Stephen King - Tylos zona

Jis pirmą kartą matė Saros vyrą, aukštą, išvaizdų vyriškį su siauručiais ūsiukais ir anksti pražilusiais plaukais. Jis buvo išrinktas į valstijos senatą ir dabar dėstė, kokia padėtis susidarė po prezidento rinkimų, kaip nelengva rasti bendrą kalbą su nepriklausomuoju gubernatoriumi, o Denis tampė jį už klešnės ir reikalavo: noriu gerti, tėti, noriu gerti, noriu gerti!

Sara kalbėjo mažai, bet Džonis jautė jos spindinčių akių žvilgsnį; tai šiek tiek varžė, nors buvo savotiškai malonu. Ir, ko gero, liūdna.

Gėrimų buvo per akis, ir Džonis išlenkė keturias taures — dukart daugiau nei paprastai, — galbūt jį sukrėtė susitikimas su Sara, kuri šį kartą atvažiavo ne viena, o galbūt žvelgdamas į švytintį Čarlinos veidą, jis galutinai įsisąmonino, jog Veros Smit iš tiesų nebėra — galutinai, nesugrąžinamai. Šiaip ar taip, eidamas prie Hektoro Markstouno, jaunosios tėvo, praėjus penkiolikai minučių po to, kai išlydėjo Hezlitus, jis jautė malonų ūžimą galvoje.

Senis sėdėjo kampe prie išdrabstytų vestuvinio torto likučių, artrito iškraipytos jo rankos ilsėjosi ant lazdos bumbulo. Vienas akinių lankelis buvo apvyniotas juoda izoliacijos juosta. Priešais stovėjo du tušti alaus buteliai ir trečias, pusiau nugertas. Jis įdėmiai įsižiūrėjo Džoniui į veidą.

— Ar tu ne Herberto sūnus?

— Taip, pone.

Dar įdėmesnis žvilgsnis. Paskui Hektoras Markstounas tarė:

— Tu prastai atrodai, berniuk.

— Turbūt dėl to, kad ilgai dirbu vakarais.

— Tau reikėtų pagerti ko nors tonizuojančio. Kad atsigautum.

— Ar tiesa, kad jūs dalyvavote Pirmajame pasauliniame kare? — paklausė Džonis.

Prie mėlyno vilnonio senio švarko buvo prisegti medaliai, tarp jų ir Prancūzijos Karo kryžius.

— O kaipgi, — nušvito Markstounas. — Tarnavau vadovaujamas „Juodžio Džeko” Peršingo. Amerikos ekspedicinis korpusas. Septyniolikti aštuoniolikti metai. Perėjom ugnį ir vandenį. Ir purve gulėjom, ir mėšlu springom. Belo Vudas [* Miškinga vietovė Prancūzijos šiaurėje], vaikine, Belo Vudas. Šiandien tai tik pavadinimas iš istorijos vadovėlio. O aš ten buvau. Mačiau, kaip ten krito vyrai. Ir purve gulėjom, ir mėšlu springom, ir laukus kaulais nuklojom, kai kilom iš apkasų.

— Čarlina pasakojo, kad jūsų sūnus... jos brolis...

— Badis. Aha. Būtų buvęs tau kaip ir dėdė, vaikine. Ar mes mylėjom savo berniuką? Kaip nemylėti. Pakrikštijome jį Džo, bet visi jį vadino Badžiu vos ne nuo gimimo dienos. Kai Čarlinos motina gavo tą telegramą, ėmė nykti tiesiog dienomis.

— Jis, berods, žuvo kare?

— Taip, — patylėjęs atsakė senis. — Prie Sent Lu, keturiasdešimt ketvirtaisiais. Ne per toliausiai nuo Belo Vudo, tenykščiais, žinoma, matais. Krito nuo nacių kulkos.

— Aš renku medžiagą esė, — tarė Džonis, dar labiau svaigdamas nuo minties, kad sumaniai pasuko pokalbį jam rūpima vaga — Tikiuosi parduoti ją „Atlantik” arba „Harpers”...

— Tai tu rašytojas? — Tamsių akinių stiklai blykstelėjo; Džonis aiškiai sudomino jį.

— Pradedantis, — tarė Džonis, jau varžydamasis savo plepumo. Taip, aš rašytojas. Užrašinėju savo mintis naktį . — Apskritai esė bus apie Hitlerį.

— Ką? Kuo čia dėtas Hitleris?

— Na... įsivaizduokim... įsivaizduokim, kad jūs sėdote į laiko mašiną ir sugrįžote į trisdešimt antruosius metus. Į Vokietiją. Ir įsivaizduokim, kad jūs sutinkate Hitlerį. Ar jūs užmuštumėte jį, ar paliktumėte gyvą?

Senio juodi akiniai lėtai priartėjo prie pat Džonio veido. Akimirksniu Džonis visai išsiblaivė, kažkur dingo plepumas ir gudravimas. Rodos, visas gyvenimas priklausė nuo to, ką atsakys šitas senis.

— Ar nejuokauji, sūnau?

— Ne, nejuokauju.

Hektoras Markstounas nuėmė vieną ranką nuo bumbulo, įkišo į kelnių kišenę ir neapsakomai ilgai ten rausėsi. Galų gale jis ją ištraukė. Rankoje buvo lenktinis peilis su kauline rankena, dešimtmečių nugludinta ir įgavusia gelsvą seno dramblio kaulo atspalvį. Dabar įsijungė antroji ranka, kuria senis nepaprastai atsargiai, kaip kad daro artritikai, atlenkė peilį. Ašmenys grėsmingai žybtelėjo ryškioje lempų šviesoje. Tas peilis buvo nukeliavęs į Prancūziją kartu su vaikinu, stojusiu į tokių, pat vaikinų kariuomenę, kurie troško iškaršti kailį hunams, badantiems durtuvais kūdikius ir žaginantiems vienuoles, ir parodyti tiems prancūziukams, kaip reikia kariauti. Tuos vaikinus žudė iš kulkosvaidžių, juos guldė dizenterija ir gripas, jie prisiuostę iprito ir fosgeno dujų, po mūšio prie Belo Vudo jie atrodė lyg požemio dvasios, išvydusios patį Liuciferį. Ir visa tai pasirodė beprasmiška. Pasirodė, kad viską reikia pradėti iš naujo.

Kažkur grojo muzika. Žmonės juokėsi. Žmonės šoko. Kažkur jaukiai tvykstelėjo dienos šviesos lempa. Džonis negalėjo atitraukti akių nuo peilio, užhipnotizuotas šviesos žaismo ant išgaląstų ašmenų.

— Matai? — tyliai paklausė Markstounas.

— Taip, — iškvėpė Džonis.

— Aš įsmeigčiau peilį tam žmogžudžiui tiesiai į juodą ir melagingą širdį, — tarė Markstounas. — Aš įsmeigčiau iki pat rankenos... o paskui dar pasukčiau. — Ir lėtai pasuko peilį rankoje, iš pradžių pagal laikrodžio rodyklę, paskui prieš ją. Jis išsišiepė — pasimatė glotnios it kūdikio dantenos ir vienintelis kyšantis geltonas dantis.

— Bet pirmiau, — tarė jis, — aš ištepčiau ašmenis žiurknuodžiais.

2

— Nužudyti Hitlerį? — pakartojo Rodžeris Čatsvortas; iš jo burnos virto garas. Jiedu su Džoniu vaikštinėjo po apsnigtą mišką už namo Dareme. Miške buvo labai tylu. Kovo pradžia, o tyla tokia spengianti lyg sausio vidury.

— Būtent taip.

— Įdomus klausimas, — tarė Rodžeris. — Abstraktus, bet įdomus. Ne, aš nežudyčiau. Turbūt greičiau įstočiau į jo partiją. Mėginčiau ką nors veikti iš vidaus. Gal man pavyktų jį izoliuoti ar sukompromituoti, savaime aišku, žinant iš anksto, kas iš to bus.

Džonis prisiminė biliardo lazdų galus. Prisiminė ir Sanio Elimeno spindinčias žalias akis.

— Galimas daiktas, kad jie nudėtų jus, — tarė jis. — Trisdešimt trečiaisiais tie vyrukai ne tiktai dainavo dainuškas alinėse.

— Taip, jūsų tiesa, — jis klausiamai žvilgtelėjo į Džonį. — O jūs pats ką darytumėt?

— Nežinau, — prisipažino Džonis.

Rodžeris pakeitė temą:

— Kaip jūsų tėvas ir jo žmona praleido medaus mėnesį?

Džonis šyptelėjo. Jaunavedžiai išvažiavo į Majami Bičą, o ten kaip tik prasidėjo viešbučių tarnautojų streikas.

— Čarlina pasakė, kad geriau jaučiasi namie, kur pati kloja patalą. O tėvas pareiškė, kad jaustųsi kaip pižonas demonstruodamas įdegimą kovo mėnesį. Bet, man regis, abu liko patenkinti.

— Ar jie pardavė abu namus?

— Taip, tą pačią dieną. Gavo beveik tiek, kiek tikėjosi. Jei ne tos prakeiktos ligoninės sąskaitos man ant sprando, vargo nebematytume.

— Džoni...

— Taip?

— Ne, nieko. Grįžkim atgal. Pavaišinsiu geru viskiu, jeigu neprieštaraujat?

— Ką gi, galima, — atsakė Džonis.

3

Jie skaitė „Džudą Nepastebimąjį”. Džonis stebėjosi, kaip lengvai, natūraliai Čakas doroja šitą knygą (tiesa, gal kiek ir padūsavęs per pirmus keturiasdešimt puslapių). Čakas prisipažino, kad vakarais paskaito šiek tiek į priekį ir jau nusprendė, baigęs „Džudą”, paimti dar kokį nors Hardžio romaną. Pirmą kartą gyvenime jis jautė malonumą skaitydamas ir tarsi nekaltas jaunikaitis, vyresnės moters glėbyje paragavęs užginto vaisiaus, jis mėgavosi tuo.