Stephen King - Tylos zona

Vyriškis įdėmiai apžiūrinėjo pavyzdžius ir galų gale išsirinko „Remington 700”, labai dailų daikčiuką, 6,17 mm kalibro, šaudantį žema trajektorija su nedidele atatranka. Jis pasirašė registracijos knygoje: Džonas Smitas. Badas pagalvojo: Sakytum tai būtų pirmas kartas mano gyvenime , kai rašomasi svetima pavarde. „Džonas Smitas” mokėjo grynais, piniginė, iš kurios jis traukė dvidešimtines, buvo išsipūtusi. Jis paėmė šautuvą nuo prekystalio. Norėdamas šiek tiek paspirginti jį, Badas pasakė, kad parduotuvė nemokamai išdegina savininko inicialus buožėje. „Džonas Smitas” tik papurtė galvą.

„Smitui” išeinant, Badas pastebėjo, kad jis smarkiai šlubčioja. Nebūtų vargo jį atpažinti, pagalvojo Badas: klišas, be to, kakle vieni randai.

2

Gruodžio dvidešimt septintąją, pusę vienuoliktos, liesas vyriškis šlubuodamas įėjo į Finikso kanceliarinių prekių parduotuvę ir patraukė prie pardavėjo Dino Klėjaus. Vėliau, pasakodamas apie tą žmogų, Klėjus panaudos savo motinos mėgstamą posakį: jo akis „degė“. Pirkėjas pasakė, kad jam reikia didelio „diplomato”, ir galų gale išsirinko patį geriausią — veršiuko odos, už 149 dolerius 95 centus. Šlubas vyriškis atsiskaitė naujutėlaitėmis dvidešimtinėmis. Visa procedūra, nuo apžiūrėjimo iki pirkimo, truko ne ilgiau kaip dešimtį minučių. Išėjęs iš parduotuvės, pirkėjas pasuko centro link ir Dinas Klėjus daugiau jo nebematė. Kol jo nuotrauka nepasirodė Finikso laikraštyje „San”.

3

Tos pačios dienos popietę aukštas, jau žilstelėjęs vyriškis priėjo prie „Amtrak” kompanijos geležinkelio stoties kasos langelio ir paklausė, kaip galėtų traukiniu nuvykti iš Finikso į Niujorką. Kasininkė Bonita Alvares paaiškino. Jis įdėmiai studijavo schemą, vedžiodamas po ją pirštu, ir stropiai viską užsirašė. Paskui paklausė Bonės Alvares, ar galima nusipirkti bilietą sausio trečiajai. Bonė perbėgo pirštais per kompiuterio klavišus ir atsakė teigiamai.

— Tai prašyčiau... — pradėjo aukštas vyriškis ir nuščiuvo, pridėdamas ranką prie kaktos.

— Ar jums bloga, pone?

— Fejerverkas , — tarė aukštas vyriškis. Vėliau ji tvirtino policijai girdėjusi būtent tą žodį.

— Pone, ar jums bloga?

— Skauda galvą, — pasakė jis. — Atleiskite. — Jis bandė šyptelėti, bet toji pastanga beveik nepraskaidrino sunykusio, anksčiau laiko pasenusio jo veido.

— Gal jums duoti aspirino? Aš turiu.

— Ačiū, nereikia. Praeis.

Ji išrašė bilietus ir pasakė, kad traukinys atvyks į Niujorko Centrinę stotį sausio šeštą pusiaudienį.

— Kiek turiu sumokėti?

Ji pasakė jam sumą ir paklausė:

— Mokėsite grynais ar čekiu, pone Smitai?

— Grynais, — atsakė jis ir ištraukė iš piniginės pluoštą dvidešimtinių ir dešimtinių.

Ji perskaičiavo pinigus, atidavė jam grąžą, kvitą, bilietus.

— Pone Smitai, jūsų traukinys išvyksta dešimtą trisdešimt, — tarė ji. — Prašome būti stotyje dešimtą dešimt.

— Gerai, — atsakė jis. — Dėkoju jums.

Bonė apdovanojo jį akinančia profesionalia šypsena, bet ponas Smitas jau nusigręžė. Jis buvo labai išblyškęs ir, kaip pasirodė Bonei, vos begalėjo tverti skausmą.

Bonė tvirtino, kad jis taip ir pasakė: fejerverkas.

4

Eltonas Karis dirbo palydovu Finikso— Solt Leiko ruože. Sausio trečią dieną, lygiai dešimtą valandą, perone pasirodė aukštas vyriškis, jis smarkiai šlubavo ir Eltonas padėjo jam įlipti į vagoną. Vienoje rankoje keleivis nešė aptrintą languotą sakvojažą, kitoje — naujutėlaitį veršiuko odos „diplomatą”. Buvo matyti, kad „diplomatas” sveria nemažai.

— Gal padėti, pone? — paklausė Eltonas, turėdamas omenyje „diplomatą”, bet keleivis padavė jam sakvojažą kartu su bilietu.

— Ne, ačiū. Šitą aš pasiimsiu su savim.

— Kaip jums patogu. Ačiū.

Labai mandagus keleivis, pasakys Eltonas Karis, kai jį klausinės FTB agentai. Ir arbatpinigių nepašykštėjo.

5

1979 metų sausio šeštoji Niujorke buvo pilka, apniukusi diena. Bet kurią akimirką galėjo imti snigti. Džordžo Klementso taksi stovėjo prie „Biltmoro” viešbučio įėjimo, priešais Centrinę stotį.

Atsidarė durelės, ir į automobilį atsargiai, tarsi kiekvienas judesys būtų skausmingas, įsėdo jaunas vyriškis žilstančiais plaukais. Jis padėjo ant sėdynės kelioninį sakvojažą ir „diplomatą”, uždarė dureles, atrėmė galvą į atlošą ir akimirką užmerkė akis, sakytum būtų labai labai pavargęs.

— Tai kur važiuosime, drauguži? — paklausė Džordžas.

Keleivis dirstelėjo į popieriaus skiautelę.

— „Port Otoriti” stotis, — tarė jis.

Automobilis pajudėjo iš vietos.

— Jūs nesveikai išblyškęs, drauguži. Mano svainis šitaip atrodydavo, kai suremdavo tulžies akmenų priepuolis. Jums irgi akmenys?

— Ne.

— Mano svainis, tas tai sako, kad nėra baisesnio skausmo už tulžies akmenis. Nebent gal inkstų akmenys. O aš jam, žinote, ką sakau? Šikniau tu, Endi, aš jam sakau, tu velniškai šaunus bernas, aš tave mėgstu, bet tu šiknius. O vėžiu tu nesirgai, Endi, klausiu aš jo. Suprantat, klausiu, ar vėžiu jis nesirgo. Visi juk žino, kad blogiau už vėžį nieko nėra, — Džordžas įdėmiai pažvelgė į užpakalinio vaizdo veidrodį. — Klausykite, drauguži, aš visai rimtai klausiu... ar jums nieko? Nes, pasakysiu atvirai, šiek tiek man primenat atšildytą nabašniką.

— Viskas gerai, — atsakė jam keleivis. — Aš... aš tik prisiminiau, kaip kartą važiavau taksi. Prieš kelerius metus.

— Aišku, — giliamintiškai pritarė Džordžas, tarytum iš tikro žinodamas, apie ką kalba keleivis. Ką padarysi, šizų Niujorke netrūksta. Po trumpos apmąstymų pauzės jis ėmė toliau pasakoti apie svainį.

6

— Mama, ar tas dėdė serga?

— Ššš.

— Na, pasakyk.

— Deni, raminkis.

Ji šyptelėjo keleiviui, sėdinčiam tarpmiestiniame autobuse kitapus praėjimo, tarytum norėdama pasakyti: ir kas tiems vaikams ant seilės neužeina? Bet anas, rodos, nieko negirdėjo. Vargšas iš tiesų atrodė nekaip, ketverių metų Denis nesuklydo. Vyriškis apatiškai žiūrėjo pro langą; sniegas, kuris pradėjo snigti netrukus po to, kai jis pervažiavo Konektikuto valstijos sieną, vis snigo ir snigo. Vyriškis buvo siaubingai išblyškęs, siaubingai liesas, jo kaklą nuo apykaklės iki pažiaunės bjaurojo baisus, it Frankenšteino, išilgai einantis randas. Sakytum ne per seniausiai kažkas būtų mėginęs nusukti jam galvą — ir šitas mėginimas vos nepasibaigė sėkmingai.

Autobusas važiavo į Portsmutą Niuhampšyro valstijoj; pagal tvarkaraštį jie turėtų būti ten vakare, pusę dešimtos, jei neįklimps snieguose. Džulija Braun su sūnumi važiavo aplankyti anytos, tos senos raganos, kuri vėl puls pildyti visų Denio užgaidų, o jis jau ir taip išlepintas, kad blogiau nebūna.

— Aš noriu prieiti pasižiūrėti.

— Ne, Deni, negalima.

— Aš noriu pažiūrėti, ar jis serga.

— Negalima!

— Mama, o gal jis miruliuoja? — Denio akys iš susijaudinimo net sublizgėjo. — Gal kaip tik dabar miruliuoja!

— Deni, nutilk!

— Ei, pone! — pašaukė Denis. — Jūs miruliuojate, argi ne taip?

— Deni! Užsičiaupk tuojau pat! — sušnypštė Džulija, kaisdama iš gėdos.

Denis pravirko, o tikriau ėmė žliumbti pasisriūbaudamas, kaip visada, kai jam neleisdavo ko nors daryti. Kiekvienąkart Džulija tramdydavo norą suspausti jį ir smagiai pažnaibyti, kad būtų dėl ko bliauti. Šitokiu metu, kai krataisi autobuse, kai už langų tamsa ir drebia, o greta žliumbia tavo vaikas, nejučiom pagalvoji: viešpatie, jau geriau motina būtų mane sterilizavusi, kai buvau mergaitė.