Stephen King - Tylos zona

O štai dar kitų žmonių nuomonės, su kuriais pakalbėjau aną savaitgalį: visiems be išimties patiko, kad jis nepradėjo puoštis kostiumais. Ponia Džarvis, užkandinės „Viens dū” (atsiprašau, bet visi ją šitaip vadina) savininkė, mano, kad Stilsonas nebijo „didžiųjų ryklių”. Henris Berkas, „Statinės” savininkas (smagi skylė pačiame centre), sako, kad Stilsonas „velniškai gerai pradėjo”. Panašiai kalba ir kiti. Visi mato kontrastą: ką padarė Stilsonas, ko nepadarė Karteris, dauguma visai nusivylė Karteriu, įmanytų alkūnes graužtis, kad už jį balsavo. Aš paklausiau, kaip jiems patinka, kad šie geležiniai raiteliai vis dar sukiojasi apie Stilsoną, o tas tipas Sanis Elimenas — jo padėjėjas. Niekam dėlto neskauda galvos. „Rekord Rok” diskotekos savininkas pasakė man: „Jeigu Tomas Heidenas [* Tomas Heidenas — populiarus kairiųjų radikalų judėjimo lyderis septintame dešimtmetyje, vėliau evoliucionavęs buržuazinio liberalizmo link] gali vaidinti dorą berniuką, o Elridžas Kliveris [* Elridžas Kliveris — negrų kovinės organizacijos „Juodosios panteros" veikėjas, aštuntame dešimtmetyje atsisakęs „audringojo dešimtmečio" radikalių idealų] muštis į krūtinę dėl Jėzaus kančių, tai kodėl motochuliganams nebūti valdininkais? Spjauk ir pamiršk”.

Štai kaip. Parašyčiau daugiau, bet netrukus treniruotė. Šį savaitgalį Baro „Laukiniai katinai” pavers mus faršu. Kad tik ištverčiau iki sezono pabaigos. Likit sveikas, mielas drauge.

Čakas.

„Niujork Taims”, 1978 m. kovo 4 d.

OKLAHOMOJE NUŽUDYTAS FTB AGENTAS

Edgaras Lanktė, trisdešimt septynerių metų, dešimt metų dirbęs FTB, iš visko sprendžiant, nužudytas praėjusią naktį uždaroje automobilių stovėjimo aikštelėje Oklahoma Sityje. Policija praneša, kad Lanktės automobilyje sprogo bomba, kai jis jungė motorą. Tipiškas gangsteriškas susidorojimas primena Arizonos reporterio Dono Bolso, prieš dvejus metus vedusio privatų tyrimą, nužudymą, bet FTB šefas Viljamas Vebsteris neigia esant kokių nors ryšių tarp tų žmogžudysčių. Į klausimą, ar M. Lanktė prisidėjo, tiriant žemės sklypų machinacijas, kuriose, galimas daiktas, yra įsipainioję vietiniai politiniai veikėjai, ponas Vebsteris nedavė jokio aiškaus atsakymo. Pono Lanktes paskutinė užduotis kiek paslaptinga. Pasak informacijos, gautos iš Teisingumo ministerijos, Lanktė tyrinėjo ne žemės sklypų machinacijas, o nacionalinio saugumo klausimus.

Lanktė pradėjo dirbti Federaliniame tyrimų biure 1968 metais ir...

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

1

Bloknotų skaičius Džonio rašomajame stale išaugo nuo keturių iki penkių, o septyniasdešimt aštuntųjų rudenį iki septynių. Septyniasdešimt aštuntųjų metų rudenį, per trumpą laikotarpį tarp dviejų popiežių mirčių, į Gregą Stilsoną atkreipė dėmesį visa šalis.

Jį triumfališkai perrinko į Atstovų rūmus; kai šalis po Tryliktojo pasiūlymo kryptelėjo į dešinę, Stilsonas įkūrė partiją „Amerika šiandien”. Įstabiausia tai, kad keletas kongresmenų paliko savo partijas ir, kaip pasakė Gregas, prie jo „prilipo”. Beveik visų jų pažiūros buvo vienodos (Džonis jas apibrėžė taip: apsimestinis liberalizmas vidaus politikos srityje ir vidutinis, pereinąs į kraštutinį, konservatyvizmas užsienio politikoje). Nė vienas iš šitų žmonių nepalaikė Karterio svarstant Panamos kanalo sutartį. O jeigu nuluptumėt plonytę liberalizmo žievelę nuo jų vidaus politikos programos, ir ji pasirodytų besanti nė kiek ne mažiau konservatyvi. Partija „Amerika šiandien” reikalavo, kad gyvenimas užkietėjusiems narkomanams taptų labai kartus, kad miestai patys spręstų savo problemas („Fermeris, plušantis nuo aušros iki sutemos, moka mokesčius ne tam, kad jie būtų panaudoti Niujorko metadono [* Metadonas — narkotiko pakaitalas, vartojamas nuskausminimui, taip pat narkomanams gydyti]programoms”, — pareiškė Gregas), reikalavo, kad valstybė nustotų švaisčiusi pinigus šelpti prostitutėms, homoseksualistams, dykaduoniams ir atlikusiems bausmę nusikaltėliams, reikalavo radikaliai pertvarkyti mokesčius radikaliai sumažinant išlaidas socialinėms programoms. Visa tai buvo sena dainelė, bet Grego „Amerika šiandien” pritaikė jai naują, malonią ausiai melodiją.

Septyni kongresmenai ir du senatoriai persimetė prie Stilsono prieš tarpinius rinkimus. Šeši kongresmenai ir abu senatoriai buvo išrinkti antrai kadencijai. Iš tos devyniukės aštuoni buvo respublikonai, kurių pradinė platforma spėjo sumažėti iki degtuko galvutės. Jų perbėgimą į kitą partiją ir po to sekusį perrinkimą vienas aštrialiežuvis pavadino geriau pavykusiu triuku negu garsųjį „Kelkis, Lozoriau!”

Kai kas jau pranašavo, kad Gregas Stilsonas — jėga, su kuria reikės skaitytis, ir gana greitai. Tiesa, jam nepavyko pasiųsti visų pasaulio išmetamųjų dujų į Jupiterį ir Saturno žiedus, užtat jo pastangomis buvo ištraukti į dienos šviesą du nenaudėliai — kongresmenas, šildęs savo lizdelį neteisėtomis pajamomis iš automobilių stovėjimo aikštelių, ir vienas iš prezidento padėjėjų, įjunkęs lankytis homoseksualistų baruose. Jo pateiktas įstatymo projektas dėl gyvenamųjų patalpų šildymo skystu kuru pademonstravo įžvalgumą ir drąsą, o sugebėjimas išvairuoti jį per visas aptarimo stadijas įtikino, kad tas vyrukas iš periferijos apsukrus. Aštuoniasdešimtaisiais Gregas bus dar nesubrendęs didžiajam šuoliui, aštuoniasdešimt ketvirtaisiais pagunda bus jau didelė, bet jeigu jis ištvers iki aštuoniasdešimt aštuntųjų, jei nuosekliai stiprins savo pozicijas ir nepapūs staigūs permainų vėjai, galintys išblaškyti dar neapsiplunksnavusią jo armiją, na, ko tik nepasitaiko... Respublikonai susiriejo tarpusavyje, ir, tarkim, Karterį pakeis Mondeilas, Džeris Braunas ar net Hova das Beikeris, tai kas bus sekantis? Net devyniasdešimt antrieji jam ne per vėlu. Juk jis gana jaunas. Taip, devyniasdešimt antrieji — data, visai reali...

Džonio bloknotuose atsirado ir kelios politinės karikatūros. Visi dailininkai piešė Stilsoną su užkrečiančia šypsenėle ir būtinai su statybininko šalmu. Karikatūristas Olifentas pavaizdavo, kaip Stilsonas su nusmauktu ant pakaušio šalmu Atstovų rūmų salės centriniu praėjimu ridena naftos statinę, ant kurios parašyta: PASIUTUSIOS KAINOS. Praėjimo gale stovi, kasydamasis galvą, suglumęs Džimis Karteris; jis nežiūri į Grego pusę ir, iš visko sprendžiant, statinė tuoj persiris per jį. Parašas skelbė: IŠ KELIO, DŽlMI!

Šalmas. Kažkodėl šalmas labiau negu bet kas kitas baugino Džonį. Respublikonai turėjo savo dramblį, demokratai — asilą, o Gregas Stilsonas — statybininko šalmą. Džonio sapnuose jis kartais pavirsdavo motociklininko šalmu ant Stilsono galvos. O retkarčiais — šachtininko šalmu.

2

Į atskirą bloknotą Džonis suklijavo tėvo atsiųstas iškarpas apie gaisrą „Keti” restorane. Jis vis skaitydavo jas iš naujo, ieškodamas to, kas nei Semui, nei Rodžeriui, ir netgi tėvui nebūtų atėję į galvą. EKSTRASENSAS IŠPRANAŠAUJA GAISRĄ. „IR MANO DUKTĖ BOTŲ ŽUVUSI”, — SAKO DĖKINGA MOTINA SU AŠAROMIS AKYSE (dėkinga motina su ašaromis akyse buvo Pati Stren mamytė). Ekstrasensas, išpainiojęs Kasl Roko žmogžudysčių grandinę, išpranašauja gaisrą. AUKŲ SKAIČIUS RESTORANE PASIEKĖ DEVYNIASDEŠIMT. TĖVAS TVIRTINA, KAD DŽONIS SMITAS PALIKO NAUJĄJĄ ANGLIJĄ, BET ATSISAKO PAAIŠKINTI PRIEŽASTIS. Jo fotografijos. Tėvo fotografijos. Anos senų laikų avarijos autostradoje Nr. 6 prie Klivz Milzo nuotraukos — iš tų dienų, kai Sara Breknel buvo jo mergina. Nūnai Sara ištekėjusi moteris, dviejų vaikų motina, ir paskutiniame laiške Herbertas rašė, jog Sara parodžiusi jam pirmuosius žilus plaukus. Sunku patikėti, kad jam pačiam trisdešimt vieneri. Neįtikėtina, bet tai tiesa.