Stephen King - Tylos zona

Taip, jis norėjo sulošti vyriškai. Stilsonas įsuko ruletę ir staiga visas išorinis apskritimas virto žaliu. Kiekvienas skaičius virto dviem nuliais. Kur tik statysi, laimės savininkas.

Jis krūptelėjo ir pabudo. Likusią nakties dalį prarymojo prie lango, pro apšerkšnijusį stiklą žvelgdamas į tamsą. Galvos skausmas, persekiojęs nuo vakar dienos, dabar atlėgo, Džonis jautė silpnumą, užtat pasidarė ramu. Jis sėdėjo, pasidėjęs rankas ant kelių. Nebegalvojo apie Gregą Stilsoną, galvojo apie praeitį. Prisiminė, kaip motina pleistru jam užklijavo sukruvintą kelį; kaip šuo iš užpakalio perplėšė senelei Nelei juokingą vasarinę suknelę, kaip jis kvatojosi, kol motina sušėrė jam, nubrozdindama kaktą žiedo akute; kaip tėvas mokė jį užmauti jauką ant kabliuko, sakydamas: Kirminams neskauda... bent aš šitaip manau. Prisiminė, kaip tėvas padovanojo jam, septynmečiui, lenktinį peiliuką Kalėdoms ir labai rimtai tarė: Aš tavim pasitikiu, Džoni. Visi šitie prisiminimai plūstelėjo drauge.

...Jis žengė į skambų apyaušrio šaltuką, jo batai gurgždėjo einant giliame sniege prakastu takeliu. Iš burnos veržėsi garas. Mėnulio nebesimatė, bet žvaigždžių juodame dangaus skliaute buvo pažerta devynios galybės. Viešpaties deimantai, taip vadindavo jas Vera. Prieš tavo akis viešpaties deimantai, Džoni.

Kiek paėjęs Centrine gatve, jis stabtelėjo prie mažutėlio Džeksono pašto ir sugraibė palto kišenėje laiškus. Tėvui, Sarai, Semui Veizakui, Banermenui. Pasistatė „diplomatą” tarp kojų, pradarė pašto dėžę, stovinčią priešais dailų mūrinį pastatą, ir, akimirką padvejojęs, sumetė juos į vidų. Jis girdėjo, kaip jie nukrito ant dugno — be abejonės, pirmieji laiškai, siunčiami iš Džeksono šiandien, — ir nuo to garso kilo miglotas atomazgos suvokimas. Laiškai išsiųsti, kelio atgal nėra.

Jis pakėlė „diplomatą” ir nuėjo. Jokio garso, tiktai gurgždėjo sniegas po kojomis. Didžiulis termometras viršum Granitinės valstijos [* Neoficialus Niuhampšyro valstijos pavadinimas]banko įėjimo rodė tris laipsnius šalčio, orą tarytum buvo prisotinusi absoliuti tyluma ir ramybė, kokia būna liktai tokiais šaltais rytais Niuhampšyre. Niekur nė krustelėjimo. Gatvė tuščia. Prie šaligatvio stovinčių automobilių stiklai akli nuo speigo kataraktų. Tamsūs langai, uždarinėtos langinės. Džoniui viskas atrodė kažkaip grėsminga, bet kartu ir šventa. Jis nuginė šitą mintį. Anaiptol nešventas reikalas, kuriuo jis užsiima.

Jis perėjo Džaspero gatvę ir štai už sustumtų mirguliuojančio sniego krūvų subolavo elegantiškai asketiškas visuomeninis centras.

O ką darysi, gudruoli, jei lauko durys užrakintos?

Ką gi, vis ką nors sugalvos, jei reikės. Džonis apsidairė — aplinkui nė gyvos dvasios. Žinia, jei čia būtų ketinęs rėžti kalbą prezidentas, viskas atrodytų kitaip. Pastatas būtų buvęs apsuptas jau praėjusią naktį ir saugomas viduje. Bet laukė tik kongresmeno, vieno iš keturių šimtų, ne tokio jau ir šulo.

Džonis užlipo laipteliais ir spustelėjo bumbulą. Jis lengvai pasisuko. Džonis įžengė į šaltą vestibiulį ir uždarė duris paskui save. Vėl apėmė galvos skausmas, pulsuojantis į taktą su tankiais ir ritmingais širdies dūžiais. Jis pastatė „diplomatą” ant grindų ir pirštinėtais pirštais pradėjo masažuoti smilkinius.

Staiga pasigirdo kimus girgždesys. Rūbinės durys pradėjo vertis, lėtai lėtai, ir kažkas baltas iš tamsos ėmė linkti tiesiai į jį.

Džonis vos nesuriko. Akimirką jam pasidingojo, kad iš rūbinės virsta lavonas, kaip siaubo filmuose. Bet tai buvo tiktai sunkus kartono lapas su užrašu: EIDAMI Į EGZAMINĄ NEPAMIRŠKITE DOKUMENTŲ.

Jis pastatė lapą atgal ir žengė prie durų, už kurių kilo laiptai.

Dabar jos buvo užrakintos.

Jis pasilenkė apžiūrėti užrakto blausioje gatvės žibinto šviesoje, kuri sklido pro langą. Tai buvo paprastas spyruoklinis užraktas, ir Džonis pagalvojo, kad jį turbūt pavyktų atidaryti pakabu. Jis atsinešė pakabą iš rūbinės ir įkišo jo kablį tarp durų ir staktos. Nuleido iki spynos ir pradėjo judinti. Galva baisingai įsiskaudėjo. Pagaliau jam pavyko prispausti liežuvėlį, spyna trakštelėjo, jis stumtelėjo duris ir jos atsidarė. Džonis pakėlė nuo grindų „diplomatą” ir įėjo į vidų, vis dar laikydamas kitoj rankoj pakabą. Uždarė paskui save duris ir išgirdo, kaip jos trakštelėjo užsirakindamos. Jis ėmė kopti siaurais laiptais, girgždančiais ir vaitojančiais nuo jo svorio.

Viršuje buvo koridoriukas su keliolika durų iš abiejų pusių. Džonis praėjo MIESTO TARYBOS PIRMININKĄ ir MIESTO SAVIVALDYBĖS NARIUS, MOKESČIŲ INSPEKTORIŲ ir VYRŲ TUALETĄ, VARGŠŲ GLOBĖJĄ ir MOTERŲ TUALETĄ.

Koridoriaus gale buvo durys be jokio užrašo. Jos buvo neužrakintos, ir jis išėjo į galeriją viršum susirinkimų salės užpakalinės dalies. Salė buvo jam po kojomis, išmarginta fantastiško šešėlių rašto. Jis uždarė paskui save duris ir krūptelėjo, išgirdęs, kaip nusirito aidas tuščioje salėje. Taip pat aidėjo jo žingsniai, kai jis pasuko į dešinę, o paskui į kairę. Jis praėjo palei dešinę sieną, maždaug dvidešimt penkių pėdų aukštyje. Sustojo viršum krosnies, tiesiai prieš sceną, ant kurios po pusšeštos valandos užlips Stilsonas.

Jis atsisėdo sukryžiavęs kojas ir šiek tiek atsipūtė. Keliskart giliai įkvėpė, mėgindamas apmaldyti galvos skausmą. Krosnis nebuvo kūrenta, ir jis jautė, kaip šaltis gaubia jį, smelkiasi į kūną. Laikas prisiminti įkapes.

Šiek tiek atsigavęs, jis paspaudė „diplomato” užraktus. Dvigubas trakštelėjimas nuaidėjo kaip ir jo žingsniai; šį kartą tai priminė atlaužiamų gaidukų garsą.

Teisingumas amerikietiškai, nei iš šio, nei iš to pagalvojo jis. Taip pasakė kaltintojas, kai prisiekusiųjų žiuri pripažino Klodiną Longė kalta, nušovus savo meilužį. Dabar ji suprato, ką reiškia teisingumas amerikietiškai .

Džonis pažvelgė į „diplomato” vidų ir pasitrynė akis. Jam akyse ėmė dvejintis, bet greitai viskas praėjo. Ir ūmai mintyse jam iškilo vaizdas. Be galo senas vaizdas: jei tai būtų buvusi fotografija, būtų atlikta sepijos technika. Galerijoje būriuojasi vyrai, rūko cigarus, šnekučiuojasi, juokauja ir laukia susirinkimo pradžios. Kelinti tai metai? 1920? 1902? Visa ta scena kažkokia vaiduokliška, ir jam pasidarė nejauku. Vienas iš jų kalba apie viskio kainas ir valosi nosį sidabriniu dantų krapštuku

(o prieš dvejus metus jis nunuodijo savo žmoną)

Džonis pasipurtė. Kad ir koks tai vaizdas, jis nevertas dėmesio. Tas vyriškis seniai miręs.

„Diplomate” blikčiojo šautuvo vamzdis.

Karo metu už tokius dalykus dovanojami medaliai , dingtelėjo mintis.

Jis pradėjo surinkinėti šautuvą. Kiekvienam trakštelėjimui atliepdavo aidas, trumpas ir gūdus, lyg atlaužiamo gaiduko garsas.

Jis užtaisė „Remingtoną” penkiais šoviniais.

Pasidėjo šautuvą ant kelių.

Ir ėmė laukti.

3

Iš lėto aušo. Džonis kiek snūstelėjo, bet miegoti buvo per šalta. Jis sapnavo trumpučius, trūkinėjančius sapnus.

Galutinai išsiblaivė po septintos. Apačioje garsiai sutrinksėjo durys, ir jis vos spėjo prikąsti liežuvį, kad nesuriktų: „Kas ten?”

Tai buvo sargas. Džonis priglaudė akį prie rombo išpjovos baliustradoje ir išvydo stambų vyriškį, apsimuturiavusį storu jūreivišku vatinuku. Jis ėjo centriniu praėjimu su glėbiu malkų niūniuodamas „Raudonosios upės slėnį”. Su griausmu išvertė malkas į medinę dėžę ir dingo Džoniui iš akiračio. Po sekundės jis išgirdo ploną girgždantį atidaromų krosnies durelių garsą.