komiteto vyriausiasis juriskonsultas. Liudytojas — daktaras Kventinas M. Venas, gyvenantis adresu: 17 Parklendo kelias, Finiksas, Arizonos valstija.

Data: 1979 m. rugpjūčio 22 d.

Veraizeris: Kai jūs baigėte tyrimus ir nustatėte diagnozę, jūs pakvietėte Džoną Smitą į savo kabinetą. Jūs tai patvirtinate?

Venas: Taip. Tai buvo sunkus pokalbis. Tokie pokalbiai lengvi nebūna.

Ver.: Ar galėtumėte trumpai išdėstyti esmę?

Venas: Pasistengsiu. Manau, kad šitokiomis ypatingomis aplinkybėmis turiu teisę atskleisti gydytojo ir paciento bendrą paslaptį. Pirmiausia aš pasakiau Smitui, kad jis patyrė siaubingą sukrėtimą. Jis su tuo sutiko. Jo dešinė akis vis dar buvo pasruvusi krauju dėl trukusio kapiliaro, bet po truputį gerėjo. Jei leisite man pasinaudoti schema... (Stenogramos dalis praleista.)

Ver.: O kaip į tai reagavo Smitas?

Ven.: Jis paklausė manęs apie paskutinę stadiją. Tai jo žodžiai — „paskutinė stadija”. Turiu pripažinti, kad jo savitvarda ir vyriškumas padarė man įspūdį.

Ver.: O ką reiškė „paskutinė stadija”, daktare Venai?

Ven.: Atleiskite? Aš maniau, kad viską išdėsčiau aiškiai. Nustačiau Džonui Smitui labai sparčiai progresuojantį galvos smegenų auglį.

(sujudimas salėje, trumpa pertrauka)

Ver.: Daktare, atsiprašau dėl priverstinės pauzės. Norėčiau priminti esantiems salėje, kad čia vyksta komiteto posėdis, kad vyksta apklausa, o ne siaubo filmų programa. Prašom netriukšmauti, antraip liepsiu publikai išeiti iš salės.

Ven.: Aš jūsų paslaugoms, pone Veraizeri.

Ver.: Dėkoju, daktare. Ar galėtumėte pasakyti komitetui, kaip Smitas sutiko tą žinią?

Ven.: Ramiai. Stebėtinai ramiai. Manau, kad mintyse jis jau buvo nusistatęs sau diagnozę, ir mudviejų diagnozės sutapo. Nors prisipažino, kad jam baisu. O paskui paklausė, kiek jam dar liko gyventi.

Ver.: Ir ką jūs atsakėte?

Ven.: Atsakiau, kad šiuo momentu klausimas beprasmiškas, nes neaptarėme tolimesnių veiksmų. Pasakiau, kad būtina operacija. Turiu pažymėti, kad tada dar nieko nežinojau apie jo komą ir nepaprastą — beveik stebuklingą — išgijimą.

Ver.: O jis?

Ven.: Jis atsakė nesioperuosiąs. Ramiai, bet tvirtai, labai tvirtai. Jokios operacijos. Aš pasakiau, jog turiu vilties, kad jis apsigalvos: juk atsisakydamas operuotis, jis pasirašo mirties nuosprendį.

Ver.: Kaip reagavo Smitas?

Ven.: Jis paprašė mane patikslinti, kiek jis dar galėtų išgyventi be operacijos.

Ver.: Ar pasakėte jam savo nuomonę?

Ven.: Taip, apytikriai. Pasakiau jam, kad auglių vystymąsi sunku diagnozuoti, kad kai kurių mano pacientų augliai nustodavo vystęsi net po dvejus metus, bet tokie atvejai reti. Pasakiau, kad be operacijos jis gali realiai tikėtis išgyventi nuo aštuonių iki dvidešimties mėnesių.

Ver.: Bet jis vis tiek atsisakė operuotis?

Ven.: Taip.

Ver.: Ar neįvyko ko nors nepaprasto Smitui išeinant iš jūsų kabineto?

Ven.: Sakyčiau, tai buvo daugiau negu nepaprasta.

Ver.: Jei galite, papasakokite komitetui.

Ven.: Aš paliečiau jo petį, turbūt norėjau užlaikyti dar porą minučių. Nenorėjau, jūs patys suprantat, iškart paleisti žmogų po tokio pokalbio. Kai paliečiau jį, pajutau, kad kažkas persidavė iš jo... tarytum trenkė elektros srovė, bet kartu keistas pojūtis, sakytum jis išsiurbia, atima... kažką ištraukia. Suprantu, kad tai labai subjektyvi nuomonė, bet esu žmogus, kurio amatas ir yra profesionaliai stebėti. Patikėkite, tai ne itin malonu. Aš... atšokau nuo jo... o jis staiga patarė man paskambinti žmonai, nes Stroberis sunkiai susižeidė.