Stephen King - Tylos zona

Antra, spauda visiškai — tai labai keista — nesidomėjo Stilsonu. Audringais rinkimų metais, kai Vilberas Milzas prisipažino išlaikęs meilužę, kai Veinas Heisas dėl to paties išlėkė iš kėdės Atstovų rūmuose, prie kurios buvo tiesiog augte priaugęs, kai net valdžią turintys tūnojo savo gūžtose, būgštaudami, kad tik spauda neimtų kedenti nešvarių jų baltinių, Stilsonas turėjo padaryti įspūdį reporteriams. Tačiau spalvinga, prieštaringa Stilsono asmenybė tekėle didžiajai spaudai linksmybės priepuolius, ir niekas, išskyrus Džonį Smitą, nelaikė jo pavojingu. Stilsono apsaugą sudarė galingus motociklus apsižergę bernai, dar prieš kelerius metus keldavę paniką pliažuose; Stilsono rinkiminiuose mitinguose vis kas nors būdavo sužalojama, bet nė vienas landus reporteris nepanoro rimčiau tuo pasidomėti. Per mitingą valstijos sostinėje — prie to paties prekybos centro, į kurį Stilsonas buvo investavęs pinigėlių — aštuonerių metų mergaitei buvo sulaužyta ranka ir išnarinti kaklo slanksteliai; motiną ištiko isterijos priepuolis, ji prisiekinėjo visais šventaisiais, kad duktė ropštėsi ant pakylos paprašyti Didžiojo Žmogaus autografo, o vienas iš tų „bepročių ant motociklų” nustūmė ją. Bet laikraštyje pasirodė tik žinutė — „Stilsono mitinge sužeista mergaitė ”, — kuri greitai buvo pamiršta.

Kai Stilsonas paskelbė savo finansinę ataskaitą, Džonis pagalvojo: per daug padori, kad galėtum patikėti. Septyniasdešimt penktaisiais Stilsonas sumokėjo federalinius mokesčius — vienuolika tūkstančių dolerių nuo trisdešimt šešių tūkstančių pajamų, — bet nė cento vietinių mokesčių, nes Niuhampšyro valstija jų nėra nustačiusi. Stilsonas tvirtino, jog pajamų šaltinis — nekilnojamo turto draudimo agentūra plius menka algelė, mokama jam kaip merui. Nė žodžio apie pelną, kurį duoda klestintis prekybos centras Konkorde. Nė menkiausio paaiškinimo, kodėl Stilsonas apsigyveno name, kuris vertinamas aštuoniasdešimt šešiais tūkstančiais; tą namą jis nupirko neišsimokėtinai ir be paskolos. Ir tokiu metu, kai net Jungtinių Valstijų prezidentas buvo speičiamas kampe dėl pajamų nuslėpimo, Stilsonas varė visokias finansines machinacijas, ir niekas nė antakio nekrustelėjo dėl to.

Buvo paskelbta ir jo, kaip mero, ataskaita. Šiame poste jis tvarkėsi kur kas geriau negu galėjai tikėtis, matydamas rinkimų kampanijos spektaklius. Vadovas jis buvo sumanus ir apdairus, kiek stačiokiškai, bet tiksliai suvokiantis žmogiškąją ir socialinę psichologiją. Mokesčių mokėtojų pasitenkinimui, jis baigė kadenciją septyniasdešimt penktaisiais su teigiamu balansu — tai buvo pirmas toks kartas per dešimtį metų. Stilsonas ne be pagrindo didžiavosi automobilių stovėjimo aikštelių sutvarkymu ir, kaip jis tai pavadino, „darbinio hipių auklėjimo ir švietimo programa”. Be to, Ridžvėjus vienas pirmųjų šalyje išsirinko komitetą šalies dušimtosioms metinėms pažymėti. Kompanija, gaminanti inventorių kartotekoms, persikėlė į Ridžvėjų, ekonominio nuosmukio metais bedarbių procentas čia buvo pavydėtinai mažas — tik 3,2 procento. Žodžiu, viskas kaip sviestu patepta.

Stilsonui valdant miestą, būta ir tokių dalykų, kurie sukėlė Džoniui nerimą.

Dotacijos miesto bibliotekai sumažėjo nuo vienuolikos su puse tūkstančių iki aštuonių tūkstančių, o paskutiniais mero Stilsono metais — iki šešių su puse tūkstančių. Asignavimai municipalinei policijai per tą laikotarpį padidėjo keturiasdešimčia procentų. Motorizuotas pajėgas papildė trys naujos patrulinės automašinos, išsiplėtė riaušių malšinimo priemonių asortimentas. Atsirado pora naujų policininkų etatų, be to, miesto taryba, Stilsonui spaudžiant, sutiko padengti pusę išlaidų policininkams perkantis ginklus. Taigi keletas tvarkos sergėtojų šitame apsnūdusiame Naujosios Anglijos miestelyje įsigijo „315 Magnum” parabelius, išgarsintus Niekingojo Hario Kalagano. Stilsono laikais buvo uždarytas jaunimo poilsio centras, taip pat — atseit savanoriškai, bet iš tikro policijos potvarkiu — uždrausta rodytis gatvėje po dešimtos valandos asmenims, nesulaukusiems šešiolikos metų. Trisdešimt penkiais procentais buvo sumažintas labdaros fondas.

Taigi Gregas Stilsonas kėlė Džoniui nerimą daugeliu atžvilgių.

Despotas tėvas ir minkštaširdė, viską atleidžianti motina. Politiniai mitingai, labiau primenantys roko koncertus. Gebėjimas sujaudrinti minią. Apsauga...

Nuo Sinklerio Liuiso laikų amerikiečiai prakeikė fašizmą ir įdėmiai sekė, kad šalyje neįsigalėtų fašistinė tvarka. Tiesa, Luizianoje buvo Hju Longas. Bet Hju Longas buvo...

Jis buvo nužudytas.

Džonis užmerkė akis ir pamatė, kaip Ngo sulenkia pirštą. Pykšt, pykšt, pykšt. Tigre, tigre, spindintys žiburėliai nakties miškuose. Kokia bauginanti ranka ar akis...

Ne, negalima sėti slibino dantų. Negalima, jeigu nenori atsidurti greta Franko Dodo, vilkinčio lietpaltį su gobtuvu. Greta Osvaldų, sirhanų ir bremerių. Visų šalių bepročiai, vienykitės! Reguliariai rašykis į bloknotą savo paranoidines mintis ir skaitinėk sau naktimis, o kai pagaliau tavo galvelė viską suvoks, pasiųsk čekį, kur reikia, ir gausi paštu šaudyklę. Džoni Smitai, susipažink su Cyple From [* Lijeta From kėsinosi nužudyti prezidentą Dž. Fordą]. Malonu susipažinti, Džoni, viskas, ką jūs surašėte bloknote, man turi gilią prasmę. Leiskite pristatyti jus savo dvasios tėvui. Džoni, čia Čarlis. Susipažinkite, Čarli — Džonis. Kai sutvarkysite Stilsoną, mes suvienysime pastangas pribaigti likusius niekšus ir šitaip išgelbėsime sekvojas.

Galva sukosi. Tuoj tuoj skausmas pervers smilkinius. Visada šitaip baigiasi. Gregas Stilsonas visada jam įvaro baisų skausmą. Laikas miegoti. Dieve brangus, kad tik nieko nesusapnavus.

Ir vis dėlto: Klausimas.

Džonis užsirašė jį viename bloknote ir mintyse vis grįždavo prie jo. Stropiai išraitė dailias raides ir apvedė trigubu apskritimu, sakytum nedelsdamas pabėgti. Klausimas toks: „ Jeigu galėtum įšokti į laiko mašiną ir sugrįžti į 1932 metus , ar tu užmuštum Hitlerį?“

Džonis dirstelėjo į laikrodį. Be penkiolikos pirma, jau lapkričio trečioji, eiliniai prezidento rinkimai, sutapę su šalies dušimtmečiu, virto istorija. Tiesa, Ohajas dar svyruoja, bet Karteris priešaky. Jokios kovos, vyruti. Triukšmas praėjo, vieni prakišo, kiti laimėjo. Džeris Fordas gali kabinti savo škotišką kepuraitę ant vinies, bent jau iki aštuoniasdešimtųjų metų.

Džonis priėjo prie lango. Didysis namas dunksojo tamsoje, šviesa degė tiktai Ngo kambaryje viršum garažo. Ngo, kuris netrukus taps Amerikos piliečiu, negalėjo atitraukti akių nuo didžiojo Amerikos ritualo, kartojamo kas ketveri metai: vieni vyrukai išeina, kiti vyrukai ateina.

Džonis atsigulė į lovą ir ilgai negalėjo užmigti.

Jis sapnavo besijuokiantį tigrą.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

1

Herbertas Smitas susituokė su Čarlina Makenzi, savo antrąja žmona, 1977 metų sausio antrosios popietę, kaip ir buvo sutarta. Ceremonija vyko Sautvest Bendo parapijos bažnyčioje. Nuotakos tėvas, beveik aklas aštuoniasdešimtmetis džentelmenas, perdavė ją jaunikiui. Džonis stovėjo greta tėvo ir reikiamu momentu padavė žiedą. Tai buvo maloni akimirka.

Į ceremoniją atvyko Sara Hezlit su vyru ir sūnumi, jau išaugusiu iš kūdikiško amžiaus. Sara buvo nėščia ir tiesiog švytėte švytėjo — tikras laimės ir įgyvendintų svajonių įsikūnijimas. Džonis pajuto, kaip spaudžia gerklę pavydas, tarytum netikėtai užklupus dujų atakai. Po kelių sekundžių viskas praėjo, tuoj po ceremonijos jis priėjo prie jų pašnekėti.