Stephen King - Tylos zona

Jis atidarė duris, pajuto kvaitinantį karštį, kuris sklido nuo didelės krosnies, ir pamatė policininką, sėdintį už stalo. Policininkas vilkėjo atsagstytą slidininko striukę. Ant stalo buvo išmėtyti popieriai, ten pat stovėjo prietaisas regėjimui tikrinti.

Policininkas pakėlė akis į Džonį, ir tas pajuto, kaip sutraukė vidurius.

— Kuo galėčiau padėti, pone?

Džonis parodė į fotoaparatą, kabantį ant kaklo.

— Na va, norėjau čia šiek tiek pasidairyti, — tarė jis. — Aš iš žurnalo „Jankis”. Mes rengiam atlanką apie visuomeninių pastatų architektūrą Meine, Niuhampšyre ir Vermonte. Suprantat, reikia krūvos fotografijų.

— Darykite, ką jums reikia, — tarė policininkas. — Mano žmona visą laiką skaito „Jankį”. O mane nuo jo miegas ima.

Džonis šyptelėjo.

— Naujosios Anglijos architektūra šiek tiek... niūroka.

— Niūroka, — dvejodamas pakartojo policininkas, bet čia pat vėl įsikniaubė į savo popierius.

— Toliau, prašom.

Kažkoks jaunuolis priėjo prie stalo ir padavė policininkui egzaminų lapą. Tas paėmė lapą ir tarė:

— Prašom žiūrėti pro šitą akutę ir vardyti kelio ženklus ir signalus, kuriuos aš rodysiu.

Jaunuolis prilipo prie akutės. Policininkas pasidėjo priešais save ženklų lentelę. Džonis paėjėjo keletą žingsnių tolyn ir nutaikė objektyvą į priešais stūksančią tribūną.

— Ženklas „stop”, — atsakinėjo jaunuolis už jo nugaros. — O šitas leidžiantis... šitas — perspėjantis... negalima sukti į dešinę, negalima sukti į kairę, o čia...

Džonis nesitikėjo pamatyti čia policininko. Jis net nepasirūpino nusipirkti juostos fotoaparatui, kurį nešiojosi nukreipti dėmesiui. Bet trauktis vėlu. Šiandien penktadienis, rytoj, jei viskas klostysis kaip numatyta, čia pasirodys Stilsonas. Atsakinės į klausimus, išklausys dorų Džeksono piliečių pasiūlymų. Jį lydės gausi palyda. Du trys padėjėjai, du trys konsultantai... ir dar keletas jaunuolių padoriom eilutėm arba sportiniais švarkais — tie, kurie dar visai neseniai mūvėjo džinsus ir trankėsi motociklais. Gregas Stilsonas kaip ir anksčiau žingsnio nežengdavo be asmens sargybinių. Trimbule jie nešiojosi biliardo lazdų galus. Dabar turbūt pistoletus? Argi sunku kongreso nariui gauti leidimą apginkluoti savo sargybinius? Džonio nuomone, visai nesunku. Belieka pasitikėti sėkme; jis stengsis pasinaudoti bet kokia proga. Labai svarbu apžiūrėti patalpą, viską numatyti ir nuspręsti, ar Stilsoną nudėti čia, ar tykoti stovėjimo aikštelėje, nuleidus automobilio langą ir pasidėjus šautuvą ant kelių.

Taigi, jis čia, vaikštinėja, apžiūrinėdamas būsimą įvykio vietą, o tuo tarpu maždaug už dešimt žingsnių valstijos policininkas priiminėja eismo taisyklių egzaminus.

Kairėje kabėjo skelbimų lenta, ir Džonis spragtelėjo jos link tuščiu fotoaparatu — viešpatie, na kodėl jis nesugaišo dar dviejų minučių, kad nusipirktų juostą? Lentoje mirguliavo įvairiausi skelbimai: keptų pupų patiekalai vakarienei, mokyklos dramos ratelio premjera, šunų registravimas ir, žinoma, dar šis tas apie Gregą. Standartinėje kortelėje buvo pranešama, kad miesto valdybos pirmininkui reikalinga stenografistė; Džonis neva labai susidomėjo šitos kortelės turiniu, o tuo tarpu jo mintys sukosi kaip pašėlusios.

Žinia, jeigu Džeksone tai atrodys neįmanoma — arba bent abejotina, — jis palauks ateinančios savaitės, juk Stilsonas kartos tą patį spektaklį Apsone. Arba po dviejų savaičių Trimbule. Arba po trijų. Arba niekada.

Ne, viskas turi išsispręsti šią savaitę. Rytoj.

Jis „nufotografavo” didelę, pliauskomis kūrenamą krosnį kampe, paskui pakėlė akis aukštyn. Ten buvo balkonas. Nė, ne visai balkonas, greičiau galerija su turėklais iki juosmens, po kuriais buvo prikaltos plačios baltai dažytos lentos, išpjaustytos rombais ir spiralėmis. Ką gi, už tokių turėklų visai galima atsitūpti ir žiūrėti pro kurį nors išpjovimą. O tinkamu momentu atsistoti ir...

— Koks jūsų aparatas?

Džonis atsisuko, neabejodamas, kad jo klausia policininkas. Dabar jis paprašys parodyti aparatą... be juostos... paskui dokumentus... ir viskas baigta.

Bet jį kalbino ne policininkas. Jam už nugaros stovėjo jaunuolis, ką tik laikęs eismo taisyklių egzaminą. Maždaug dvidešimt dvejų metų amžiaus, ilgaplaukis, simpatiško, atviro žvilgsnio, apsivilkęs zomšiniu švarku ir išblukusiais džinsais.

— „Nikonas”, — atsakė Džonis.

— Puikus daikčiukas. Mano galva pramušta fotoaparatams. Ar seniai dirbate „Jankio” redakcijoje?

— Ne... aš laisvas menininkas, — atsakė Džonis. — Aš tik šį tą fotografuoju jiems. Kartais jiems, kartais „Kantri Džornel” arba „Daunist”.

— O didžiajai spaudai? Sakysim, „Pipl” arba „Laif”?

— Oi ne. Bent kol kas ne.

— Kokią nustatėte diafragmą?

Diafragma? Kas tai per velniava?

Džonis gūžtelėjo pečiais.

— Matote, aš labiau iš klausos...

— Iš akies, iš akies, — nusišypsojo jaunuolis.

— Na, žinoma, iš akies. — Vaikeli, dink iš čia, dėl dievo meilės, dink .

— Aš irgi svajoju tapti laisvu menininku, — prisipažino jaunuolis ir šyptelėjo. — Mano didžiausia svajonė — nufotografuoti ką nors panašaus į vėliavos iškėlimą Ivodžimoje [* Japonijos sala, amerikiečių kariuomenės užimta 1945 metais].

— Aš girdėjau, kad ta nuotrauka surežisuota.

— Galbūt, galbūt. Bet vis tiek klasika. Arba, pavyzdžiui, pirmas „skraidančios lėkštės” nutūpimas, a? Ar kas nors panašaus. Beje, aš irgi turiu visą portfelį nuotraukų. Kas jums užsako nuotraukas „Jankio” redakcijoje?

Džonį išpylė prakaitas.

— Tiesą sakant, jie kreipėsi į mane pirmą kartą, — tarė jis. — Stačiai aš...

— Pone Klausonai, prašom prieiti, — lyg ir suirzęs pašaukė policininkas. — Norėčiau peržiūrėti atsakymus kartu su jumis.

— O, viršininkas šaukia, — tarė Klausonas. — Pašnekėsim paskui, bičiuli. — Jis nuskubėjo prie egzaminatoriaus stalo, o Džonis giliai giliai atsikvėpė. Laikas sprukti iš čia, ir kuo greičiau.

Jis dar du ar tris kartus „spragtelėjo”, kad jo išėjimas neatrodytų bėgimu, nelabai tesuvokdamas, ką mato objektyve. Paskui jis išėjo.

Jaunuoliui zomšiniu švarku — Klausonui — Džonis neberūpėjo.

Iš visko sprendžiant, jis neišlaikė egzamino raštu ir dabar įnirtingai ginčijosi su policininku, kuris tik purtė galvą.

Džonis valandėlę stabtelėjo vestibiulyje. Kairėj rūbinė. Dešinėj — uždarytos durys. Jis spustelėjo rankeną — neužtrenkta. Siauri laiptai kilo aukštyn, į prietemą. Ten turbūt tarnybinės patalpos. Ir galerija.

2

Jis apsistojo nedideliame, jaukiame „Džekson Haus” viešbutyje Centrinėje gatvėje. Viešbutis buvo iš pagrindų atnaujintas, ir tai turbūt kainavo apvalią sumelę, bet savininkai, matyt, dėjo viltis į tai, kad jis atsipirks, suklestėjus Džeksono kalnų slidinėjimo kurortui. Deja, kurortas bankrutavo, ir jaukus viešbutukas vos ne vos vertėsi. Naktinis portjė knapsėjo prie kavos puoduko, kai šeštadienį, ketvirtą valandą ryto, Džonis tyliai išėjo su „diplomatu” kairėje rankoje.

Džonis beveik nemiegojo, tik po vidurnakčio buvo trumpai užsnūdęs. Jis susapnavo sapną. Vėl 1970 metai, vėl muge. Jiedu su Sara stovi priešais Laimės Ratą, ir vėl tas beprotiškos, beribės galybės pojūtis. Ir degančios gumos kvapas.

„Na, na, — pasigirdo už nugaros tylus balsas. — Norėčiau pažiūrėti, kaip nukelnės šitą tipą”. Jis atsisuko ir išvydo Franką Dodą su juodu impregnuotu lietpalčiu, nuo ausies iki ausies perpjauta gerkle, tarytum raudona grimasa, kraupiai žaižaruojančiomis stiklinėmis akimis. Persigandęs jis vėl nusigręžė į ruletę, bet šeimininko vietoje dabar stovėjo Gregas Stilsonas, įžūliai šypsodamasis, įkypai nusmaukęs geltoną šalmą ant pakaušio. „Ei ei ei, — kvietė Stilsonas prislopintu, aidžių ir grėsmingu balsu. — Statyk kur širdis geidžia. Na tai kaip, bičiuli? Lošim vyriškai?”