Stephen King - Tylos zona

— Su sąlyga, kad palaikysit kompaniją, — atsakė Džonis ir padėjo ant baro du dolerius.

— Kodėl ne, mielai.

Viena iš alinės veteranių įmetė monetą į muzikos automatą, ir Temi Vainet pavargusiu ir drebančiu balsu, tarytum jai baisiai nesinorėtų dainuoti šitokioje vietoje, užtraukė „Būk savo mylimajam ištikima”.

— Ei, Dikai! — sukriokė antroji. — Ar tu kada girdėjai, kad smuklėse klientus reikia aptarnauti?

— Užsičiaupk! — riktelėjo jis jai.

— Atsi... — atsiliepė ji ir sukikeno.

— Klarisa, po šimts velnių, kiek kartų tau sakyta, kad bare šito negirdėčiau! Kiek kartų...

— Baik jau, baik; geriau atnešk alaus.

— Pakęsti negaliu tų dviejų senų kekšių, — iškošė pro dantis O’Donelas. — Nukaršusios prostitutės. Visą amžių čia trinasi, ir nenustebsiu, jei dar tiek pratrauks, ir kad ateis nusispjauti ant mano kapo. Tai sutvarkytas pasaulis!

— Tai jau taip.

— Atsiprašau, aš tuoj. Samdau mergiščią, kad padėtų, bet žiemos metu ji ateina tik penktadieniais ir šeštadieniais.

O’Donelas pripylė du milžiniškus alaus bokalus ir nunešė prie vienintelio užimto stalo. Jis kažką joms pasakė, o Klarisa vėl atšovė: „Atsi..!” ir vėl sukikeno. Alumi prakvipusioje smuklėje klaidžiojo užvakarykščių kapotų šnicelių šmėklos. Iš senos plokštelės, traškančios it pagruzdinti kukurūzų grūdai, sklido Temi Vainet balsas. Radiatoriai vos vos šildė, iš lauko pusės sniego kruopos barbeno į stiklus. Džonis pasitrynė smilkinius. Šitas baras, jis seniai pažįstamas jam — iš šimtų kitų tokiuose pat miesteliuose. Įsiskaudėjo galvą. Paspaudęs O’Donelo ranką, jis sužinojo, kad barmenas laiko seną didelį šunį — nežinia kokios veislės, — išmokytą sukomandavus pulti žmogų. Jis troško, kad koks nors valkata naktį įsibrautų į jo namus; ir tada jis turėtų teisę užpjudyti jį savo žvėrimi. Vienu iškrypėliu, narkomanu pasaulyje būtų mažiau.

Siaubingai skauda galvą.

Sugrįžo O’Donelas, šluostydamas rankas į prijuostę. Temi Vainet baigė dainuoti, pasigirdo Rėdo Sovaino balsas.

— Dar kartą ačiū už pavaišinimą, — tarė O’Donelas, pripildamas du bokalus.

— Na ką jūs, — atsakė Džonis, toliau studijuodamas laikraščio iškarpą. — Praėjusią savaitę Kurters Nočas, šį savaitgalį — Džeksonas. Net negirdėjau tokio. Turbūt visai mažytis, ar ne?

— Pusantro namo, — patvirtino O’Donelas. — Kadaise buvo norėta paversti jį slidinėjimo kurortu, bet neišdegė. Daug kas liko be darbo. Šiaip jie perdirbinėja medieną, kapstosi fermose.

O jis netingi nuvažiuoti į tą užkampį. Šnekasi su jais. Išklauso jų bobų tauškalų. O jūs pats, Džoni, kur gyvenate Meine?

— Liuistone, — pamelavo Džonis. Iškarpoje buvo sakoma, jog Gregas Stilsonas susitiks su visais norinčiais miesto salėje.

— Turbūt grįžtate paslidinėjęs, ar ne?

— Ne, aš neseniai susižeidžiau koją. Slidės jau ne man. Užsukau pravažiuodamas. Ačiū, kad davėte pasižiūrėti, — Džonis grąžino iškarpą. — Išties įdomu.

O’Donelas rūpestingai padėjo iškarpą prie kitų popierių. Visas jo turtas: tuščias baras, namie šuo, pasiruošęs, davus komandą, pulti žmogų, na, ir Gregas Stilsonas. Gregas, lankęsis jo bare.

Džoniui staiga užsinorėjo numirti. Jeigu šitą dovaną suteikė jam dievas, tai dievas pavojingas beprotis, kurį būtina sustabdyti. Jeigu dievas trokšta Grego Stilsono mirties, tai kodėl neuždusino jo virkštele, kai jis atėjo į šį pasaulį? Arba neleido paspringti mėsos kąsniu? Nenutrenkė srove, kai jis sukinėjo radijo imtuvą? Nepaskandino baseine? Kodėl dievas užkrovė šitą juodą darbą, jam, Džoniui Smitui? Jis neprivalo gelbėti pasaulio, tai bepročių darbas, tegu jie ir pluša. Ūmai Džonis nusprendė palikti Gregą Stilsoną ramybėje ir nusispjaut jam į poną dievą.

— Gal jums negera, Džoni? — sunerimęs paklausė O’Donelas.

— Man? Ne, viskas gerai.

— Jūs ką tik kažkaip keistai atrodėte.

Ausyse suskambėjo Čako Čatsvorto balsas: Bet aš tai padaryčiau. Antraip išprotėčiau: visi tie milijonai žmonių, kuriuos jis nugalabijo, persekiotų mane iki grabo lentos.

— Matyt, užsisvajojau, — tarė Džonis, — Malonu buvo su jumis išgerti. Malonu ir pašnekėti. Ačiū jums.

— Ir jums ačiū, — tarė O’Donelas, aiškiai patenkintas. — Norėčiau, kad tokie žmonės dažniau užsuktų. Jūs gi žinote, daugelis pro čia važiuoja į žiemos kurortus. Didelius, triukšmingus. Ten jie ir palieka savo pinigėlius. Jeigu žinočiau, kad jie šičia užsuks, aš čia taip viską perdirbčiau. Pakabinčiau plakatų su Kolorado, Šveicarijos vaizdais. Židinį įrengčiau. Pridėčiau rokenrolo į automatą vietoj šito mėšlo. Aš... žinote, išeičiau į žmones. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Velniai rautų, negi aš prastesnis už kitus.

— Aišku, ne, — tarė Džonis, keldamasis nuo kėdės ir galvodamas apie šunį, išmokytą pulti žmones, ir apie šuns savininko svajonę, kad pas jį kada nors įsilaužtų hipis.

— Tai siųskit čionai savo bičiulius, — tarė O’Donelas.

— Būtinai, — pažadėjo Džonis.

— Ei, Dikai! — subliuvo viena iš girtuoklių. — Ką, čia niekas nemoka patarnauti su šypsena?

— Kada tu pagaliau nusprogsi? — riktelėjo O’Donelas, rausdamas iš pykčio.

— Atsi..! — atšovė Klarisa kikendama.

Džonis tyliai išsmuko pro duris į artėjančią pūgą.

8

Portsmute jis apsistojo „Holidei In” viešbutyje. Grįžęs vakare, jis pranešė portjė, kad išvyksta rytoj.

Numeryje jis atsisėdo prie beveidžio viešbučio stalo, išsitraukė iš stalčiaus firminio popieriaus paką ir paėmė valdišką tušinuką. Galva, atrodė, tuoj sutrūkinės į gabalus, bet jis turėjo parašyti keletą laiškų. Akimirkos vidinis maištas — jei taip galima pavadinti — nuslopintas. Nesuvestos sąskaitos su Gregu Stilsonu liko.

Aš išprotėjau, pagalvojo jis. Galutinai. Nebepataisomai. Mintyse jis jau matė pranešimų pavadinimus: EKSTRASENSAS SAUNA Į KONGRESMENĄ RESPUBLIKONĄ IS NIUHAMPŠYRO. MANIAKAS NUŠAUNA STILSONĄ. KULKŲ KRUŠA NUTRAUKIA ATSTOVŲ RŪMŲ NARIO GYVYBĘ. O „Insaid Vju” redakcijai tai bus didi diena. APSIŠAUKĖLIS EKSTRASENSAS NUŠAUNA STILSONĄ, DVYLIKA GARSIŲ PSICHIATRŲ AIŠKINA, KODĖL SMITAS TAIP PASIELGĖ. Šone, galimas daiktas, skiltelė, kurioje Disas aprašo, kaip Džonis grasino jam paimsiąs šautuvą ir nudėsiąs neprašytą svečią.

Beprotis.

Ligoninės skola išmokėta, bet po šitos istorijos atsiras naujų, ir tėvas gaus mokėti. Jam ir jo žmonai teks ilgai gyventi liūdnai pagarsėjusios Džonio šlovės atspindžiuose. Pasipils laiškai, kupini neapykantos. Visus, kuriuos jis pažinojo, reporteriai apibers klausimais — Čatsvortus, Semą, šerifą Banermeną. Sarą? Na, gal iki jos neprisikas. Čia daug tokių, bijančių pasakyti, ką galvoja. O aš nebijau. Aš garsiai sakau: vieną gražią dieną Gregas Stilsonas taps prezidentu.

Džonis pasitrynė smilkinius. Galvos skausmas artėjo lėtomis vilnimis. Ne, taip nieko nebus. Jis prisitraukė viršutinį popieriaus lapą, paėmė tušinuką ir parašė: Brangus Tėti . Vėjas bloškė į langą saują sniego. Matyt, naktelė bus smagi. Galų gale plunksna pradėjo slysti popierium, iš pradžių nenoromis, paskui vis greičiau ir greičiau.

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

1

Džonis užlipo mediniais laipteliais, nuvalytais ir pabarstytais druska. Per dvigubas duris jis įžengė į vestibiulį, kurio sienos buvo nuklijuotos rinkimų biuletenių pavyzdžiais ir skelbimais, jog vasario trečiąją šičia, Džeksone, įvyks rinkėjų susirinkimas. Ten kabėjo skelbimas apie būsimą Grego Stilsono vizitą ir čia pat Jo Paties portretas — su šalmu, nusmauktu ant pakaušio, su atgrasia šypsena, taip, rodos, ir sakančia: „Gerai mes jiems įkrėtėm, ar ne?” Kiek dešiniau nuo žalių durų, einančių į susirinkimų salę, buvo lentelė, kurios Džonis nesitikėjo, tad tylėdamas kelias sekundes žiūrėjo į ją, garas baltais debesėliais veržėsi jam iš burnos. ŠIANDIEN VAIRAVIMO EGZAMINAS. NEPAMIRŠKITE DOKUMENTŲ. Lentelė buvo atremta ant molberto.