Stephen King - Tylos zona

Na ir klasiškai tu jį užmušinėji, šmėstelėjo nevilties kupina mintis. Jis vėl žengė prie turėklų, pasiuntė šovinį į lizdą ir prisidėjo šautuvą prie peties. Pagaliau Stilsonas atsipeikėjo ir nulėkė laipteliais žemyn, dar kartą žvilgtelėjęs į Džonį.

Dar viena kulka prazvimbė pro pat smilkinį. Visas kruvinas kaip skerdžiamas paršas, dingtelėjo mintis. Greičiau. Greičiau baik šitą terlionę.

Kamšatis pratrūko, žmonės ėmė veržtis pro duris. Iš pistoleto vamzdžio iškilo dūmelis, pasigirdo pokštelėjimas, ir tas pats nematomas pirštas, nubrozdinęs kaklą, dabar ugnimi brūkštelėjo per skruostą. Nesvarbu. Niekas nesvarbu išskyrus Stilsoną. Džonis prisitaikė.

Na, nors jau šį kartą.

Stilsonas, būdamas toks stambus vyras, judėjo stebėtinai greitai. Tamsiaplaukė jauna moteris, kurią buvo įsidėmėjęs Džonis, jau buvo netoli išėjimo su verkiančiu vaiku glėbyje, vis stengdamasi savo kūnu pridengti jį. Tai, ką dabar padarė Stilsonas, taip apstulbino Džonį, kad jis vos neišmetė šautuvo. Stilsonas išplėšė vaiką iš motinos rankų ir, laikydamas priešais save, atsisuko veidu į galeriją. Dabar taikiklyje buvo nebe Gregas Stilsonas, o maža besiraitanti figūrėlė

(rūkas žydras rūkas geltoni dryžiai tigro dryžiai)

tamsiai mėlynu kombinezonu su ryškiai geltonais dryžiais.

Džonio burna atvėpo. Taip, prieš jį Stilsonas. Tigras. Tik dabar jį dengė rūkas.

Ką tai reiškia? suriko Džonis, bet iš jo lūpų neištrūko joks garsas.

Motina veriamai sukliko; bet Džonis kažkur visa tai jau buvo girdėjęs. Tomi! Atiduok jį man! TOMI! ATIDUOK JĮ MAN, NIEKŠE!

Džonio galva siaubingai išsipūtė, pritvinko lyg pūslė. Visos spalvos pradėjo blykšti. Vienintelė ryški dėmė liko taikiklyje, o jis buvo nukreiptas į žydro kombinezono krūtinę.

Spausk, dėl dievo meilės, spausk gaiduką, nes jis paspruks...

Bet štai — o gal jam tiktai akyse aptemo — žydras kombinezonas ėmė blukti, tirpti rausvame ūke, o geltoni dryžiai vis ilgėjo, vis plėtėsi, užgoždami viską.

(už rūko, taip, jis už rūko, bet ką tai reiškia? ar kad mano rankos laisvos, ar kad jis nebepasiekiamas? ką tai reiškia?)

Kažkur apačioje plykstelėjo šilta ugnis ir iškart užgeso. Blykstė, šmėstelėjo aptemusioje Džonio sąmonėje.

Stilsonas, atstūmęs į šalį moterį, atbulas traukėsi durų link; susiaurėjusiuose akių plyšeliuose atsispindėjo tik šaltas išskaičiavimas. Jis tvirtai laikė spurdantį vaiką už kaklo ir kojų.

Negaliu. Atleisk man, viešpatie, bet aš negaliu.

Dar dvi kulkos pataikė jam — viena, įsmigusi aukštai į krūtinę, trenkė jį į sieną, kuri it spyruoklė atmušė jį atgal, antra įsirėžė kairėje po šonkauliu ir parbloškė ant turėklų. Jis miglotai suvokė, kad išmetė šautuvą, kuris atsimušė į galerijos grindis ir iššovė į sieną. Laužydamas turėklus, Džonis krito žemyn. Salė dukart apsivertė jo akyse, paskui pasigirdo kurtinantis trenksmas: jis nugriuvo ant suolų, susilaužydamas stuburą ir kojas.

Džonis prasižiojo šaukti, bet iš burnos ištryško kraujo fontanas. Jis tysojo tarp nuolaužų, o galvoje sukosi mintys: Galas. Aš niekam tikęs. Viskas veltui.

Šiurkščios rankos sugriebė jį ir apvertė. Prie jo stovėjo Elimenas, Mučis ir tas trečiasis. Jį apvertė Elimenas.

Priėjęs Stilsonas nustūmė Mučį į šalį.

— Nevarkit su šituo tipu, — griežtai tarė jis. — Suraskit tą kalės vaiką, kuris mane fotografavo. Sudaužykit aparatą.

Mučis ir tas trečias dingo. Kažkur čia pat raudojo tamsiaplaukė: ... kūdikiu dangstėsi, kūdikiu dangstėsi, aš visiems pasakysiu...

— Užčiaupk jai gerklę, Sani, — įsakė Stilsonas.

— Bus padaryta, — atsiliepė Sanis ir nuėjo.

Stilsonas priklaupė, iškildamas viršum Džonio.

— Ar mudu pažįstami, bičiuli? Meluoti beprasmiška. Tu jau vis tiek aname pasaulyje.

— Pažįstami, — sukuždėjo Džonis.

— Trimbulas?

Džonis linktelėjo.

Stilsonas greit atsistojo ir tada Džonis iš paskutiniųjų ištiesė ranką ir sučiupo jį už kulkšnies. Tai truko akimirką. Stilsonas lengvai ištraukė koją. Bet akimirkos užteko.

Viskas pasikeitė.

Aplink jį rinkosi žmonės — jis nematė veidų, tiktai kojas. Bet tai nebeturėjo reikšmės. Viskas pasikeitė.

Akys pasruvo ašaromis. Palietęs Stilsoną, jis pajuto šį kartą tuštumą. Lyg būtų palietęs išsikrovusį akumuliatorių. Išvirtusį medį. Negyvenamą namą. Tuščias knygų lentynas. Išgerto vyno butelius, į kuriuos tik žvakes begalima statyti.

Viskas nyksta ūkuose, tolsta. Apstojusios jį kojos blanksta. Jis girdėjo sujaudintus balsus, bet nebeskyrė žodžių, girdėjo tik garsus, tūstančius, tolstančius, susiliejančius į vientisą aukštą malonią gaidą.

Jis pasuko akis į šalį ir išvydo koridorių, iš kurio išėjo, rodos, seniai seniai. Išėjo iš placentos į šitą šviesų pasaulį. Tada dar buvo gyva motina, ir tėvas stovėjo greta ir šaukė jį vardu, kol Džonis išsiveržė pas juos. O dabar atėjo laikas grįžti, štai ir viskas. Vadinasi, reikia grįžti.

Aš savo pasiekiau. Kažkokiu būdu pasiekiau. Nesuprantu kaip, bet pasiekiau.

Jis leidosi srovės nešamas link to koridoriaus chromuotomis sienomis ir nežinojo, ar jo gale kas nors yra, ar ne, — nesvarbu, laikas parodys. Maloni balsų gaida nutilo. Aplinkui prietema, aplinkui rūkas. Bet jis tebebuvo jis — Džonis Smitas, mąstanti būtybė.

Ženk į koridorių, galvojo jis. Nagi, drąsiau.

Jis galvojo apie tai, kad, atsidūręs koridoriuje, galės eiti.

Trečia dalis

ŽINIOS IŠ TYLOS ZONOS

Portsmutas, Niu Hampšyras

1979 m. sausio 23 d.

Brangus tėti,

Tai bus kraupus laiškas, tad stengsiuos viską išsakyti kuo trumpiau. Kai tu jį gausi, manęs greičiausiai nebebus gyvo. Mane ištiko baisus dalykas, ir aš manau, kad visa tai prasidėjo daug daug anksčiau negu auto katastrofa ir koma. Juk tu žinai mano ekstrasensinę epopėją, galbūt prisimeni, kaip mama mirdama prisiekinėjo, jog tai viešpaties valia, kad jis paskyrė man šitą misiją. Mama prašė manęs nevengti jos ir aš pažadėjau — ne tiek rimtai, kiek norėdamas ją nuraminti. Gal tai skamba keistai, bet dabar galvoju, kad ji, ko gero, buvo teisi. Aš kaip ir anksčiau nelabai tikiu į Dievą kaip į realią Būtybę, viską nusprendžiančią už mus ir duodančią mums užduotis, tarsi boiskautams, kurie gauna ženkliukus už Didįjį lygį, vadinamą Gyvenimu. Bet aš taip pat netikiu, kad visa tai, kas man atsitiko — tik atsitiktinumas.

Septyniasdešimt šeštųjų metų vasarą, tėti, aš nuvažiavau į Grego Stilsono rinkiminį mitingą Trimbule, Niuhampšyro trečiojoje apygardoje. Jei pameni, tada jis pirmą kartą iškėlė savo kandidatūrą. Eidamas į tribūną, jis paspaudė daugybę rankų, ir viena iš jų buvo mano. Toliau tau gal bus sunku patikėti, nors tu turėjai galimybę praktiškai įsitikinti mano sugebėjimais. Tai buvo vienas iš mano „praregėjimų”, bet ne šiaip praregėjimas, tėti, o praregėjimas bibline žodžio prasme ar kažkas panašaus. Keista, bet jis nebuvo toks ryškus kaip kai kurie ankstesni mano „praregėjimai”, — pirmą kartą viską buvo aptraukęs keistas žydras šydas, bet neįsivaizduojamai stiprus. Aš išvydau Gregą Stilsoną Jungtinių Valstijų prezidentu. Kokiais metais, sunku pasakyti, bet jis buvo gerokai praplikęs. Gal po kokių keturiolikos metų, daugių daugiausia po aštuoniolikos. Kaip tu žinai, aš sugebu pamatyti, bet ne aiškinti, šį kartą man trukdė tas keistas žydras rūkas, bet manau, kad pamačiau užtektinai. Jeigu Stilsonas taps prezidentu, jis pablogins tarptautinę padėtį, kuri ir be to pakankamai bjauri. Jei jį prižadinti”. Aš klausiu: „Kas gi ten atsitiko, Hermi?” O jis: „Pažiūrėk pats, tam tipui, matyt, sraigtelis atsisuko”. Nuvažiuoju ten, iš pirmo žvilgsnio — viskas gerai. Bet paskui...