Stephen King - Tylos zona

Šalia iškarpų margavo jo pastabos — skausmingos pastangos vienąkart ir visam laikui viską suvokti. Niekas nesuprato tikrosios gaisro reikšmės ir iš jos kylančio kur kas svarbesnio klausimo: ką daryti su Gregu Stilsonu.

Jis parašė: Aš turiu kažką daryti su Stilsonu. Turiu. Aš nesuklydau dėl „Keti” restorano, nesuklysiu ir čia. Tai nebekelia man abejonių. Jis taps prezidentu ir pradės karą — arba išprovokuos jį elementariu valstybės valdymo reikalų neišmanymu, bet pasekmės bus tos pačios.

Klausimas: Ar labai drastiškų reikia imtis priemonių?

Tarkim, kad gaisras „Keti” restorane buvo tik bandymas. Galima sakyti, kad tai aukščiausiojo ženklas man... na štai, aš jau imu mąstyti kaip motina... bet tai akivaizdu. Juk aš žinojau, kad kils gaisras, kad žus žmonės. Ar to žinojimo pakako jiems išgelbėti? Atsakymas: ne, nepakako jiems visiems išgelbėti, nes žmonės tikrai patiki tik įvykusiu faktu. Tie, kurie pasirinko Čatsvorto namus, užuot ėję į „Keti” restoraną, liko gyvi, bet svarbu prisiminti, kad R. C. surengė vakarėlį visai ne todėl; kad būtų patikėjęs mano perspėjimu. Jis pasakė nedviprasmiškai: vakarėlis rengiamas tam, kad mane nuramintų. Juk jis... juokėsi iš manęs. Patikėjo tiktai po to. Pati Stren motina patikėjo po to. Po to, po to, po to. Bet mirusiems ir apdegusiems jau per vėlu.

Iš čia kyla antras klausimas: Ar aš galėjau padaryti, kad katastrofa neįvyktų?

Taip. Aš galėjau įvažiuoti automobiliu į restorano fasadą. Galėjau pats padegti jį tą popietę.

Trečias klausimas: Kuo tokie veiksmai grėstų man pačiam?

Turbūt kalėjimu. Jei būčiau pasirinkęs automobilio variantą, o paskui vakare būtų trenkęs žaibas, gal ir būčiau galėjęs įrodyti... bet ne, neišdegtų. Pilietis, remdamasis asmenine patirtimi, gali pripažinti žmogaus proto ekstrasensorines galimybes, o įstatymas — nė velnio. Dabar aš manau, kad jeigu vėl pasitaikytų tokia galimybė, tai veikčiau, negalvodamas apie pasekmes sau. O gal aš nepakankamai tikėjau savo nuojauta?

Stilsono atvejis siaubingai panašus visais atžvilgiais, tik laiko, ačiū dievui, aš turiu nepalyginamai daugiau.

Taigi, ratas užsidarė. Aš nenoriu, kad Gregas Stilsonas taptų Jungtinių Valstijų prezidentu. Kaip tam sutrukdyti?

1. Grįžti į Niuhampšyrą ir „prilipti”, kaip sako Gregas, prie partijos „Amerika šiandien”. Pabandyti kaišioti pagalius į ratus. Pabandyti sabotuoti. Po jų kilimu turėtų būti ganėtinai daug purvo. Gal pasiseks šį tą iššluoti.

2. Pasamdyti žmogų, kuris apdrabstytų jį purvais. Dar liko pakankamai Rodžerio pinigų pasamdyti galvotam vyrukui. Antra vertus, Lanktė tikrai buvo galvotas. Ir štai jo nebėra.

3. Sužeisti arba suluošinti jį. Kaip Arturas Bremeris suluošino Volesą, kaip kažkas — nežinau kas — suluošino Larį Flintą. [* Džordžas Volesas po sužeidimo buvo dalinai paralyžiuotas ir pasitraukė iš politinės arenos. Larį Flintą, pornografinio žurnalo leidėją, sunkiai sužeidė fanatiškas moralės gynėjas]

4. Užmušti jį. Nužudyti.

Dabar minusai. Pirmas variantas nepakankamai patikimas. Viskas gali baigtis tuo, kad mane prilups kaip Hanterį Tomsoną, kai jis rinko medžiagą pirmai knygai apie „pragaro angelus”. Arba ir dar blogiau: tas Elimenas galėjo įsidėmėti mane per mitingą Trimbule. Argi nebėra įpročio rinkti dosjė žmonių, kurie tau gali atrodyti pavojingi? Nenustebčiau, jei Stilsonas specialiai laiko žmogų, kuris rinktų faktus apie įtartinus ir sutrikusios psichikos asmenis. Aš, be jokių kalbų, patekčiau į jų tarpą.

Antras variantas. Sakykim, visas purvas jau išmėžtas? Jei Stilsonas išties siekia aukštos politinės karjeros — o jo veiksmai tatai patvirtina, — tikriausiai bus jau pasišlavęs savo praeitį. Ir dar vienas dalykas: purvas iš po kažkieno kilimo tampa purvu tiktai tada, kai spauda šito nori, o spauda mėgsta Stilsoną. Jis sugeba jai įsiteikti. Romane aš turbūt tapčiau privačiu detektyvu ir sugaučiau jį „nusikaltimo vietoje”; deja, net nežinau, nuo ko pradėti. Galima prieštarauti, kad mano sugebėjimas „skaityti” kitų žmonių mintis ir surasti dingusius daiktus (čia cituoju Semą) suteiktų man pranašumų. Jei pavyktų ką nors sužinoti apie Lanktę, tada kita kalba. Bet ar nebūtų logiška manyti, kad Stilsonas paveda šitokius dalykus Saniui Elimenui? Aš netgi esu tikras, nepaisant visų įtarimų, kad Edgaras Lanktė ėjo Stilsono pėdsakais, kai jį nužudė. Galimas daiktas, man pavyktų užmesti kilpą Saniui Elimenui, bet šitai nepribaigtų Stilsono.

Vadinasi, ir antras variantas nėra visiškai patikimas. Statymai milžiniški, ne veltui aš veju šalin mintis apie „besijuokiantį tigrą”. Kiekvienas toks prisiminimas sukelia žvėriškus galvos skausmus.

Būna akimirkų, kai aš net pagalvoju, ar nevertėtų pabandyti „suvystyti” jį su narkotikų pagalba, kaip kad padarė Džino Hakmano herojus „Prancūzų ryšininko” antrajame filme, arba išvaryti iš proto, įmaišius LSD į „daktarą Peperį” [* Tonizuojantis gėrimas]ar kokį kitą jo mėgstamą gėrimą. Bet visa tai kvepia pigiu detektyvu, Gordono Lidžio [* Vienas iš įsilaužimo į demokratų partijos būstinę „Votergeite" organizatorių]stiliaus niekšybe. Čia tiek visokios painiavos, kad apie šitą „variantą” neverta nė kalbėti. O jeigu jį pagrobus? Galų gale tas tipas tik Atstovų rūmų narys. Aš nežinau, kur gauti heroino arba morfijaus, bet LSD galėčiau gauti kad ir kažin kiek čionai pat, vietoje, Finikso viešųjų darbų departamente, iš Lario Maknotono. Laris turi tablečių visiems atvejams. Bet, tarkim (jei apskritai čia galime ką numatyt), kad jis tiktai apkvaiš. Ir kas tada?

Peršauti ir suluošinti jį? Galbūt man tai pavyktų, o gal ne. Tinkamoj aplinkoj — kaip mitingas Trimbule — gal tai ir pavyktų. Po atentato Lorele Džordžas Volesas jau niekada nebebuvo reali politinė jėga. Bet, antra vertus, Ruzveltas vedė kampaniją iš invalido vežimėlio ir netgi sugebėjo tai pakreipti savo naudai.

Lieka tik nužudymas, „didysis kazino”. Vienintelė neginčytina išeitis. Lavonas negali balotiruotis į prezidentus.

Jei aš pajėgsiu paspausti gaiduką.

O jei pajėgsiu, kas laukia manęs?

„Pupyte, užduok lengvesnį klausimą”, — kaip sako Bobas Dilanas.

Bloknotuose buvo daugybė kitokių pastabų bei apmąstymų. Pačią svarbiausią tezę Džonis išrašė atskirai ir dailiai apvedžiojo: „Tarkim, nužudymas tėra vienintelė išeitis. Tarkim, man užteks ryžto paspausti gaiduką. Vis tiek nužudymas nepriimtinas. Nepriimtinas. Nepriimtinas. Negali nebūti kitos išeities. Ačiū dievui, dar turiu daug laiko.

3

Bet Džonis klydo.

1978 metų gruodžio pradžioje, netrukus po to, kai Gajanos džiunglėse iškirstoje nutūpimo aikštelėje buvo nušautas kongresmenas Leo Rajanas iš Kalifornijos, Džonis Smitas suprato, kad laiko jis turi visai nedaug.

DVIDEŠIMT SĖSTAS SKYRIUS

1

1978 metų gruodžio dvidešimt šeštą dieną, pusę trijų dienos, Badas Preskontas aptarnavo aukštaūgį, gana suvargusį jauną vyriškį žilstančiais plaukais ir krauju pasruvusiomis akimis. Badas kartu su dviem kitais pardavėjais dirbo sporto prekių parduotuvėje Finikse, Ketvirtojoje gatvėje. Pirmą dieną po Kalėdų užsuko tiktai vienas kitas žmogus pakeisti prekės, bet šitas žmogus ketino pirkti.

Jis pasakė norįs pirkti gerą šautuvą, lengvą, su slankiojama spyna. Badas pademonstravo jam keletą. Pokalėdinė diena ginklų skyriuje slinko nuobodžiai; kai žmonės perka šaudykles Kalėdoms, tik retais atvejais jie susimano keisti jas į ką nors kita.