Stephen King - Tylos zona

— Aš žinau, tėti.

— Bet aš vienišas, ir Čarlina vieniša... žodžiu, aš manau, kad mes reikalingi vienas kitam.

Džonis priėjo prie tėvo ir pabučiavo jį.

— Linkiu sėkmės. Tikiu, kad būsit laimingi.

— Tu geras sūnus, Džoni.

Herbertas išsitraukė iš kelnių kišenės nosinę ir nusišluostė alps.

— Mes manėm, kad jau nebetekom tavęs, bent aš taip maniau. Vera niekada nebuvo praradusi vilties. Ji visą laiką tikėjo. Džoni, aš...

— Tėti, nereikia. Tai jau praeitis.

— Aš turiu pasakyti, — toliau kalbėjo Herbertas. — Jau pusantrų metų šitas akmuo slegia man krūtinę. Džoni, aš meldžiausi, kad tu numirtum. Tu mano vienintelis sūnus, o aš prašiau aukščiausiojo, kad jis tave pasiimtų. — Jis dar kartą nusišluostė akis ir padėjo nosinę į šalį. — Matyt, viešpats žinojo daug daugiau, Džoni... ar tu sutiktum būti su manim? Jungtuvių dieną?

Džonis pajuto lyg ir kažkokį graudulį.

— Na, žinoma, mielai, — tarė jis.

— Dėkui. Džiaugiuosi... kad pasakiau viską, kas buvo susikaupę per ilgą laiką. Dabar kitaip jaučiuosi.

— Ar jau numatėt dieną?

— Tiesą sakant, taip. Ar sausio antroji tau tinka?

— Visiškai, — tarė Džonis. — Žodžiu, sutarta.

— Ketiname parduoti abu namus, — pasakė Herbertas. — Jau esame nusižiūrėję fermą Bideforde. Graži vieta. Dvidešimt akrų žemės. Pusė jos miškas. Na, naujas startas.

— Taip, naujas startas, tai gerai.

— Ar tu neprieštarausi, jei mes parduosim tėviškę? — susirūpinęs paklausė Herbertas.

— Truputį liūdna išsiskirti, — tarė Džonis. — Štai ir viskas.

— Aš irgi tai jaučiu. Truputį liūdna. — Herbertas šyptelėjo. — Truputį dilgčioja toj vietoj, kur širdis, bent man. O kaip tau?

— Daugmaž taip pat, — atsakė Džonis.

— O kaip tau sekasi?

— Gerai.

— Ar tavo vaikinas daro pažangą?

— Nuostabią, — šyptelėjo Džonis, panaudodamas vieną mėgstamiausių tėvo žodelių.

— Ar ilgai ketini ten būti?

— Dirbti su Čaku? Manau išbūti visus mokslo metus, jeigu jie to norės. Dirbti su vienu mokiniu — tai visiškai nauja patirtis. Man tas darbas patiko. Tai iš tiesų geras užsiėmimas.

— O ką manai daryti paskui?

Džonis pakraipė galvą.

— Dar nežinau. Bet žinau vieną dalyką.

— Kokį?

— Važiuosiu šampano butelio. Reikia atšvęsti.

Tą rugsėjo vakarą tėvas atsistojo ir paplojo jam per petį.

— Tai jau imk du, — tarė jis.

Retkarčiais jis gaudavo laiškų iš Saros Hezlit. Viename ji rašė, kad jiedu su Voltu laukiasi antro kūdikio, kuris turi gimti balandžio mėnesį. Džonis atrašė laišką, kuriame siuntė savo sveikinimus ir linkėjo Voltui sėkmės rinkiminėje kampanijoje. Kartais jis pagalvodavo apie tą popietę su Sara, tą ilgą ir neskubią popietę. Neleisdavo sau per dažnai mėgautis tuo prisiminimu, bijojo, kad vis traukiant atsiminimą į dienos šviesą, jis gali išblukti ir išdilti kaip tie rausvi fonai, kurie visada esti baigiamosios klasės portretuose.

Tą rudenį jis keliskart buvo susitikęs su merginomis, kartą su ką tik išsiskyrusia Čako simpatijos vyresne seserim, bet iš tų pasimatymų taip nieko ir neišėjo.

Daugiausia laisvo laiko šitą rudenį jis praleisdavo Gregorio Eimeso Stilsono draugėje.

Jis tapo stilsofilu. Komodoje po kojinėmis, apatinukėmis ir marškinėliais slėpė tris bloknotus, pilnus užrašų, apmąstymų ir visokiausių publikacijų kserokopijų.

Nuo šito užsiėmimo jam darėsi neramu. Naktimis jis rašydavo ant popieriaus lapų su jau priklijuotomis iškarpomis ir kartais pasijusdavo vos ne Arturu Bremenu [* Maniakas, kėsinęsis į ultradešinįjį Alabamos gubernatorių Džordžą Volesą]ar Sara Mur, mėginusia nušauti Džerį Fordą. Jeigu Edgaras Lanktė, bebaimis FTB riteris, būtų užtikęs jį šitaip darant, jo telefone, svetainėje ir vonioje išsyk būtų įtaisyta klausymo aparatūra. Kitoje gatvės pusėje stovėtų baldų furgonas, tiktai prikrautas ne baldų, o kino kamerų, mikrofonų ir dar dievai žino ko.

Jis tvirtino sau, kad jis ne Bremeris, kad Stilsonas — ne manija, bet tuo patikėti būdavo vis sunkiau po ilgų popiečių bibliotekoje, vartant senus laikraščius bei žurnalus, šeriant dešimties centų monetomis fotokopijavimo mašiną. O dar sunkiau buvo patikėti naktimis, kai jis ilgai degindavo šviesą, užrašinėdamas savo mintis, mėgindamas užčiuopti loginį ryšį. Ir beveik neįmanoma patikėti, kai paryčiu, apsipylęs prakaitu, pabusdavo nuo besikartojančio košmaro.

Košmaras beveik visada būdavo tas pats: Džonis vėl spaudžia ranką Stilsonui Trimbulo mitinge. Staigi tamsa. Tunelis. Atidundantis juodas lokomotyvas, nesulaikomas kaip lemtis. Akinanti jo žibinto šviesa. Senas žmogus užguitomis, išgąstingomis akimis, tariantis neįsivaizduojamą priesaiką. Jausmų niuansai, atsirandantys ir ištirpstantys lyg tiršti dūmų kamuoliai. Ir vaizdų pabiros, suvertos į girliandą lyg plastmasinės vėliavėlės virš senų automobilių pardavėjo ekspozicijos. Vidinis balsas kuždėjo jam, kad šitie vaizdai susiję tarpusavyje, kad tai scenos, bylojančios apie artėjančią didžiulę katastrofą, gal net armagedoną, kuriuo buvo tiesiog įtikėjusi Vera Smit.

Bet ką gi reiškė tie vaizdai? Ką jie pasakojo? Ūkanoti, neryškių kontūrų... ir amžinai tas erzinantis melsvas filtras, kur ne kur išmargintas gelsvomis dėmėmis lyg tigro dryžiais.

Tik vienas vaizdas — juo užsibaigdavo šitie sapnų vaizdo įrašai — būdavo ryškus: mirštančiųjų vaitojimai, mirties dvelkimas. Ir mylių mylios sulankstyto metalo, susilydžiusio stiklo, išdegintos žemės, ir vienišas tigras, minkštai žengiantis ta dykuma. Tigras visada juokdavosi, nasruose jis turėdavo... nasruose turėdavo kažką melsvai gelsvo, iš kurio varvėdavo kraujas.

Rudenį Džonis ne kartą pagalvodavo, kad tas sapnas išves iš proto. Absurdiškas sapnas, kratinys be jokios logikos. Geriausia išmesti jį iš galvos.

Išmesti jis nebegalėjo, todėl toliau tyrinėjo Grego Stilsono fenomeną, vis mėgindamas įtikinti save, kad tai ne pavojinga manija, o nekaltas hobis.

Stilsonas gimė Talsoje. Jo tėvas buvo naftos verslovių padienis darbininkas, keliaudavo iš vietos į vietą ir dėl savo milžiniško ūgio gaudavo padirbėti dažniau negu jo likimo draugai. Motina jaunystėje, matyt, buvo graži, nors tą galima buvo tik spėti iš dviejų nuotraukų, kurias Džoniui pavyko iškasti vos ne iš po žemių. Jeigu ji ir buvo, tai gyvenimas ir vyras, už kurio ištekėjo, spėriai išblukino tą grožį. Iš fotografijų žvelgė pilkas kaip žemė veidas, Jungtinių Valstijų pietryčius nusiaubusios depresijos auka, vilkinti nudėvėta marga suknele, liesose rankose laikanti kūdikį — Gregą — ir prisimerkusi prieš saulę.

Jo tėvas, tikras despotas, ne per daug rūpinosi sūnumi. Vaikystėje Gregas buvo išblyškęs ir liguistas. Nėra įrodymų, kad tėvas būtų morališkai ar fiziškai engęs sūnų, bet yra pagrindo manyti, kad pirmuosius devynerius gyvenimo metus Gregui Stilsonui stigo meilės. Vis dėlto vienintelėje fotografijoje, kur tėvas ir sūnus buvo kartu ir kurią šiaip taip Džoniui pavyko sumedžioti, jiedu atrodė laimingi; jie stovėjo naftos verslovėje, tėvo ranka nerūpestingu draugišku judesiu buvo apglėbusi sūnaus kaklą. Ir vis tiek Džoniui darėsi nejauku, žiūrint į ją. Haris Stilsonas vilkėjo darbiniais rūbais — saržinėmis kelnėmis ir dvieiliais chaki spalvos marškiniais, šalmas buvo padaužiškai nusmauktas ant pakaušio.

Gregas pradėjo lankyti mokyklą Talsoje, o dešimties metų sulaukęs persikėlė į Oklahoma Sitį. Praėjusią vasarą tėvas žuvo, užsidegus naftos gręžiniui. Meri Lu Stilson persikėlė su sūnumi į Oklahoma Sitį, nes ten gyveno jos motina, be to, karo metais ten buvo darbo. Keturiasdešimt antraisiais atrodė, kad vėl grįžta seni geri laikai.