Stephen King - Tylos zona

— Bijau, kad jis tuo netiki, — tarė Džonis.

Rodžeris šypsodamasis atsistojo.

— Imkim ir nuvažiuokim į Somersvortą pasikalbėti su restorano savininku, — tarė jis. — Piknikas pievelėje vis tiek iširo. Ir jeigu grįžę namo jūs abu nepakeisite nuomonės, pasikviesim visus paūžti čia. — Jis kreipėsi į Džonį: — Tik su viena sąlyga — jūs, drauguži, negeriat nė lašo ir padedat užiminėti svečius.

— Mielai, — atsakė Džonis. — Bet kam visa tai, jeigu netikite?

— Kad jums būtų ramiau, — atsakė Rodžeris, — jums ir Čakui. Ir kad po to, kai ničnieko neatsitiks, galėčiau jums priminti šituos žodžius ir iki valios pasijuokti.

— Na ką gi, ačiū ir už tai. — Dabar, kai viskas išsisprendė, jis b’ veik kaleno dantimis, bet galvos skausmas apmalšo.

— Tik vieną dalyką pasakysiu jums tiesiai, Džoni, — toliau kalbėjo Rodžeris. — Man rodos, kad greičiau gausit sniego pragare negu įtikinsit savininką, kad jis atšauktų banketą. Manau, iš šitų kasmetinių banketų jis susižeria nemažai pinigo.

— Gal pakeliui mes ką nors sugalvosim... — prabilo Čakas.

— Ką būtent?

— Na, ką nors sukursim... ką nors sufantazuosim...

— Tu nori pasakyti — sumeluosim? Ne, Čakai, aš nesutinku. Nė neprašyk.

— Gerai, — linktelėjo Čakas.

— Tai neatidėliokim, — žvaliai tarė Rodžeris. — Jau be penkiolikos penkios. Sėdam į „Mersedesą” ir braukiam į Somersvortą.

3

Briusas Kerikas, „Keti” savininkas, stovėjo už baro, kai jie trise į įėjo į restoraną be dvidešimties minučių šeštą. Džonio širdis krūpte!

Įėjo, kai jis perskaitė ant durų skelbimą: ŠĮVAKAR NUO 19.00 VALANDOS IKI PAT UŽDARYMO BANKETAS. LAUKIAME JŪSŲ RYTOJ.

Negalėjai pasakyti, kad Kerikas plušo išsijuosęs. Lankytojų buvo nedaug: vienas kitas darbininkas gurkšnojo alų ir žiūrėjo žinių laidą, trys porelės siurbčiojo kokteilius. Kerikas klausėsi Džonio pasakojimo, jo akys vis labiau plėtėsi. Kai Džonis baigė, Kerikas tarė:

— Jūs, rodos, sakėtės esąs Smitas?

— Taip.

— Pone Smitai, paėjėkime iki ano lango.

Jis nusivedė Džonį pro rūbinę prie koridoriaus lango.

— Pone Smitai, žvilgterkite pro langą ir pasakykite, ką jūs matote.

Džonis žvilgtelėjo, iš anksto žinodamas, ką pamatys. Autostrada Nr. 9, vingiuojanti į vakarus, džiūvo po ką tik nukrapnojusio lietučio. Aukštas dangus buvo visiškai giedras. Audra praėjo šonu.

— Nė debesėlio. Bent jau šiuo metu. Tačiau...

— Jokių „tačiau”, — tarė Briusas Kerikas. — Gal norite, kad pasakyčiau, ką aš manau? Visai atvirai? Manau, kad jūs gerokai trenktas. Kodėl jūs pasirinkote būtent mane šitiems kvailiems pokštams, aš nežinau ir žinot nenoriu. Bet jeigu turite minutę laiko, bernužėli, aš jums paaiškinsiu situaciją. Abiturientų klasė paklojo man šešis šimtus penkiasdešimt dolerių už šitą subuvimą. Jie nusisamdę puikią rokenrolo grupę „Ouk” iš Meino. Produktai šaldymo kameroje, nors dabar kišk į orkaitę. Salotos sudėtos ant ledo. Už gėrimus mokama atskirai, daugumai jaunuolių jau sukako aštuoniolika, jiems jau leidžiama gerti kiek nori... ir šįvakar jie gers; juos irgi reikia suprasti — juk mokyklą baigi kartą gyvenime. Šiąnakt aš įsidėsiu į kišenę du tūkstančius dolerių, dėl to galite neabejoti. Pasamdžiau dar du barmenus, šešias padavėjas ir šeimininkę. Jeigu viską atsakysiu, prarasiu visą vakaro uždarbį ir dar gausiu grąžinti šešis šimtus penkiasdešimt dolerių, kuriuos aš jau gavau. Be to, prarasiu dieninę klientūrą — juk šitas skelbimas kabo jau visa savaitė. Ar dabar jums aiški padėtis?

— Ar ant stogo yra perkūnsargis? — paklausė Džonis.

Kerikas skėstelėjo rankomis.

— Aš jam kaip žmogui dėstau, kokia padėtis, o jis man apie perkūnsargius! Taip, yra perkūnsargiai! Gal prieš penketą metų buvo atėjęs toks vienas iš draudimo kontoros. Malė, malė liežuviu, kad reikia padidinti draudimo sumą. Tada aš ir nupirkau tuos prakeiktus perkūnsargius! Ar dabar jūs laimingas? Jėzau Marija! — Jis pažvelgė į Rodžerį ir Čaką. — O jūs ko spoksot? Kodėl jam leidžiate tauzyti niekus? Nagi drožkit sau. Man dirbti reikia.

— Džoni... — buvo besakąs Čakas.

— Viskas, — nutraukė jį Rodžeris. — Eime. Atleiskite, kad sutrukdėme, pone Kerikai. Ačiū už svetingumą ir dėmesį.

— Ačiū jums, — atšovė Kerikas. — Kvailių gauja. — Ir grįžo už baro.

Jie išėjo laukan. Čakas dvejodamas nužvelgė tyrą dangų. Džonis nukinkavo prie automobilio, panarinęs galvą, jausdamasis pralaimėjęs ir apsijuokęs. Skausmas plėšė smilkinius. Susikišęs rankas į užpakalines kelnių kišenes, Rodžeris apžiūrinėjo ilgą, plokščią namo stogą.

— Ką tu ten pamatei, tėti? — paklausė Čakas.

— Čia nėra perkūnsargių, — susimąstęs tarė Rodžeris Čatsvortas.

— Nė kvapo.

4

Jie trise sėdėjo didžiojo namo svetainėje, Čakas prie telefono. Jis neryžtingai pažvelgė į tėvą.

— Kažin ar kuris iš jų panorės keisti savo planus paskutinę minutę, — tarė jis.

— Visi jų planai — tai ištrūkti iš namų, — tarė Rodžeris. — Jiems nieko nereiškia atvažiuoti čia.

Čakas gūžtelėjo pečiais ir pradėjo skambinėti draugams.

Iš tų porų, kurios ruošėsi praleisti vakarą „Keti” restorane, pavyko perkalbėti beveik pusę; Džoniui taip ir liko neaišku, kodėl jie apsisprendė važiuoti pas Čatsvortus. Turbūt kai kam čia pasirodė įdomiau, na, ir nekainavo gėrimai, bet, svarbiausia, žodis lekia greičiau už paukštį, o daugelio tėvai šią popietę buvo pievelėje. Ir rezultatas buvo toks, kad Džonis visą vakarą jautėsi tartum eksponatas po stikliniu gaubtu. Rodžeris, tarytum užsidėjęs nepermatomą kaukę, sėdėjo kampe ant taburetės ir siurbčiojo martinį.

Be penkiolikos aštuntą jis perėjo per biliardinę, kuri užėmė didžiąją dalį pirmojo aukšto, pasilenkė prie Džonio ir, perrėkdamas Eltono Džono balsą, sušuko:

— Eime aukštyn, sulošim partijukę kribidžo.

Džonis dėkingai linktelėjo.

Virtuvėje Šeli rašė laiškus. Jiems įėjus, ji pakėlė akis ir šyptelėjo:

— O aš maniau, kad judu, kaip du mazochistai, kiurksosite ten visą naktį. Juk tai visai nebūtina.

— Atleiskite, kad viskas taip susiklostė, — tarė Džonis. — Iš šalies aš turbūt atrodžiau kaip beprotis.

— Šiek tiek, šiek tiek, — sutiko Sėli. — Kaip čia ištversi nepaerzinusi. Bet, žinote, visai malonu, kad jie čia. Aš patenkinta.

Kažkur toli sugriaudė. Džonis atsigręžė į langą. Sėli, tai pastebėjusi, šyptelėjo. Rodžeris buvo išėjęs ieškoti lošimui lentos.

— Matote, jau ir po audros, — tarė ji. — Truputį pagriaudė, iškrito pora lietaus lašų.

— Taip, — sutiko Džonis.

Ji užbaigė laišką elegantišku parašu, sulankstė lapą, įdėjo į voką, užklijavo, užrašė adresą, priklijavo pašto ženklą.

— Jūs iš tiesų kažką pajutote, Džoni?

— Taip.

— Turbūt akimirkos silpnumas, — tarė ji. — Nuo neteisingo maitinimosi. Jūs per daug liesas, Džoni. Bet tai galėjo būti ir haliucinacija, tiesa?

— Ne, nemanau.

Ir vėl lauke sugriaudė, bet toli.

— Aš taip džiaugiuosi, kad jis namie. Netikiu nei astrologija, nei chiromantija, nei aiškiaregystėm, nei panašiais dalykais, bet... aš taip džiaugiuosi, kad jis namie. Juk jis mūsų vienatinis, mažylis... Jūs, žinoma, dabar galvojate: nieko sau mažylis, bet aš prisimenu jį trumpomis kelnytėmis, ant vaikų karuselės miesto parke. Prisimenu kaip šiandien. Ir taip malonu būti kartu, kai jis... atsisveikina su vaikyste.