Stephen King - Tylos zona

Vyriškis, sėdintis už praėjimo, pasuko galvą ir nusišypsojo jai pavargusia, skausminga, bet kartu malonia šypsena. Džulija pastebėjo, kad jo akys siaubingai pasruvusios krauju, tarytum užverktos. Ji irgi mėgino nusišypsoti, bet išėjo tik kažkokia grimasa. Šita raudona akis ir randas ant kaklo darė vyriškio profilį atgrasų ir bauginantį.

Džulija vylėsi, kad vyriškis už praėjimo važiuos ne iki Portsmuto, bet, pasirodo, jis važiavo būtent ten. Dar kartą pamatė jį autobusų stotyje, kai Denio senelė, džiugiai kikendama, pradėjo glėbesčiuoti vaiką. Džulija sekė akimis jį šlubčiojant link išėjimo, viena ranka nešant aptrintą sakvojažą, kita — naujutėlaitį „diplomatą”. Omai ją nukrėtė šiurpas: sakytum, jis ne šlubčioja, o lekia į priekį kažkokios jėgos traukiamas. Jis buvo kažkoks nesulaikomas, vėliau pasakė ji Niuhampšyro policijos pareigūnams. Atrodė, kad jis tiksliai žino, kur jam reikia eiti, ir jokia jėgą jo nesuturėtų.

Jis žengė į tamsą ir dingo jai iš akių.

7

Timesdeilas — nedidelis miestukas Niuhampšyro valstijoje į vakarus nuo Daremo. Jis įeina į trečiąją rinkiminę apygardą ir jo gyvybę palaiko pats mažiausias iš Čatsvorto verpimo— audimo fabrikų, kuris riogso it pabaisa, visas aprūkęs suodžiais, ant Timesdeilo upokšnio kranto. Miestelis įžymus tik tuo, kaip teigia vietiniai pramonės rūmai, kad pirmasis Niuhampšyre apšvietė savo gatves elektra.

Vieną vakarą sausio pradžioje žilstelėjęs jaunas vyriškis šlubčiodamas įėjo į „Timesdeilo Barą” — vienintelę miestelio alinę.

Už baro stovėjo pats alinės savininkas Dikas O’Donelas. Viduje beveik nebuvo žmonių — ir nenuostabu, juk šiokiadienis, be to, vėl ėmė pūsti šiaurys. Sniego prisnigo aukščiau kulkšnių, bet jis vis krito ir krito.

Šlubas vyriškis treptelėjo, numušdamas nuo batų sniegą, priėjo prie baro ir paprašė bokalo alaus. O’Donelas įpylė. Vyriškis neskubėdamas išgėrė bokalą, paskui dar du, žvilgčiodamas į televizorių viršum baro. Spalvos buvo visai niekam tikusios, televizorius ožiavosi jau keli mėnesiai, ir Fronzas [* Televizijos serialo „Laimingos dienelės" pagrindinis herojus]ekrane priminė sukriošusį Transilvanijos [* Transilvanija — Rumunijos sritis, kur, pasak legendų, gyvena vampyrai ir vilkolakiai]vampyrą. Šitą vyruką O’Donelas matė pirmą kartą.

— Dar vieną? — paklausė O’Donelas, kai, aptarnavęs dvi senas kekšes, sugrįžo už baro.

— Manau, nepakenks, — sutiko vyriškis. Jis linktelėjo į sieną. — Jūs, atrodo, pažįstami?

Virš televizoriaus kabėjo išdidinta laikraščio karikatūra rėmuose. Karikatūroje Gregas Stilsonas, nusismaukęs ant pakaušio statybininko šalmą, spyrė nuo Kapitolijaus laiptų tamsiu kostiumu vilkintį kongresmeną Luisą Kviną, maždaug prieš metus nusvilusį pirštus dėl papildomų pajamų iš automobilių stovėjimo aikštelių. Karikatūra buvo pavadinta: KELIU Į UŽPAKALĮ, o skersai jos pakeverzota: Dikui O’Donelui, smagiausios alinės trečiojoje apygardoje savininkui. Klestėk, Dikai! — Gregas Stilsonas.

— Ir dar kaip, — atsakė O’Donelas. — Jis šičia sakė prakalbą, kai paskutinį kartą rinko balsus kongresui. Visame mieste išklijavo skelbimus: šeštadienį, antrą valandą, ateikite į „Barą” išgerti bokalo alaus Grego sąskaita. Kaip gyvas neturėjau šitokios dienos. Kiekvienam buvo pažadėjęs tik po vieną, o baigėsi tuo, kad sumokėjo už viską. Kur kitą tokį vyrą rasi?

— Matau, kad esat pasirengęs galvą už jį guldyti.

— Savaime aišku, — linktelėjo O’Donelas. — Ir aš mielai paleisčiau raudoną liūlį kiekvienam, kas apie jį blogai galvoja.

— Geriau nerizikuosiu. — Vyriškis padėjo ant baro tris ketvirtukus. — Išgerkite vieną ir mano sąskaita.

— Kodėl ne, mielai. Neprieštarauju. Dėkui jums, pone...

— Vadinuosi Džonis Smitas.

— Malonu susipažinti, Džoni. Aš Dikas O’Donelas. — Jis įsipylė alaus iš statinės. — Taip, Gregas velniškai šauniai pasirodė Niuhampšyre. Čia daug žmonių, kurie mykia ir bijo pasakyti, ką galvoja. O aš nebijau. Sakau garsiai: vieną gražią dieną Gregas Stilsonas taps prezidentu.

— Jūs taip manote?

— Įsitikinęs, — atsakė O’Donelas, grįždamas už baro. — Niuhampšyre Gregui per ankšta. Jis velniškai geras politikas, aš žinau, ką šneku. Aš visada laikiau tą Kapitolijaus publiką sukčių ir dykaduonių šutve. Ir dabar taip manau. Bet Gregas išimtis. Jis doras žmogus. Jeigu prieš penketą metų būtumėt pasakęs man, kad aš tokius dalykus kalbėsiu, būčiau kvatojęsis iki ašarų. Jau greičiau pradėsiu skaityti eilėraščius, negu patikėsiu, kad gali atsirasti doras politikas, — taip būčiau atrėžęs jums. Bet jis, velniai parautų, tikras vyras.

— Daugelis šitų tipų peršasi į bičiulius, kol jiems reikia balsų, bet kai įsiropščia į tą kėdę, siunčia tave, na, eik, pats žinai kur, iki kitų rinkimų. Aš pats iš Meino, vieną kartą parašiau Edžiui Maskiui, ir žinote, kokį gavau atsakymą? Standartinį tekstą!

— Taigi jis lenkas, — tarė O’Donelas. — Ko gero gali laukti iš lenko? Suprantate, Gregas atvažiuoja į savo apygardą kiekvieną mielą savaitgalį! Argi tai panašu į tą jūsų „eik, pats žinai kur, iki kitų rinkimų”.

— Tai, sakot, kiekvieną savaitgalį? — nusistebėjo Džonis, siurbčiodamas alų. — Ir kur? Į Trimbulą? Ridžvėjų? Didesnius miestelius?

— Jis turi savo sistemą, — tarė O’Donelas pagarbiu tonu, kaip žmogus, kuris pats niekada neturėjo jokios sistemos. — Penkiolika miestų, nuo didžiųjų, pradedant valstijos sostine, iki tokių nykštukų kaip Timesdeilas ar Kurters Nočas. Kas savaitę — vienas miestas, kol pervaro visus, paskui vėl viskas iš pradžių. Ar žinote, kiek gyventojų Kurters Noče? Gal ir susidarytų aštuoni šimtai dūšių. Tai ką jūs manote apie vyruką, kuris savaitgaliui palieka Vašingtoną ir atsitrenkia į Kurters Nočą, kur salėje taip šalta, jog užpakalis prišąla prie suoliuko? Ar ir šitai skamba jums „eik, pats žinai kur, iki kitų rinkimų”?

— Ne, nepanašu į tai, — pripažino Džonis. — Ir ką jis veikia atvykęs? Spaudžia visiems rankas?

— Ne, kiekviename mieste jis išsinuomoja salę. Visam šeštadieniui. Apie dešimtą ryto paprastai jis jau salėje, ir žmonės gali užsukti pasišnekėti su juo. Na, išsakyti visokias savo idėjas. Jeigu jie ko nors klausia, jis atsako. Jeigu negali atsakyti, jis grįžta į Vašingtoną ir ten suranda atsakymą! — Jis džiaugsmingai pažvelgė į Džonį.

— O kada jis paskutinį kartą lankėsi Timesdeile?

— Prieš porą mėnesių, — tarė O’Donelas. Jis nuėjo prie kasos aparato ir ėmė raustis popierių šūsnyje. Sugrįžęs padėjo priešais Džonį laikraščio iškarpą su užlenktu kampučiu. — Štai sąrašas. Permeskite akimis ir pasakykite, kaip jis jums patinka.

Iškarpa buvo iš Ridžvėjaus laikraščio. Gana seno. Žinutė buvo pavadinta: STILSONAS KURIA „GRĮŽTAMOJO RYŠIO CENTRUS “. Pirma pastraipa skambėjo taip, tarytum ji būtų paimta iš Stilsono spaudos grupės. Žemiau buvo išvardyti miestai, kuriuose ketina apsilankyti Gregas savaitgaliais, ir numatomos datos. Timesdeile jis jau nežadėjo pasirodyti iki kovo vidurio.

— Iš tiesų daro gerą įspūdį, — sutiko Džonis.

— Aš manau. Ir ne tik aš vienas.

— Iškarpoje parašyta, kad jis turėjo būti Kurters Noče praėjusį savaitgalį.

— Visai teisingai, — nusijuokė O’Donelas. — Apsamanojusiame Kurters Noče. Dar bokalą, Džoni?